-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vaikui svarbiausia – patikimas, ilgalaikis, pasitikėjimu grįstas santykis su suaugusiu žmogumi, tikėjimas, kad esi normalus, „pakankamas“. Jei moksleivis ateina iš aplinkos, kurioje tokio santykio nėra užmezgęs, tą ryšį jis gali sukurti mokykloje: su klasės auklėtoju ar mokytoju, socialiniu pedagogu, direktoriumi, valytoju. Jei vaikui atrodo, kad jis kam nors rūpi – kaip tądien apsirengs, elgsis, mokysis, – jam pagerėja. Visi moksleiviai nori būti geri, pagirti už darbus. Griežti, bet teisingi mokytojai sugeba sukurti tokią aplinką, kurioje vaikui pavyksta būti geram: nesikeikti, nesityčioti, padėkoti, pasisveikinti, šypsotis. Tai ir sukuria ryšį.
Kita vertus, jei toks santykis jau yra šeimoje, vaikas, nejausdamas psichologinės įtampos, mokykloje leidžiasi į savęs, pasaulio, socialinės erdvės, santykių, draugų pažinimą. Mokykla šiuo atveju gali labai stipriai paveikti moksleivį, formuodama požiūrį į pažinimą – ar pažinti yra įdomu, smagu, spręsdama, ką daryti, kai pažinti pasidaro sudėtinga.
Labai svarbus dalykas kiekvienam mokytojui – „nenurašyti“ vaiko, kai jis ateina su savo silpnybėmis: sako, kad tingi mokytis, nepadarė namų darbų, pavogė tušinuką ar panašiai. Reikėtų neskubėti moralizuoti, teisti, bet domėtis, kodėl tai padaryta. Vaikas pamato, kad kažkam iš suaugusiųjų rūpi, kas vyksta jo viduje, kažkas priima viską, kas jame yra gero ir blogo. Jausmas, kad ne viską padarei, nesi tobulas, kenkia vaikui. Dėl to jam vėliau tenka ieškoti įvairių savęs įprasminimo būdų, kurie beveik visada kažkuriuo atžvilgiu yra kenksmingi.
Psichologinis saugumas susijęs ir su patyčių lygiu. Mokyklose, kuriose jis mažėja, akademiniai pasiekimai auga, nes vaikas gali ramiai gilintis į medžiagą, klysti nebijodamas, kad iš jo tyčiosis. Tai pasiekiama vykdant patyčių prevenciją, kai visa mokyklos bendruomenė nusprendžia, kaip reaguos į patyčias, susitaria, kokių poveikio priemonių imsis, jei jų bus pastebėta. Kitas svarbus dalykas – moksleivis turi judėti per mokymosi medžiagą sau priimtinu tempu. Kontrolinių ir pažymių už juos rašymo sistema yra ydinga. Moksleiviams reikėtų kelti skirtingus tikslus arba leisti patiems pasirinkti priimtiną mokymosi medžiagai, temoms skiriamą laiką. Kita vertus, net ir tada vaikas turi jausti, kad kam nors rūpi jo mokymasis, – kitaip jis to nedarys.
Maxo Brauerio metodas moksleiviams sako, kad mokymasis – jų atsakomybė. Vaikas turi reflektuoti įvairias mokymosi strategijas, kelti ilgalaikius tikslus, pagal tai susidėlioti smulkesnius savaitės planus, stebėti savo atskaitingumą. Šis modelis priverčia ir moksleivį, ir pedagogą skirti dėmesį mokėjimui mokytis.
Vaiko ugdymas turėtų padėti formuoti, ugdyti asmenybę, gebančią prasmingai ir laimingai nugyventi gyvenimą. Ko tam reikia? Labai daug ko – pradedant kūno ir psichikos sveikata, baigiant kritiniu mąstymu ir emociniu intelektu. Kaip tai pasiekti? Paprastų, „amžinų“ receptų nėra. Kiekviena diena, kiekviena karta susiduria su vis kitokiais iššūkiais. Prisitaikyti nelengva.
Jei sutarsime, kad kokybiškas švietimas turėtų prasidėti jau lopšelyje-darželyje, jis turėtų užimti tikrai svarbią vietą formuojant vaiką ir paauglį. Dabartiniai tėvai su vaikais praleidžia vis mažiau laiko, todėl įvairių švietimo įstaigų įtaka ir atsakomybė ateityje turėtų didėti.
Sunku padaryti visuotinę švietimo reformą šalyje, kurioje apsišvietęs žmogus nėra didžiausia vertybė.
Visi supranta, kad žinios, reikalingos konkrečiai specialybei įgyti ir profesinei karjerai pasiekti, nėra vienintelis ir svarbiausias dalykas ugdant visapusišką asmenybę. Tačiau visos programos vis labiau orientuotos į profesines žinias ir kompetencijas. Mokyti meilės, atjautos, tolerancijos, empatijos, pasiaukojimo, kūrybiškumo lieka vis mažiau laiko. Atvirai pasakius, mes turbūt nelabai ir žinome, kaip tai efektyviai daryti. Mokytojas daro tai, ko iš jo reikalauja sistema. O sistemą kuo toliau, tuo labiau valdo ekonomikos dėsniai. Brandos atestatas ir brandi asmenybė nėra tapatūs dalykai.
Pedagogas gali padaryti didelę įtaką jaunam žmogui ir neretai padaro. Bet žmonių santykiuose, kaip ir gamtoje, egzistuoja „energijos tvermės“ dėsnis: su kuo vaikas praleidžia daugiausia laiko, tas ir daro jam didžiausią poveikį. Net pats genialiausias etikos mokytojas, bendraujantis su klase, ne su asmeniu, 45 minutes per savaitę, negali konkuruoti su internetu, kuriame dabartiniai vaikai gyvena.
Pagrindinis švietimo sistemos trūkumas yra tai, kad mūsų visuomenė dar nesupranta kokybiško švietimo pranašumų, galios, naudos ir būtinybės. Sunku padaryti visuotinę švietimo reformą šalyje, kurioje apsišvietęs žmogus nėra didžiausia vertybė. Naivu tikėtis kokybiško švietimo šalyje, kurioje socialinė atskirtis tokia didelė. Dabartinė socialinė ekonominė situacija tenkina tuos, kurie turi didžiausią įtaką ir galią, todėl ką nors pertvarkyti iš esmės nebus lengva.
Mes pradėsime keistis į gera tik tuomet, kai tikrai nuoširdžiai, o ne deklaratyviai suprasime, kad tai daryti būtina, jog tik dėl švietimo galime išlikti, tik per švietimą galime padaryti proveržį ir užimti deramą vietą 7,5 mlrd. gyventojų pasaulyje.
(Pixabay nuotr.)
Efektyviausias mokymo modelis tas, kuris tinka tėvams. Aš kaip mama, žmogus, mokytoja esu Valdorfo pedagogikos modelio šalininkė. Lietuvoje tai nėra stipriai paplitęs metodas, bet poreikis jam smarkiai auga.
Gimus vaikams man kilo daug klausimų. Ilgai ieškodama supratau, kad čia randu atsakymus, kurių neaptinku kitose pedagogikos srityse. Valdorfo pedagogika skirta vaikui, pasirūpinanti juo čia ir dabar tokiu, koks jis yra pagal vystymosi etapą. Todėl ir vertinama ne pažymiais, o pagal individualų augimą. Ši metodika nesikoncentruoja į bandomą nuspėti ateitį, prie kurios siekiama priderinti mokinį. Kai vaiku pasirūpinama kaip vaiku, jo nespaudžiant, neįstumiant į suaugusiųjų gyvenimą, jis užauga tikru žmogumi. Ne kiekvienam lemta pataikyti į intelektinių žinių standartus. Žmogui reikia visko: tiek žinių, tiek pasitikėjimo savimi, vidinės stiprybės. Jam reikia pasiruošti visiems gyvenimo atvejams.
Vaikams miškas prie mokyklos nėra paprastas, eidami ten, jie lavina vaizduotę, šis jiems – gyvas.
Mokykloje vis tiek atsižvelgiame į bendrąją mokymosi programą, stengiamės, kad tie dalykai išliktų. Bet daugiau dėmesio nei kitur skiriame mintiniam mokymuisi, meninėms veikloms, rankdarbiams, ne tik pamokoms, bet ir socialiniam gyvenimui, žaidimams komandose, kai mokomasi priimti kitą, dinamikai, „gyviems“ dėstymo metodams pamokose, judėjimo pratimams. Daugelis pamokų vyksta klasėse, kartą per savaitę išeinama į gamtą. Kiekviena diena mokykloje užbaigiama žygiu iki stotelės per mišką. Pamokas gamtoje ir klasėje būtų galima prilyginti laidos apie keliones peržiūrai ir tikrai kelionei. Mokymosi procesas gamtose susijęs su sielos išgyvenimais. Vaikams miškas prie mokyklos nėra paprastas, eidami ten, jie lavina vaizduotę, šis jiems – gyvas. Viskas, kas pamatoma ten, lydima jausmo. Vaikai išgyvena gamtos pokyčius, metų laikų kaitą, susitinka su gyvūnais, augalais.
Čia svarbus ir mokytojo vaidmuo, neformalus jo ir mokinių santykis. Mokytojas visada būna drauge su vaikais – tiek per pamokas, tiek per pertraukas. Juo moksleiviai pasitiki, šalia jo jaučiasi saugūs. Svarbu, kad vaikas bet kuriuo mokymosi ir gyvenimo etapu žinotų, kad prireikus jis turi į ką kreiptis.
Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad kalbėjimas apie meno kūrinius, jų analizavimas yra vienas svarbiausių būdų ugdyti kritišką mąstymą, savivoką, lavinti emocinę raišką ir gebėjimą bendrauti. Tai esminiai bruožai, nusakantys, kas yra drąsi, stipri, kūrybiška asmenybė. Nesvarbu, kiek vaikas ar suaugęs žmogus žino ar nežino, esmė yra pasinerti ir patirti nuotykį analizuojant meno kūrinius, nes mene viskas įmanoma.
Manau, kad Lietuvoje to vis dar prisibijoma, menas stipriai nuvertinamas įsivaizduojant jį kaip „kitokią, nesuprantamą“, galbūt ir nelabai reikalingą ar naudingą pasaulio dalį. Vis dar norima turėti vieną teisingą atsakymą į klausimą „ar tai – menas?“. Jo nesulaukus kyla aršūs ginčai, nuklystama į asmeniškumus, dažnai pasigirsta tokios frazės kaip „mano vaikas taip irgi nupieštų“.
Vis dėlto menas gali būti diskusijos katalizatorius, padedantis pažinti pasaulį, suprasti save ir kitą, toleruoti skirtingą mąstymą, matymą, užduoti gilius ir svarbius egzistencinius klausimus. Kiekvienas, nepaisant amžiaus, socialinio statuso, kitų skirčių, meno kūriniuose gali surasti individualiai aktualių klausimų, juos apmąstyti, ir visai nesvarbu, ar tai nupieštų močiutė Bronė, ar žinomas menininkas. Svarbiausia kiekvienam atrasti ryšį ir jį puoselėti.
Esminė būsimo MO muziejaus (buvusio Modernaus meno centro) idėja – galimybė mokytis visą gyvenimą. Ji aktuali ir vaikams, ir suaugusiesiems. Pagrindinis rūpestis ir siekis – paversti apsilankymą muziejuje malonia, praturtinančia patirtimi. Ji prasideda nuo pat durų: emocijų, patiriamų bendraujant, būnant drauge naujoje erdvėje, dalijantis mintimis, iki sąlyčio su meno kūriniais, patiriamų jausmų ir gaunamų žinių. Svarbiausia, kad lankytojas jaustųsi gerai, turiningai praleistų laiką, taip pat kurtų asmeninį santykį su kūriniais, sužinotų apie Lietuvos ir užsienio meną, jo istoriją.
Nuo pat švietimo reformos Lietuvoje pradžios, prasidėjusios dar prieš nepriklausomybės atkūrimą, buvo pasirinkta humanistinė, laisvojo ugdymo paradigma. Jos esmė – vaikas turėtų būti suvokiamas kaip visuma, o jo ugdymą reikėtų nukreipti į vertybių, nuostatų, visapusiškos asmenybės, ne tik akademinių dalykų lavinimą. Programa „Renkuosi mokyti“ vadovaujasi panašiu požiūriu – visi vaikai yra unikalūs, turintys savo talentų, gebėjimų. Todėl ugdymo procese orientuojamasi į kiekvieno moksleivio asmeninę sėkmę.
Ekonomistinis požiūris į švietimą nuo tokios pirminės idėjos mus nutolino. Mūsų švietimo sistema labai politizuota. Kiekviena nauja politinė jėga nori šioje srityje padaryti vis ką nors naujo, o tai lemia blaškymąsi ir abejones, kuria linkme einame. Šiandienių tėvų požiūris į mokyklą tapo vartotojiškas – į ją žvelgia kaip į paslaugas teikiančią įstaigą. Vis dėlto ugdymas nėra vien paslauga, tai – daug sudėtingesnis procesas.
Kad atsirastų bendras supratimas apie mokymąsi, reikėtų remtis tarpusavio dialogu. Humanistinė vaiko ugdymo kryptis svarbi, nes padeda suderinti visų dalyvių – vaiko, tėvų, mokyklos, mokytojo – interesus. Be to, taip vaikas gali atskleisti visą savo potencialą. Mokytojo vaidmuo siekiant užtikrinti tiek šią, tiek bet kurią kitą švietimo kryptį yra didžiausias, nes jis visada arčiausiai vaiko. Jei jis negauna vertybinio pagrindo iš šeimos, mokykloje jam gali būti sunku pasivyti kitus. Todėl mokytojo reikšmė – didžiulė.
Ne visi žmonės gali mokyti – svarbu to norėti ir turėti tam reikiamas savybes. Išmokti mokyti – įmanoma, tik kad žmogus būtų orientuotas į kitą, jam rūpėtų vaikas. Mokymas neturi būti saviraiška, tai – savęs dalijimas kitiems. Mokytojui svarbi lyderystė, iniciatyvumas, pasirengimas priimti savarankiškus sprendimus, noras nuolat atsinaujinti, mokytis. Svarbus ir dalykinis išsilavinimas, bendras intelektas, psichologinis atsparumas nesėkmėms, kurių pasitaiko ypač pirmaisiais mokymo metais, gebėjimas dėstyti mintis, įtraukti į mokymosi procesą kitus.
Didžiulis pranašumas, kai tarp mokytojo ir mokinio mažesnis amžiaus skirtumas. Vis dėlto geri mokytojai nėra vien jauni žmonės. Ideali mokykla – ta, kurioje moko tiek jauni, tiek brandą pasiekę, patirties turintys pedagogai. Turėtų būti skirtingų kartų pusiausvyra.
Geriausios ugdymo krypties, metodo, priemonės ar aplinkos tikriausiai apskritai nėra. Bandymai ją rasti ir pritaikyti dažnai veda į suvienodinimo procesą. Man patinka požiūris, pripažįstantis skirtingų vaikų unikalumą, žmonių įvairovę. Tad geriausia ugdymo kryptis yra visiškai subjektyvi – tai, kas tinka vienam vaikui, galbūt netinka kitam. Bendras švietimo kriterijus gana paprastas – vaiko pasitenkinimas ugdymu. Jei jam mokytis įdomu – atsiranda ir akademinių pasiekimų. Juk absoliuti dauguma pradinukų ir net penktokų mokosi su didžiuliu užsidegimu. Vėliau viso to nelieka.
Šiuolaikinė mokykla vis dar rengia „vaikščiojančias enciklopedijas“, o reikėtų rengti „vaikščiojančius „Google“.
Didžiausias švietimo iššūkis šiandien – dėl skaitmeninių technologijų plėtros pasikeitusi visuomenė. Mokslininkai ją vadina tinklaveikos visuomene. Kad išgyventume dabarties pasaulyje, būtinos kitokios kompetencijos, nei jų reikėjo prieš dvi ar tris dešimtis metų. Šiuolaikinis pasaulis reikalauja ne mechaniškai kalti informaciją, o gebėti taikyti žinias, kūrybiškumo, kritinio mąstymo, skaitmeninių ir informacinių gebėjimų, gebėjimo mokytis savarankiškai visą gyvenimą. Šiuolaikinė mokykla vis dar rengia „vaikščiojančias enciklopedijas“, o reikėtų rengti „vaikščiojančius „Google“.
Kiekvieną kartą perskaitęs, jog mokykla nusipirko planšetinių ar kitų kompiuterių klasę, visai nesidžiaugiu. Kompiuteris yra tik priemonė. Svarbu, koks turinys, kokios programos jame įdiegtos, kiek mokytojai geba taikyti su technologijomis sietinus metodus. Problema tai, kad skaitmenines technologijas vis dar naudojame panašiais būdais kaip spausdintas knygas, radiją ar televiziją. Tada jos neatneša tokios naudos, kurią gautume jas panaudodami tinkamai.
Ugdymo sistema turi nuolat prisitaikyti prie kintančios tikrovės. Sakyčiau, dar daugiau – ji privalo matyti kelis dešimtmečius į ateitį. Juk dabartiniai pirmokai savarankišką gyvenimą pradės mažiausiai po 12–16 metų, o į pensiją išeis maždaug 2075 m. Jie turi būti pasirengę ateities iššūkiams. Todėl mokykloje reikia ugdyti ateities kompetencijas. O jas ne taip jau sunku nustatyti. Pavyzdžiui, moksliniai tyrimai rodo, kad robotizavimo plėtra atims daugybę darbo vietų ir beveik visos jos – nekūrybiškas darbas. Taigi akivaizdu, kad turime ugdyti kūrybiškumą.
Pagal dabartinę mokyklinę istorijos programą vaikai kala faktus, datas, vardus. Dauguma jų – nereikalingi, bet laikomi istorijos mokymo tikslu. Kitas požiūris teigia, kad faktai, datos ir vardai yra tik priemonė aukštesnėms kompetencijoms – kritiniam mąstymui, informaciniams gebėjimams ar pilietiškumui – ugdyti. Pagal šį principą konstruojama Suomijos mokyklinė istorijos programa. Manau, kad turėtume šią patirtį perimti.
