-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Matematiką dėstantis Jimmy Cavanaghas vienuolikmečių ir dvylikmečių akyse – pedagogas iš prigimties. Jis šiltas, bet griežtas, kalba tvirtu balsu, išgirdęs teisingą atsakymą nusišypso. Vis dėlto ne jo užsidegimas paaiškina, kodėl mokiniams iš „North Star Academy“ Niuarke, Naujajame Džersyje, daug šansų įstoti į universitetą, nors 80 proc. yra iš šeimų, kurioms reikia paramos susimokėti už pietus mokykloje.
J. Cavanaghas – naujo mokytojų lavinimo metodo rezultatas. Jis ir kiti kolegos buvo ruošiami dirbti klasėje, negaištant laiko apmąstymams apie švietimo reikšmę. Tuzinai nušlifuotų metodikų apima viską nuo disciplinos iki to, kaip pasirūpinti, kad vaikai intensyviai galvotų. Nė sekundė nepraleidžiama veltui. Gali atrodyti, kad „North Star“ mokykloje dėsto mokytojai iš prigimties. Bet taip nėra.
J. Cavanaghas studijuoja specialioje pedagogikos mokykloje „Relay Graduate School of Education“; daugelis kitų kolegų iš „North Star“ ją taip pat lanko arba lankė. Kaip ir kitos panašios pasaulio įstaigos, „Relay“ taiko iš kognityvinių mokslų, medicinos studijų ir sporto treniruočių perimtą praktiką, kad geriau parengtų pedagogus. Studentai dažnai mokomi puikiose institucijose ir žinių semiasi iš prityrusių, aukšto kalibro kolegų – visai kaip gydytojai mokomųjų ligoninių palatose. Jų metodika šlifuojama, praktikuojama, tobulinama ir negailestingai vertinama tarsi aukščiausio lygio sportininko. „Relay“ padaliniui Niuarke (yra dar septyni) vadovaujantis Jamey Verrilli sako, jog šis požiūris atskleidžia, ką iš tikrųjų reiškia būti mokytoju, – kad tai ne įgimta dovana, ne išsigelbėjimas tiems, kas, kaip sako priežodis, negali, bet „neįtikėtinai įmantrus, sudėtingas ir gražus amatas“.
Turbūt nedaug amatų tokie reikalingi. Vaiko sėkmę lemia daug veiksnių, bet mokyklose nėra nieko svarbiau už dėstymo kokybę. Pernai atnaujintame tyrime Johnas Hattie iš Melburno universiteto išanalizavo daugiau kaip 65 tūkst. mokslinių tyrimų rezultatus apie šimtų intervencijų poveikį 250 mln. mokinių mokymosi rezultatams. Jis nustatė, kad tėvams itin rūpintys mokyklų aspektai (klasės dydis, uniformos, skirstymas pagal gabumus) beveik niekaip arba niekaip neatsiliepia tam, ar vaikai ko nors išmoksta (žr. grafiką). Svarbu „mokytojo profesionalumas“. Iš tyrime išskirtų 20 būdų, kurie veiksmingiausiai padeda gerinti mokymosi procesą, visi priklausė nuo pedagogo darbo pamokoje.
Jei visiems afroamerikiečių vaikams dėstytų 25 proc. geriausių mokytojų, juodaodžių ir baltaodžių rezultatai susilygintų per aštuonerius metus.
Ekonomisto Erico Hanusheko iš Stanfordo universiteto vertinimu, auklėtiniai, kurių pedagogai pagal veiksmingą darbą yra ties 90-uoju procentiliu, per mokslo metus išmoksta pusantrų metų medžiagą, o tie, kuriems dėsto ties 10-uoju procentiliu esantys specialistai, – pusmečio. Rezultatai panašūs įvairiose šalyse – nuo Jungtinės Karalystės iki Ekvadoro. „Jokio kito mokyklų ypatumo poveikis mokinių pasiekimams nė iš tolo nepanašus“, – sakė jis.
Turtingoms šeimoms lengviau kompensuoti prastus mokytojus, taigi, geras dėstymas labiausiai padeda nepasiturinčių tėvų atžaloms. Kokybiškai dirbantis pradinių klasių pedagogas galėtų „reikšmingai atsverti“ skurdo įtaką kontrolinių balams, kaip teigiama darbe, prie kurio prisidėjo E. Hanushekas. Thomas Kane’as iš Harvardo universiteto suskaičiavo, kad jei visiems afroamerikiečių vaikams dėstytų 25 proc. geriausių mokytojų, juodaodžių ir baltaodžių rezultatai susilygintų per aštuonerius metus. O jei vidutinis JAV pedagogas būtų toks pat geras kaip kolegos iš viršutinio kvartilio, per ketverius metus valstybė testų balais prisivytų Azijos šalis.
Tokie tyrimai pabrėžia gero dėstymo galią. Bet politikos formuotojus kamavo vienas klausimas: puikiu mokytoju gimstama ar tampama? Populiariojoje kultūroje kartojami prietarai teigia, kad gimstama. Blogi mokytojai vaizduojami kaip vaikų nekenčiantys tinginiai. Ednai Krabapel iš „Simpsonų“ pamokos yra kliūtis parūkyti. O geri ir įkvepiantys specialistai, pavyzdžiui, Michelle Pfeiffer personažė, pedagoge tapusi jūrų pėstininkė, filme „Pavojingos mintys“ (nuotr.) arba J. K. Rowling sukurta Minerva Makgonagal, vaizduojamos kaip antgamtiškais sugebėjimais apdovanotos asmenybės (Grifindoro vadovės atveju – tiesiogine prasme). 2011 m. atlikus požiūrio į švietimą apklausą nustatyta, kad toks vaizdavimas atspindi žmonių nuomonę: 70 proc. amerikiečių teigimu, gebėjimas dėstyti labiau susijęs su įgimtu talentu nei pasirengimu.
Knygos „Building a Better Teacher“ („Geresnio mokytojo link“) autorė Elizabeth Green tai vadina mokytojo iš prigimties mitu. Tokiu atveju gerą pedagogą rasti – tarsi auksą plauti: atsijok tai, kas netinka, ir palik grynuolius. Iš dalies būtent dėl to pastaruosius du dešimtmečius švietimo reformuotojų prioritetas buvo didinti mokytojų „atskaitomybę“.
Tai turi nemažai prasmės. Antai tokiuose miestuose kaip Vašingtonas, įvedus nuo rezultatų priklausomą užmokestį ir (dar svarbiau) ėmus atleisti blogiausius pedagogus, pagerėjo testų balai. Bet vargu ar veiks sistema, kai pasikliaunama vien darbuotojų paieška ir atleidimu, nekreipiant dėmesio į tai, kaip jie iš tiesų dėsto. Švietimo politikos žinovai nesirūpino tuo, ką vienas jų sykį įvardijo „juodąja gamybos proceso dėže“, o kiti gal pavadintų „klase“. Atidaryk tą juodąją dėžę, ir iššoks dvi svarbios tiesos. Nemažai to, ką mokytojai (ir kiti žmonės) įsivaizduoja apie dėstymą, yra netiesa. Taip pat galima išmokti dirbti daug geriau. Smėlis gali virsti auksu.
2014 m. Robas Coe iš Daramo universiteto (Anglija) ataskaitoje apie gero dėstymo komponentus pabrėžė, kad daugelis įprastų metodų klasėje neveikia. Tokios idėjos kaip nepelnytas pagyrimas, išskirstymas pagal gebėjimus, skirtingų vaikų „mokymosi stilių“ priėmimas arba skatinimas yra plačiai palaikomos, bet blogos. Klysta ir įsivaizduojantys, kad mokiniai gali patys vieni atrasti sudėtingas idėjas. Pedagogai turi suteikti žinių ir išmokyti kritiškai mąstyti.
Tai darantys mokytojai įkūnija šešis puikaus dėstymo aspektus, kuriuos nurodė R. Coe. Pirmas ir antras apima motyvus ir sutarimą su kolegomis. Trečias ir ketvirtas kalba apie tinkamai naudojamą laiką, gero elgesio skatinimą ir didelius lūkesčius. Bet svarbiausi – penktas ir šeštas, t. y. kokybiškas dėstymas ir vadinamosios pedagoginio turinio žinios, apimančios dalykines žinias ir mokymo amatą. Esmę apibrėžė Charlesas Chew, priklausantis elitinei Singapūro „svarbiausių mokytojų ekspertų“ grupei, konsultuojančiai šios salos mokyklas: „Aš nedėstau fizikos – mokau mokinius, kaip mokytis fizikos.“
Tokie specialistai kaip Ch. Chew išklausinėja visus auklėtinius. Jie skiria trumpus rašto darbus, kurie vaikus priverčia galvoti, o mokytojams leidžia patikrinti pažangą. Jų pamokos suplanuotos, aiškiai suprantant, koks tikslas ir kaip jį pasiekti, taip pat vedamos mokytojo, bet interaktyvios. Jie nujaučia klaidas, pavyzdžiui, polinkį painioti liekanas ir dešimtaines trupmenas. Jie tarpais išdėsto ir kaitalioja vaikų praktikavimosi būdus, nes kognityviniai mokslai parodė, kad tai padeda ilgam įsiminti.
Šios metodikos pasiteisina. Vasarį paskelbtoje ataskaitoje Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) nustatė tokių „kognityvinio aktyvinimo“ strategijų taikymo ir aukštų testų balų šiam klubui priklausančiose daugiausia turtingose šalyse ryšį. Sąrašo gale atsidūrusioms valstybėms būdingas mokymasis atmintinai arba mokinių vedamas mokymasis. Davidas Reynoldsas neseniai palygino, kaip dėstoma matematika Nankine ir Sautamptone, kur jis dirba, ir paaiškėjo, kad Kinijoje 72 proc. laiko skiriama „visai klasei bendrauti“, kai Anglijoje tik 24 proc. Ankstesniuose tyrimuose psichologas Jamesas Stigleris iš Kalifornijos universiteto Los Andžele nustatė, kad JAV pamokose skamba klausimai „kas“. Japonijoje mokytojai dažniau teiraujasi „kodėl“ ir „kaip“, nes taip paklausęs sužinai, ar mokiniai suvokia, ko mokosi.
Net Suomijoje mokytojais tampa absolventai, nepatenkantys tarp trečdalio geriausių pagal gebėjimą skaičiuoti ar raštingumą.
Tačiau geriau supratus, kaip dirbti, dėstymas savaime netaps puikus. Kaip teigė pirminiam mokytojų rengimui Anglijos mokyklų grupėje „Ark“ vadovaujanti Marie Hamer, jiems per dažnai nurodoma, ką tobulinti, bet tiksliai nepaaiškinama, kaip tai padaryti. Tai spręsti siekiama „Relay“ ir kitų įstaigų taikomu naujo tipo rengimu.
Davidas Steineris iš Johnso Hopkinso švietimo politikos instituto Baltimorėje daugelį JAV mokytojų rengimo įstaigų vadina sklerotiškomis. Gauti pedagogo kvalifikaciją gali būti lengviau, nei mokytis tokiais pažymiais, kokių JAV koledžai reikalauja iš sportininkų. J. Hattie teigimu, nė vienai iš 450 Australijos pedagoginių studijų programų niekada nereikėjo įrodyti daromo poveikio ir nė viena niekada nebuvo praradusi akreditacijos. Yra ir išrankesnių šalių. Suomijoje stojančių į pedagogines programas konkursas panašus kaip norinčių patekti į Masačusetso technologijos institutą. Tačiau net Suomijoje mokytojais tampa absolventai, nepatenkantys tarp trečdalio geriausių pagal gebėjimą skaičiuoti ar raštingumą.
JAV ir Jungtinėje Karalystėje dėstoma daug teorijos, o darbo klasėje praktikos mažai. Rodas Lucero iš Amerikos mokytojų ugdymo koledžų asociacijos (AMUKA), atstovaujančios daugiau kaip pusei šalies pedagogines studijas siūlančių įstaigų, tvirtino, kad daugumoje programų dėstymo praktika yra numatyta, bet pripažįsta, kad iki „klinikinės praktikos“ dar trūksta. „Baigus pirmos pakopos pedagogines studijas man visai neatrodė, kad esu pasirengusi“, – prisipažino Jazmine Wheeler, dabar studijuojanti pirmame kurse pedagoginėje mokykloje „Sposato Graduate School of Education“, susijusioje su Bostono „Match“ nepriklausomomis mokyklomis.
Tai atitinka dėsningumą, kuris, kaip atskleidė Th. Kane’o tyrimas, yra „beveik pastovus“: pradedantiems mokytojams stinga įgūdžių valdyti klasę ir dėstyti dalyką. Todėl iš pradžių jiems sunku, ir tik po 3–5 metų įgyja patirties. Naujosios pedagogikos mokyklos mano, kad šių įgūdžių, kuriuos mokytojams dabar tenka susirankioti kaip pakliuvo, galima iš anksto sistemingai išmokyti. „Chirurgai iš pradžių operuoja lavonus, o ne gyvus pacientus“, – pabrėžė Th. Kane’as.
„Daug galvojome, kaip mokyti 22 metų žmones“, – sakė Sposato mokyklai vadovaujantis Scottas McCue. Su kolegomis jis sudarė gero dėstymo „taksonomiją“, kurioje nurodoma, ką daryti ir ką sakyti. „Norime užtikrinti, kad iš maždaug 5 tūkst. nuostabų dėstymą sudarančių punktų mokėtumėte daryti 250 pačių svarbiausių“, – aiškino Sposato mokyklos vienas vadovų Orinas Gutlerneris.
Naujųjų mokyklų programoms įtaką padarė tokie žmonės kaip Dougas Lemovas, buvęs anglų kalbos mokytojas ir mokyklos Bostone steigėjas. Išnagrinėjęs duomenis apie testų balus jis nustatė geriausius JAV pedagogus ir juos aplankė. Išanalizavęs jų vedamų pamokų vaizdo įrašus, kad galėtų tiksliai nustatyti jų veiksmus, sudarė 62 metodikų sąrašą. Dažna susijusi su mokinių sudominimo pagrindais. „Slenkstis“ reiškia, kad mokytojai pasitinka auklėtinius prie durų, „stiprus balsas“ paaiškina, jog veiksmingiausiai dirbantys specialistai kalba stovėdami ramiai, formaliu tonu, nedaugžodžiauja ir tik sulaukę visos klasės dėmesio užbaigia sakinį.
Tačiau daugumos D. Lemovo siūlomų metodikų tikslas – kad daugiau mokinių klasėje imtų galvoti ir tam būtų skiriama daugiau laiko. Tokios metodikos kaip „šaltasis skambutis“ ar „pasisuk ir kalbėk“, kai mokiniai turi greitai bendraklasiui paaiškinti savo mintis, veikia kaip kognityvinė treniruotė, įprasta Šanchajaus ir Singapūro, kurie tarptautiniuose lyginamuosiuose tyrimuose reguliariai atsiduria sąrašo viršuje, klasėse.
Sposato mokyklą lankantys žmonės atlieka praktiką „Match“ švietimo įstaigose. 20 valandų per savaitę skiriama studijoms ir praktinėms užduotims, o 40–50 valandų mokomi mokiniai arba asistuojama pedagogams. O. Gutlerneris teigė, kad tiksliausią prognozę, kaip seksis praktikantams, galima nustatyti iš to, kaip jie reaguoja į komentarus po pamokų.
Kai kuriais atžvilgiais šis naujas būdas primena geriausioms Azijos mokykloms būdingą etosą, kuriame daugiau kolektyviškumo. Nedaug rasi kitų specialistų, kurie būtų tokie izoliuoti darbe arba gautų tiek mažai atsiliepimų kaip Vakarų mokytojai. Šiandien 40 proc. pedagogų iš EBPO šalių niekada nėra dėstę su kitu kolega, stebėję arba komentavę kito darbo. Simonas Burgessas iš Bristolio universiteto tvirtina, jog dėstymas išlieka „profesija už uždarų durų“, ir priduria, kad mokytojų profsąjungų pastangomis stebėtojams sunku patekti į pamokas. Pasi Sahlbergas, buvęs aukštas pareigūnas iš Suomijos švietimo departamento, įsitikinęs, jog dėl to nukenčia mokiniai. Jo manymu, prie Suomijos sėkmės daug prisidėjo šalies mokytojų puoselėjama bendradarbiavimo kultūra.
Jie ne tik izoliuoti, bet ir neturi aiškiai apibrėžtų tobulėjimo būdų. O. Gutlerneris akcentuoja, kad iš profesijų tik mokytojaujant to paties reikalaujama ir iš naujokų, ir iš 20 metų patirtį turinčių veteranų. Dauguma „profesiniu tobulėjimu“ laikomos veiklos yra apgailėtina kaip ir tobulėjimo vertinimo sistemos. 2011 m. Anglijoje atlikus tyrimą nustatyta, kad tik 1 proc. tobulinimosi kursų leido mokytojams nevykusią praktiką pakeisti į gerą dėstymą. JAV padėtis panaši. Ir ne dėl pinigų trūkumo. Grupė „New Teacher Project“, kuri padeda miestams susirasti pedagogų, skaičiuoja, kad kai kur JAV mokyklos darbuotojams tobulėti skiria apie 18 tūkst. dolerių vienam žmogui per metus, t. y. 4–15 kartų daugiau, nei išleidžiama kituose sektoriuose.
„New Teacher Project“ užsimena, kad karjeros pradžioje mokytojai veržliai semiasi žinių, o vėliau retai patobulėja dar labiau. Iš dalies galbūt dėl to, kad nežino, jog jiems reikia tobulintis. JAV trys iš penkių prastais rezultatais išsiskiriančių pedagogų mano puikiai dirbantys. Perdėtas pasitikėjimas savimi dažnas ir kitur: EBPO šalyse devyni iš dešimties mokytojų įsitikinę esantys gerai pasirengę. Anglijoje jie didžiuojasi, kad naudoja kognityvinio aktyvinimo strategijas, nors mokinių apklausos rodo, jog mokytojai kaip niekur kitur smarkiai pasikliauna kalimu atmintinai.
Gali būti ir kitaip. Atlikęs didžiulį tyrimą, kuris paskelbtą kovo mėnesį, Rolandas Fryeris iš Harvardo universiteto nustatė, kad „administruojamas profesinis tobulėjimas“, kai mokytojai, prižiūrimi vadovaujančio kolegos, gauna tikslius nurodymus ir konkrečių, reguliarių atsiliepimų, padarė reikšmingą pažangą. Matthew Kraftas ir Johnas Papay iš Harvardo ir Browno universitetų nustatė, jog geriausių ketvirčiui (vertinant pagal teikiamos paramos lygį) priskirtose mokyklose dirbantys pedagogai per dešimtmetį patobulėjo 38 proc. daugiau nei kolegos iš prasčiausių ketvirčiui priskiriamų švietimo įstaigų.
Minėtoji aplinka būdinga tokioms mokykloms kaip „Match“ ir „North Star“ ir tokiems kraštams kaip Šanchajus ir Singapūras. Padeda tinkamai parinktos skatinamosios priemonės. Šanchajuje mokytojas gali tikėtis būti paaukštintas tik įrodęs, kad dirba bendradarbiaudamas. O jiems vadovaujantys mentoriai paaukštinimą gaus tik įtikinę, kad jų globotiniai tobulėja. Naudinga turėti laiko. Šanchajuje mokytojai dėsto tik po 10–12 valandų per savaitę – tai mažiau kaip pusė 27 valandų vidurkio JAV.
Daugelyje šalių siekiant karjeros mokykloje tėra vienas pasirinkimas – pereiti į administraciją. Pasak R. Fryerio, JAV mokyklų apygardose „žmonėms mokama atvirkščiai proporcingai jų sukuriamai pridėtinei vertei“. Apygardų valdytojai uždirba daugiau nei pedagogai, nors jų įtaka mokinių gyvenimui mažesnė. Singapūre mokytojams siūlomi atskiri karjeros laiptai, kad geriausi nepabėgtų iš klasių. Tokiu pavyzdžiu netrukus gali pasekti Australija.
Naujuosius mokytojų rengimo modelius, nuo kurių prasidės tokia karjera, dar reikia visapusiškai įvertinti. Bet pirmieji įrodymai suteikia vilčių. „Relay“ ar Sposato mokyklos baigimas priklauso nuo pagerėjusių auklėtinių rezultatų. Anonimiškai įvertinusi savo mokytojus „Relay“ nustatė, kad jų gebėjimai geresni už vidutinius, ypač vadovavimo pamokai srityje. Anglijos švietimo įstaigos, kurios priėmė neseniai „Ark“ baigusius mokytojus, juos laiko viena geriausių gautų grupių.
Tačiau D. Steineris pabrėžia, kad kol kas neaišku, ar šie nauji specialistai „atsparūs mokyklai“ – ar gebės veiksmingai dirbti ten, kur nėra stiprios atsiliepimų kultūros ir netaikoma tokių įstaigų kaip „Match“ praktika. Tai rimta išlyga: EBPO šalyse du trečdaliai mokytojų mano, kad jų darbovietės priešiškos naujovėms.
Padėtis turėtų pasikeisti užtikrinus, kad naujieji būdai bus taikomi plačiau. Jau kitais mokslo metais „Relay“ veiks dvylikoje miestų, mokys 2 tūkst. mokytojų ir 400 mokyklų direktorių, tarp jų ir iš valstybinių švietimo įstaigų. Šiemet AMUKA sudarė komisiją, kuri tyrinėja, kaip prie panašaus modelio galėtų pereiti jos atstovaujami koledžai. Anglijoje verslus direktoriaus pavaduotojas Matthew Hoodas turi planų įkurti į „Relay“ panašų Pažangiojo mokymo institutą.
Reformuotojai tikisi, kad taip galės pagaliau pagerinti švietimą plačiu mastu. Iki šiol mokytojo darbas buvo palyginti pamirštas, o dėmesys skirtas struktūrinėms permainoms. Bet mokyklų sistemų ardymas nieko nereiškia, jei nebus keičiama, kaip ir ko mokosi vaikai. Tam svarbu, ką daro ir galvoja pedagogai. Atsakymas vis dėlto buvo klasėje.
