Koks meno stilius įkvepia labiausiai?

Koks meno stilius įkvepia labiausiai?

Meno stiliai vieni kitus augina, neigia, žudo ir vėl prikelia – kai kurie lieka mūsų dėmesio paraštėse, o kiti keičia gyvenimus ir atveda prie tikrojo „aš“. Aštuoni Ievos Rekštytės pašnekovai dalijasi savo meninio įkvėpimo versmėmis.

 

Aistė Paulina Virbickaitė, menotyrininkė. Minimalizmas

Kiekvienas objektas – it atskira nata. Būtent nata, ne melodija. Svarbiausia – jie nieko nepasakojo. Kūriniai ir jų suformuota erdvė leido tiesiog būti ir matyti. Nieko manęs nemokydami, nelinksmindami, nesistengdami sužavėti ar apgauti. Mums, nuolatiniu judėjimu užsiėmusio pasaulio piliečiams, telieka tiesiog sustoti. Pajusti medžiagos ir formos grynumą, kiek arogantiškai rodantį nenorą kalbėtis. Kuriam laikui nutilti ir tik stebėti. O išėjus pasijusti it grįžus iš atostogų su kišenėje netelpančiu suvenyru – ramybe ir susitaikymu, kurių yra tiek nedaug ne tik dailės istorijoje, bet ir gyvenime.

 

Andrius Zakarauskas, dailininkas. Neoekspresionizmas

Be galo įdomu tyrinėti kiekvieną šio stiliaus kūrinio lopinėlį. Tai įmanoma tik esant vienam prieš vieną. Ir šiuo momentu mano akyse sklando G. Baselitzo nutapytas pusnuogis personažas, žvelgiantis iš drobės išskėtęs rankas. Jis atrodo neįtikėtinai tikras, nutapytas itin jautriai, bet su didele jėga. Gali įžvelgti aliuzijų į prieš jį gyvavusius dramatiškus personažus, atidavusius auką už geresnį rytojų. Kita vertus, jis ne tiek dramatiškas, kiek savo keistumu, nuogumu ir primityvumu atrodo pilnas ironijos ir saviironijos. Prie jo tiktų aforizmas, kad gyvenimas yra rimtas, bet rimtai gyventi – nesąmonė.

 

Dovilė Tomkutė, dailininkė, „Arkos“ galerijos direktorė. Barokas

Įstojusi į M. K. Čiurlionio meno mokyklą, noriai lankiau dailės ir muzikos istorijos pamokas. Mokykla, žinia, visai greta barokinės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios. O ši šventovė – atskiras pasaulis, grandiozinis meno kūrinys, kuris mane, besimokančią pirmose dailės mokyklos klasėse, tiesiog užbūrė. Kaip įdomu buvo stebėti realistines ir alegorines figūras, susipinančias su architektūrinėmis detalėmis ir įvairiais simboliais! Ir žemiškasis, ir dieviškasis, ir anapusinis pasaulis – viskas vienoje, tačiau savo vietoje. Tada supratau, kad dailėje labai svarbu ir turinys, ir forma. Kad jie turi glaudžiai papildyti vienas kitą. Baroko menas mane pakerėjo savo emocinga išraiška, teatrališkumu, jausmų pakilumu. O jei dar pridėtume muziką: Monteverdi, Händelį, Vivaldi, Pachelbelį, Bachą, ypač skambant vargonams! Ši galinga jėga gali nukelti ne tik į XVI–XVIII a., bet ir į kitą dvasinio gyvenimo dimensiją.

 

Tomas Grunskis, architektas. Modernizmas (mąstymo paradigma)

Mane asmeniškai labiau įkvepia ne meno stilius, o mąstymo paradigma. Stilius dažnai apibrėžia formą ir su ja susijusius mąstymo rezultatus. Būtent tai, kas tas formas nulemia, kas yra dinamiška, o ne statiška, man kur kas įdomiau. Mane inspiruoja vis dar neišsikvėpęs judėjimas – tai modernizmas, arba modernaus mąstymo paradigma. Ji nubrėžė pagrindinius kultūros formų raidos vektorius, kurie iki pat šių dienų nulemia skirtingų stilių ir meno pakraipų atsiradimą.

 

Žilvinas Landzbergas, šiuolaikinio meno kūrėjas. Art Nouveau

Šis judėjimas buvo gana trumpas, bet labai gyvybingas. Jis ypač rezonuoja man šiuo metu – tikriausiai dėl to, jog būtent dabar esu pasiilgęs daugelio vertybinių dalykų, kuriuos jame atpažįstu. Dažnai pasijaučiu taip, tarsi aplinka – architektūra, jos detalės, apyvokos daiktai ir jų išraiška – nebeatliepia mano jausmų ir vaizduotės spektro. Todėl visada džiaugiuosi dailia kreive, augaliniu motyvu, medžiagos išreikštu taurumu, rankų darbo pėdsaku ir žmogišku masteliu, prie kurių galiu prisiglausti mintimis ir savo vaizduote. Abstrakcija nėra vertybė pati savaime. Kartais ji gali būti tiesiog skurdi. Kalbu apie minties ar atlikimo skurdumą, kai architektūra virsta paprasčiausia kvadratūra, o indas – kubatūra.

 

Vidas Poškus, dailėtyrininkas. Renesansas ir transavangardas

Tik dabar, pamatęs Italijos ir išstudijavęs kuklius lietuviškojo Renesanso paminklus, galiu aiškiai išartikuliuoti, kas konkrečiai man patinka. Pirmiausia, pavasariškas gyvenimo džiaugsmas ir, antra, meno ne perpildyta (nes jo niekuomet negali būti per daug), bet tiesiog juo tvinkčiojanti epocha ir gyvuojantys žmonės. Nes, kaip pasakė Hippolyte’as Taine’as, tik itališkoji visuomenė turi įgimtą ir aistringą grožio jausmą. Lygiai dėl to paties man imponuoja ir itališkasis transavangardas – švelnesnė, minkštesnė, lengvesnė (čia labai tinka angliškas žodis soft) neoekspresionizmo versija. Štai pažvelgi į Francesco Clemente’s arba Sandro Chios kūrinius ir pradedi jausti gyslomis tekantį kraują.

 

Kristupas Sabolius, filosofas. Dviejų kūrėjų – J. Carucci-Pontormo ir P. P. Pasolini – stilius

Apie J. Carucci-Pontormo sužinojau iš P. P. Pasolini juostos „La ricotta“ („Varškė“), kuri vaizdavo Kristaus mirties parodiją. Šiame filme cituojami įvairūs manieristų paveikslai, tarp jų ir J. Carucci-Pontormo darbas. Stilistiškai tai labai įdomi juosta – paveikslai joje tampa scenomis. Jį pažiūrėjęs manierizmu susidomėjau rimčiau. Tai pirmoji modernistinė meno kryptis, kilusi dar porenesansinėje epochoje, kai jokiu modernizmu net nekvepėjo. Menininkas nebesiekia reprezentuoti tikrovės, bet patį meną įsisąmonina kaip atskirą pažinimo ir egzistavimo pasaulyje būdą. Jis nieko neimituoja, greičiau priešingai – atveria ir pasiūlo naujų alternatyvų. Geras pavyzdys – J. Carucci-Pontormo paveikslas „Nuėmimas nuo kryžiaus“, kuriame vaizduojami neproporcingų figūrų ir iškraipytų fizionomijų personažai. Nesunkiai pastebimas žaidimas meno prigimtimi – rodoma tai, kas pranoksta juslinį suvokimą. Nors pavadinimas iliustratyvus, esminio objekto kryžiaus paveiksle nėra. J. Carucci-Pontormo irgi buvo netipinė asmenybė – šiek tiek pakvaišęs, represuotas ir persekiotas atsiskyrėlis. Abiejų kūrėjų istorijose esama meno ir gyvenimo įtampos – tarsi norint tapti menininku, reikėtų prisiimti galimą dalią likti pasmerktam.

 

Paulina Pukytė, šiuolaikinio meno kūrėja, rašytoja. Joks stilius

Kiekvienas stilius neišvengiamai turi priglausti ne tik talentus, bet ir epigonus. Be to, – o tai dar blogiau, – dažniausiai į istoriją įsirašo tik įžūlesnieji atstovai, o ne tokie įžūlūs, pavyzdžiui, dadaizmo atstovė Hannah Höch, nustumiami į paraštes. Mane labiau įkvepia koks nors konkretus kūrinys arba metodas, bet ne stilius apskritai. Įkvepia kūrėjai, nepriklausantys niekam, esantys patys sau, tokie kaip Henri Rousseau arba Werneris Herzogas. Dar labiau tie, kurie patys sunaikina savo stilių, kai tik pajunta, kad atsirado sekėjų, arba kad per daug gerai žino, kaip padaryti tai, ką daro. Ir pradeda viską iš naujo, kaip Davidas Bowie. Tokia laikysena sunkiausia, rizikinga ir komerciniu, ir populiarumo, ir įvertinimo atžvilgiu.

 

Visus aštuonių pašnekovų pasakojimus apie labiausiai juos įkvepiančius meno stilius rasite šiuo metu prekyboje esančiame „IQ Life“ žurnale.

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų