Kontaktai

Kiekvienas vienišas savaip

Augantis vienišių skaičius šiuo metu yra viena labiausiai aptarinėjamų pasaulio tendencijų. Tai savotiška problema, nes greičio viršijimui ar alkoholio vartojimui galima uždėti apynasrį baudomis, o turėti draugų ar antrąją pusę neįsakysi.

Kanų kino festivalyje žiuri prizą 2015 m. laimėjusiame graikų režisieriaus Yorgoso Lanthimoso filme „Omaras“ vaizduojama netolima ateitis, kai vieniši žmonės pagal įstatymą apgyvendinami viešbutyje, kur per 45 dienas turi arba susirasti sau porą, arba bus likusiam gyvenimui paversti pasirinktu gyvūnu.

Šių metų sausį Didžiosios Britanijos vyriausybė paskyrė savo pirmąją vienišumo ministrę, ja tapo Tracey Crouch. Tiesa, kol kas nereikia baimintis, kad valstybės imasi tiesioginių poravimo funkcijų. Pagrindinės šios tarnautojos pareigos bus gerinti 9 mln. britų, kurie dažnai jaučiasi vieniši, užimtumo galimybes. Be kita ko, šis žingsnis rodo, kad vienatvė tampa nebe individualiu, o visuomenės rūpesčiu.
Viena vertus, į Didžiosios Britanijos veiksmus galima žiūrėti kaip į savotišką išlepimo ženklą, kai net ir iš pažiūros privačiais reikalais pavedama rūpintis valdžiai. Išgyventi, bent jau finansiškai, galime ir po vieną, tad patogusis individualizmas savaime neskatina burtis į bendruomenes. Kita vertus, vienišumo ministrės paskyrimas buvo gera paskata kalbėti apie visame pasaulyje ir Lietuvoje itin aktualią problemą.

Nestebina, kad vienatvę stipriai jaučia nemažai senyvo amžiaus žmonių, tačiau, „Eurostato“ duomenimis, ES lėtai, bet nuolatos auga asmenų, iki 65 metų gyvenančių po vieną, skaičius. Tarptautinio penkiolikmečių tyrimo (PISA) duomenimis, paauglių, kuriems mokykloje lengva susirasti draugų, didžiosiose Europos šalyse nuo 2003 m. smarkiai sumažėjo.

Tiesa, vertinti visus vienišus žmones kaip nedalijamą visuomenės grupę būtų didelė klaida. Yra tokių, kurie sąmoningai renkasi būti nepriklausomi – nuo jaunų Y kartos atstovų iki verslo vilkų, daugiau laiko praleidžiančių viešbučiuose nei namuose, ar net valstybių vadovų, kuriems toks gyvenimo pasirinkimas netrukdo būti populiariems (Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė – ryškus pavyzdys).

Yra tokių, kurie norėtų draugijos, tačiau jiems dėl įvairių priežasčių rasti antrąją pusę ar bendruomenę nesiseka. Dar kiti nebeturi motyvacijos – jų artimiausi žmonės mirę, todėl nebėra jėgų naujai bičiulystei, tuo labiau kad suaugus užmegzti ryšius gali būti sunkiau, negu būnant jaunesnio amžiaus. Neįgalieji, kuriems nesukurta tinkama infrastruktūra, seni žmonės vienkiemiuose ar su seneliais augantys užsienyje uždarbiaujančių emigrantų vaikai – tai vis kitokie vienatvės problemos atspalviai, kuriuos aptarėme kovo mėnesio IQ žurnalo temoje.

Vienatvę galima oficialiai pridėti prie šiuolaikinio žmogaus gyvenimą trumpinančių veiksnių: streso, svaigalų, taršos ir kitų. Skelbiama, kad atskirtis žalinga ir psichologinei, ir fizinei sveikatai – ji siejama su širdies ligomis, depresija, diabetu ir savižudybėmis. Be to, realių socialinių ryšių nebuvimas apsunkina ir pagalbą su problemomis susidūrusiems žmonėms.

Egzistuoja ir kita, pragmatiškesnė, pusė. Klasikinė schema – ko nepadaro (ar negali padaryti) valstybė, tai padarys verslas. Pažinčių svetainės, vaizdo žaidimai, filmai ir kitas atitrūkimą nuo problemų suteikiantis turinys, naminiai gyvūnai gali užpildyti dalį laiko ir bent iš dalies išsklaidyti vienatvės jausmą. Ir šioje vietoje svarbi socialinių ryšių įtaka – toks laiko leidimo būdas, kurį kartais galima suvokti kaip individualias pastangas bėgti nuo vienišumo, neretai stigmatizuojamas.

Tad galiausiai viskas vis viena susiveda į individą. Verslas darbo valandomis parduos virtualiosios realybės akinius. Socialinis pedagogas darbo valandomis pasidalys patarimais su vienišu paaugliu. O ieškoti draugų ir antrųjų pusių vis dar teks mums patiems. Arba sąmoningai rinktis vienatvę – ir tai nebūtinai reiškia pasiduoti.