Atsilaikyti prieš pasaulio fabriką

Kinijos verslas Lietuvoje gana pasyvus, tačiau nuožmesnės varžybos vyksta tarp abiejų šalių eksportuotojų

Gal net labiau nei išsivysčiusio pasaulio valstybės Kinija yra apsėsta žaliosios energetikos idėjų. Skirtumas nebent toks, kad ekologija ten nėra prioritetas. Kinai tiesiog gali gaminti ir nori rinką užversti galybe pigių saulės elementų.

Tai patinka ne visiems. 2013 m. į ES iš Kinijos importuojamiems saulės elementams buvo nustatytos minimalios kainos, nes valstybės subsidijuojama šios produkcijos gamyba iškraipė konkurenciją Europoje. Draudimas atšauktas 2018 m. rugsėjį motyvuojant tuo, kad pigių saulės elementų antplūdis bus geriausias visos ES interesus atitiksiantis variantas.

Dempingo strategija privertė europietiškas įmones keistis arba nutraukti veiklą. Kelios jų perėjo į kinų rankas, o kai kurios, kaip stambi vokiečių įmonė „SolarWorld“, bankrutavo.

Šiandien tarp likusių pusšimčio Europos saulės elementų ir jų priedų gamintojų yra ir modulių gamyklą turinti įmonė „Solitek“. Ją valdančios „Global BOD Group“ valdybos pirmininkas Vidmantas Janulevičius sakė, kad persitvarkant taip pat teko atsispirti Kinijos investuotojų vilionėms. „Šiandien „Solitek“ yra vienintelė ES įmonė, gaminanti ne dalis, o užbaigtus saulės elementus. Mes neparsidavėme kinams, nors tokių siūlymų buvo. Likome lojalūs Europai, bet ES gamintojų toliau mažėja“, – teigė V. Janulevičius.

Įmonė taip pat turėjo pasikeisti. Iki tol joje saulės moduliai būdavo gaminami iš europietiškų medžiagų, tačiau mažinant gaminio kainą reikėjo ieškoti alternatyvų. Jų rasta Azijoje. Dalis komponentų dabar importuojami iš Taivano, ir tai leido produktą atpiginti apie 20 proc.

Pasak V. Janulevičiaus, šie sprendimai padėjo vėl tapti konkurencingiems ES rinkoje, nors dabar reikia koncentruotis į nišinius saulės energetikos produktus. Baziniais sprendimais rinką neabejotinai užpildys Kinijos gamintojai.

Rizika iš antrų rankų

Tai ne vienintelis kartas, kai nuo pigios kinų produkcijos antplūdžio teko gelbėti lietuvių ir kitų europiečių įmones. Dar 2006 m. visoje ES buvo įvesti muitai odiniams batams iš Kinijos ir Vietnamo. Iki tol bankrutavo įmonė „Apavikta“, tačiau ribojimai padėjo atsilaikyti vienoms didžiausių šalies gamintojų – Kauno „Lituanicai“ ir Šiaulių „Sabalin“.

Vis dėlto tai bene ryškiausi pavyzdžiai. Gamybai pasiruošusios Kinijos konkurencija tik stiprės, tačiau manoma, kad artimiausiu metu jos galybę Lietuvos verslas labiau gali pajusti ne tiesiogiai, o per eksporto rinkas.

Dalis Lietuvos pramonės įmonių užsiima užsakomąja gamyba – tiekia įvairius gaminius didesniems ES gamintojams. Lietuva itin priklausoma nuo ES rinkų, nes čia nukeliauja apie 80 proc. lietuviškos kilmės eksporto. Faktoringo bendrovės „SME Finance“ patarėjas ekonomikai Aleksandras Izgorodinas teigė, kad tiesioginė rizika dėl šios rinkos atvėrimo Kinijai yra ne tokia ir didelė, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. „Daugiau grėsmių kyla toms bendrovėms, kurios eina į galutinio vartojimo rinką. Problemų atsiranda ne dėl konkurencijos su Kinija. Tokios įmonės paprastai turi du kozirius – pigesnę darbo jėgą ir nišinių kompetencijų. Dabar Lietuvoje sparčiai auga darbo sąnaudos ir atlyginimai, todėl ir kyla reali grėsmė netekti dalies užsakymų“, – sakė jis.

Būdami dideliais gamintojais ir vartotojais, kinai taip pat gali daryti įtaką pasaulinei žaliavų prekybai. Skaičiuojama, kad bene pusė viso pasaulyje pagaminto plieno, vario, akmens anglių, cemento ir kiaulienos nuperka būtent jie. Šalies chemijos gigantė „Achema“, vertindama situaciją ir tolesnius planus, atsižvelgia į Kinijos azoto trąšų eksportuotojų ir gamintojų veiksmus.

Tiesa, Lietuvos ir Kinijos forumo pirmininkas Mindaugas Reinikis pastebi, kad Kinijos gamintojų veiksmai ne visuomet atliepia kapitalistinę logiką. „Jie irgi planuoja. Jeigu kinai mato, kad paklausa bus mažesnė, jie ir gamins mažiau. Nebent gautų iš valstybės subsidijas ir gamintų į sandėlį – tai jiems irgi nėra svetima. Bet tai priklauso nuo partijos reikalų, jos linijos, ir tu gali tik spėlioti“, – teigė jis.

ES ir Kinijos prekybos balansas yra deficitinis. Jis siekia 21,4 mlrd. eurų ir paaugo apie 600 mln. eurų nuo praeitų metų. Tai – neatremiamas įrodymas, kad ši šalis tampa vis didesniu europiečių gamintojų galvos skausmu. „Reikia suvokti, jog ilgalaikė Kinijos strategija yra perimti geriausią gamybos patirtį, išstumti europiečius ir dominuoti gamybos segmente. Vokietijos pramonės asociacijos šių metų ataskaitoje Kinija buvo įvardyta kaip grėsmė šalies pramonei, nors iki tol apie Kiniją jie kalbėjo labai gražiai“, – pabrėžė V. Janulevičius.

Neabejotina, kad kinų gamybiniai pajėgumai tik didės. Ši šalis – viena daugiausia pramoninių robotų gaminančių ir perkančių valstybių pasaulyje, o 2017 m. pradžioje kinų investuotojai „Midea“ nusipirko stambią, kokybe garsėjančią vokiečių pramoninių robotų gamybos įmonę KUKA. Su šia jie gavo ne tik įrenginius, bet ir šį tą dar svarbesnio – žinias. Šalyje taip pat skatinama skaitmenizacija. 2015 m. Vyriausybė pristatė programą „Pagaminta Kinijoje 2025“, kurios tikslas – įsisavinti „Pramonės 4.0“ technologijas ir tapti pasauline pažangios gamybos lydere.

2016 m. pabaigoje Kinija spaudė ES pripažinti ją kaip rinkos ekonomikos šalį. Toks pripažinimas surištų Bendrijai rankas kovojant su subsidijuojamų bendrovių gaminamomis prekėmis, joms nebūtų galima nustatyti specialių antidempingo tarifų. Tiesa, tada Kinija tarsi atsitraukė. Ji vis dar netenkina ES rinkos ekonomikos reikalavimų, tačiau neabejojama, kad šis klausimas bus keliamas ir ateityje.

Kiniška sėkla lietuviškoje dirvoje

Poveikio rinkai nebūtina vertinti atsižvelgiant vien į gamybą. Dabar, kai Lietuvos užimtumo lygis yra rekordiškai aukštas, vyksta didelė kova dėl darbuotojų, o ateinančiais užsienio investuotojais džiaugiasi ne visi vietos gamyklų vadovai.

Tačiau iš Kinijos šiandien tokios grėsmės beveik nėra. Investicijų tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Rhodium Group“ duomenimis, iki 2016 m. Kinijos įmonės Lietuvoje buvo investavusios vos 33 mln. eurų (štai Kinijos tiesioginės investicijos Lenkijoje 2016 m. siekė 563 mln. JAV dolerių). Bene žinomiausios pastarųjų metų investicijos – septynios Lietuvos banko licencijas gavusios fintech įmonės, taip pat lietuvių elektros skaitiklių gamybos įmonė „Elgama-Elektronika“, kurios dalį akcijų 2015 m. pradžioje įsigijo Kinijos bendrovė.

Priežasčių, kodėl investicijos tokios nedidelės, galima rasti įvairių, tačiau iš esmės kaip šalis kinams nesame labai reikšmingi. „Didžioji dalis kinų bendrovių yra valdomos valstybės. Jos nėra nepriklausomos, todėl negali laisvai priimti sprendimų, kur investuoti. Investicijos eina kartu su politika. Tačiau mes galėtume žiūrėti į mažesnes, privačias įmones. Kodėl jie negalėtų pasirinkti Lietuvos? Greičiausiai todėl, kad mes neturime aiškios institucijų pozicijos dėl Kinijos verslo“, – menkų investicijų priežastis aiškino M. Reinikis.

Kinai mums turėtų rūpėti labiau nei mes jiems. Kinija – sudėtinga, bet milžiniška rinka, todėl ja domisi Lietuvos gamintojai. Eksportas pamažu auga ir pernai siekė 189 mln. eurų. Lietuva daugiausia eksportavo baldų ir jų dalių, medienos, lazerių ir kitų optinių aparatų, variklių ir turbinų, durpių, santechnikos įrenginių. Lazerių gamintojai turi gerą vardą šios šalies rinkoje. 12 proc. viso Lietuvos lazerių eksporto atitenka Kinijai, o trys juos gaminančios įmonės šioje šalyje yra įsteigusios savo atstovybes.

Vis dėlto prekybos balansas yra ne Lietuvos naudai. Statistikos departamento duomenimis, 2018 m. importo iš Kinijos vertė buvo 855,3 mln. eurų. Didžiausią importo dalį sudarė elektros mašinos, įrenginiai ir jų dalys (19 proc.), mechaniniai įrenginiai (15 proc.), baldų dalys (5 proc.). Tačiau priklausomi nuo kiniškų prekių dar nesame – jų dalis siekė vos 2,8 proc. viso Lietuvos importo.

Apsipirkti kitame žemyne

Į oficialią statistiką patenkantis verslo importas yra tik viena medalio pusė. Prie prekių iš Kinijos įsigijimo individualiai prisideda ir paprasti gyventojai, kuriems apsipirkti joje be tarpininkų, regis, tampa vis labiau įprasta.

Tam jiems nereikia įsigyti lėktuvo bilietų. Lietuvoje sparčiai populiarėja elektroninė prekyba, o vietos įmonės pradeda jausti Kinijos konkurenciją. Varžomasi banaliai – mažesnėmis kainomis. Pristatytų prekių kokybė būna labai įvairi, tačiau didėjantys srautai rodo, jog daugybę pirkėjų ji tenkina.

Pašto paslaugų operatoriai vienas po kito skaičiuoja spartų siuntinių iš Kinijos augimą. Paštomatų tinklą valdanti „Omniva“ 2016 m. iš Kinijos vartotojams pristatė 70 tūkst. siuntų. 2017 m. jų jau buvo 260 tūkst., o 2018 m. – 340 tūkst. Lietuvos paštas taip pat pabrėžia, kad siuntų iš Kinijos per metus padaugėjo 30 proc. 2017 m. jos sudarė 49 proc. visų bendrovės pristatytų siuntų.

Tačiau Lietuvoje neregistruoti pardavėjai ir pigios prekės nėra iššūkis tik vietos prekiautojams.

Jei prekė importuojama iš ne ES šalies ir jos vertė viršija 22 eurus, jai taikomas 21 proc. PVM mokestis. Jei vertė didesnė nei 150 eurų – dar ir muito mokestis, priklausomai nuo prekės rūšies. Kadangi vertę nustato pardavėjas, kinai tautiečiams mielai padaro „paslaugą“ – kainą specialiai sumažina. Taip prekės išlieka pigios, tačiau šalis netenka mokesčių, o vietos pardavėjai susiduria su iškreipta konkurencija.

Net keletas įvairių įmonių atliktų apklausų parodė, kad pirkdami internetu lietuviai kaip vieną esminių kriterijų įvardija kainą. Todėl jei neaukštos Kinijos gaminių kainos išsilaikys, o tautiečių nuostatos nepasikeis, lietuvių elektroninės parduotuvės gali pradėti jausti dar didesnį spaudimą iš Azijos. Žinoma, atsiras ir laimėtojų – tuo turėtų būti itin patenkintos logistikos įmonės.