JAV užsienio politika: apkabinkime grobikus, diktatorius ir niekšus

Ankstesni prezidentai tikėjo, kad JAV galią reikia naudoti nešant gėrį pasauliui. Bet ne Donaldas Trumpas.

Balandžio 29 d. D. Trumpas skambino Rodrigo Duterte’ei, Filipinų vadovui. Remiantis nutekintu pokalbio tekstu, jis sakė: „Tiesiog noriu pasveikinti, nes girdžiu, kaip neįtikėtinai sprendžiate narkotikų problemą.“

Nuo pernai birželio, kai R. Duterte buvo išrinktas, kovojant su kvaišalais nužudyta apie 9 tūkst. žmonių, daugiausia smulkių platintojų ir narkomanų. Pora savaičių anksčiau D. Trumpas skambino Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoğanui, norėdamas pasveikinti su pergale referendume, suteikusiame jam plačių naujų galių. Po nepavykusio pernykščio perversmo areštuota arba sulaikyta apie 100 tūkst. turkų: sugriauta teismų sistema, įkalinta daug žurnalistų, uždaryta žiniasklaidos priemonių.

Kiek vėliau Saudo Arabijoje, į kurią D. Trumpas, išsiruošęs į devynių dienų kelionę po užsienį, užsuko pirmiausia, JAV vadovas liaupsino Egipto prezidentą Abdelį Fattah al Sisi (nuotraukoje). „Egipte saugumas atrodo labai tvirtas“, – gyrė jis. A. F. al Sisi režimas įkalino dešimtis tūkstančių disidentų. Nė karto Saudo Arabijoje JAV prezidentas nekėlė klausimų dėl vykdomų plakimų ir kankinimų, žmonėms nesuteikiamos teisės rinktis vyriausybę, o mieliau trimitavo apie 110 mlrd. dolerių vertės ginklų sandorį: „Šimtai milijardų dolerių investicijų į Jungtines Valstijas ir daugybė darbo vietų.“

O štai paskesni D. Trumpo susitikimai su NATO ir G 7 vyriausybių vadovais nebuvo tokie malonūs. Dėsningumas aiškus: tai prezidentas, kuris su autoritariniais režimais sutaria geriau nei su tradiciniais demokratiniais JAV partneriais.

Dėsningumas aiškus: tai prezidentas, kuris su autoritariniais režimais sutaria geriau nei su tradiciniais demokratiniais JAV partneriais.

Gegužės 3-iąją Rexas Tillersonas, D. Trumpo valstybės sekretorius, perteikė panašų įspūdį savo departamento darbuotojams. Apibrėždamas naująją administracijos užsienio politiką, jis pavartojo iškalbingą frazę „pirmiausia Amerika“, nukaltą izoliacionistų, kurie norėjo, kad JAV nedalyvautų Antrajame pasauliniame kare. Pagrindinė jo gaida – interesams reikia teikti pirmenybę prieš vertybių sklaidą. Diplomatai gali reikšti paramą demokratijai, teisės viršenybei ir žmogaus teisėms, bet tik tada, jei tai „nekliudo“ nacionaliniam saugumui ir ekonominiams interesams.

Atitrūkta nuo bent keturis dešimtmečius išlaikyto abiejų partijų susitarimo pritarti liberaliajam internacionalizmui. Norminių vertybių skatinimas anaiptol nesikerta su JAV interesais, kaip tvirtina Tedas Piccone’as iš „Brookings Institution“, Billo Clintono administracijoje dirbęs patarėju užsienio politikos klausimais, o kaip tik tiems interesams yra svarbus ir sudaro JAV nacionalinio prestižo bei tarptautinio legitimumo pagrindą.

R. Duterte – ne pats geriausias draugas. (Scanpix nuotr.)

Eliotas Cohenas, dirbęs Valstybės departamento patarėju George’o W. Busho laikais, straipsnyje neseniai pabrėžė, kad įstatymo viršenybę pripažįstančios atviros visuomenės „ilgalaikėje perspektyvoje yra geresnės sąjungininkės nei ant parako statinės sėdintys galvažudžiai“. Užsienio politikoje JAV visada vadovavosi nacionaliniais interesais, kaip sako Shannon Green iš Strateginių ir tarptautinių tyrimų centro, bet iki šiol laikė, kad žmogaus teisių gynimas interesams tik padeda. Šalis turėjo ryšių su diktatoriais, pavyzdžiui, bendradarbiaudama kovoje su terorizmu, bet ir kritikavo juos.

2008 m. kovoje dėl Baltųjų rūmų respublikonams atstovavęs Johnas McCainas, Šiaurės Vietname kaip karo belaisvis patyręs kankinimų, grynai „sandorinį“ užsienio politikos vertinimą pasmerkė kaip pavojingą. Reaguodamas į R. Tillersono kalbą jis rašė: „Atėmę iš engiamųjų vilties žiburį galime prarasti pasaulį, kurį sukūrėme ir kuriame klestėjome.“ Jis iš patirties žino, kad kalėjimo prižiūrėtojai dažnai kaliniams aiškina, jog juos visi pamiršo. Sovietų disidentai, kaip antai Natanas Šaranskis, pasakojo apie drąsą, kurios sėmėsi iš kartojamų Ronaldo Reagano raginimų paleisti juos į laisvę.

Geri darbai negerame pasaulyje

D. Trumpo priešiškumas pabėgėliams sudaužė pažeidžiamų asmenų viltis, kaip teigia Audrey Gaughran iš „Amnesty International“, o atsisakymas reikšti susirūpinimą dėl žmogaus teisių autoritariniams režimams rodo, kad jie gali engti nebaudžiami. A. Gaughran būgštauja, jog nelikus JAV žmogaus teisių palaikymo tarptautiniuose forumuose kils pavojus šios srities konsensusui. Sh. Green mini prekybą žmonėmis, kuriai labai padėjo JAV veiksmai. Nuo 2000 m. JAV kasmet rengia Prekybos žmonėmis ataskaitą, kurią naudoja stengdamosi paveikti kitas vyriausybes. 2001 m. aukščiausio lygio standartus atitiko tik 12 šalių, o dabar – 36. 169 pasirašė JT protokolą dėl prekybos žmonėmis.

JAV yra turėjusios glaudžių ryšių su atstumiančiais režimais ir kartais nevengdavo veidmainiškų savanaudiškos politikos pateisinimų. Bet liko galioti pagrindinis principas, kurį prieš šimtą metų suformulavo Woodrow Wilsonas, kad šalies galią reikia naudoti kovai už gėrį pasaulyje.

Deanas Achesonas, dirbęs valstybės sekretoriumi XX a. 6-ojo dešimtmečio pradžioje, sakė, jog „amerikietiška idėja“ įkvepia žmones, kurie gali tik „pasvajoti apie laisvę“. Bet žinojo, kad svajonę riboja branduoliniais ginklais apsiginklavusi komunistinė Rusija. Realiai ideologinė kova su Sovietų Sąjunga buvo svarbesnė už žmogaus teises, anot sero Lawrence’o Freedmano, britų stratego ir istoriko. Apie Nikaragvos diktatorių Anastasio Somozą pasakyti žodžiai „jis niekšas, bet savas niekšas“, kartais priskiriami Harry Trumanui, dažnai buvo cituojami siekiant pasiteisinti dėl prastos kompanijos. Richardui Nixonui ir Henry Kissingeriui sumažinti santykių su galinga varžove įtampą buvo svarbiau, nei, kaip jiems atrodė, laikytis pozicijos dėl žmogaus teisių.

Posūkis įvyko 1975 m., kai prezidentas Geraldas Fordas atsisakė susitikti su Aleksandru Solženicynu, knygose demaskavusiu sovietinio gulago baisybes. Konservatyvūs respublikonai – R. Reaganas, Jackas Kempas, Williamas Buckley – pavadino jį susitaikėliu. Neatsiliko ir demokratai, įskaitant Henry Jacksoną bei Jimmy Carterį. Pastarasis 1977 m. sakydamas kalbą pabrėžė, kad grįžtama prie vilsonizmo: „Tai naujas pasaulis, kuriame reikia naujos JAV užsienio politikos <…>. Dar kartą patvirtiname, kad JAV pareiga ginti žmogaus teises yra kertinis mūsų užsienio politikos principas.“

Nors J. Carteriui kilo keblumų dėl JAV paramos Irano šachui, jo viziją palaikė jį pakeitęs R. Reaganas. Liberalai ir konservatoriai rado, kur gali sutarti. Be to, žmogaus teisės padėjo laimėti Šaltąjį karą. 1975 m. Helsinkio baigiamojo akto (Rytų ir Vakarų susitarimo) dalis, skirta žmogaus teisėms, daug prisidėjo prie pasipriešinimo sovietų imperijai legitimavimo.

Paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje, pasibaigus Šaltajam karui, vertybinė užsienio politika įsibėgėjo su, kaip tai vadina istorikas Tony Smithas iš Tuftso universiteto, neovilsonizmu. Jo teigimu, remtasi trimis idėjomis, kurioms pritarė ir neokonservatoriai, ir neoliberalieji intervencionistai.

Pirmoji – „demokratinės taikos teorija“: kadangi demokratinės valstybės tarpusavyje nekariauja, kuo daugiau šalių turės demokratines institucijas, tuo taikesnis bus pasaulis.

Antroji – „demokratinio perėjimo teorija“, postulavusi didįjį pasaulinį impulsą siekti demokratijos. Vakarai, pasižymintys laisvosios rinkos ekonominiu modeliu, viršumu daugiašalėse organizacijose ir už žmogaus teises kovojančiomis spaudimo grupėmis, galėjo paspartinti demokratijos plėtrą net ten, kur maža institucinių pagrindų.

Trečioji, „pareiga ginti“ (vadinamasis R2P), – tai nauja teisingo karo teorijos versija, sukurta po 1994-ųjų, kai pasauliui nepavyko užkirsti kelio genocidui Ruandoje.

Visos šios teorijos buvo intervencijų Bosnijoje, Siera Leonėje ir Kosove pagrindas. Britų ministras pirmininkas Tony Blairas, uolus naujojo intervencionizmo šalininkas, jo principus išdėstė 1999-aisiais sakytoje kalboje, kurią parašė su seru Lawrence’u. Bet pirmoji sėkmė atvedė į puikybę. Kartu su G. W. Busho po 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykių paskelbtu „pasauliniu karu su teroru“ ji paskatino imtis netobulų bandymų „formuoti naciją“ Afganistane ir Irake. Pasak sero Lawrence’o, „pareiga ginti pastūmėjo daryti daugiau, nei realiai galėjome“.

B. Obama nenusigręžė nuo žmogaus teisių plano. Bet vis labiau abejojo karinės jėgos naudojimu jam paremti.

Barackas Obama nenusigręžė nuo žmogaus teisių plano. Bet vis labiau abejojo karinės jėgos naudojimu jam paremti. Pasak Sh. Green, kuri B. Obamos laikais dirbo JAV tarptautinės plėtros agentūroje, jis daug tikėjosi iš „pilietinės visuomenės įsitraukimo“, kad pastumtų autoritarinius režimus link tarptautinių normų. B. Obama taip pat tikėjo, jog susitikus su autokratais keliamas žmogaus teisių klausimas paskatina aktyvistus, net kai jo pamokslai erzino.

B. Obama labiau atstovavo vilsonizmui nei neovilsonizmui, jo idealizmas buvo atmieštas šaltu realizmu, artimu cinizmui. Artimieji Rytai, iliustruojami Libijos, jam buvo „šūdinas reikalas“, kur JAV nelabai gali ką nors pakeisti. Bet kritikų akyse jo nenoras kištis į Sirijos reikalus buvo JAV pareigos kratymasis.

B. Obama atspindėjo prarastą pasitikėjimą tuo, kas neoliberalams ir neokonservatoriams atrodė savaime suprantama. Gal jis ir leido švytuoklei pakrypti per toli į kitą pusę, bet atspindėjo nuo karo pavargusių rinkėjų nuotaikas. D. Trumpas atstovauja kitokiems ir tamsesniems dalykams – niekingam atsisakymui naudojant JAV jėgą tarnauti kam nors kitam nei saviems interesams. Žavėdamasis tokiu gyvuliu kaip R. Duterte, jis padrąsina visų kraštų gyvulius. JAV galios ir įtakos padariniai veikiausiai bus sunkūs.