Tabako alkoholio ir kiti „nuodėmės“ mokesčiai yra ne tokie efektyvūs, kaip atrodo

Apmokestinus alkoholį, tabaką ir cukrų pasitaiso visuomenės sveikata. Bet tokie mokesčiai dažnai būna ne visai vykę.

XVII a. Anglijoje tabakas buvo naujiena, bet jau netrūko rūkymo kritikų. Žymiausias iš jų – karalius Jokūbas I, 1604 m. taip rašęs apie rūkymą: „Akiai nepatrauklus, nosiai nemalonus, smegenims kenksmingas, plaučiams pavojingas įprotis, kuris smilksta juodai ir dvokia, panašiai kaip tie pragariški dūmai, rūkstantys iš duobės, kuri neturi dugno.“ „Bjauriam nuodui“ taikomą importo mokestį karalius padidino 4000 proc.

Kartais vyriausybės turėdavo įtikinamų finansinių priežasčių apmokestinti konkrečias prekes. 1764 m., kai šalies finansus išsėmė Šiaurės Amerikoje vykstantys karai, britų parlamentas įvedė iš imperijai nepriklausančių kraštų importuojamam cukrui ir melasai taikomus mokesčius. Realiai tai buvo JAV gyvenantiems kolonistams uždėtas vartojimo mokestis, sukėlęs grėsmę tenykštei romo pramonei. Netrukus parlamentas nemažu tarifu apmokestino ir arbatą. Kolonistai nebuvo labai patenkinti.

Praėjo pustrečio amžiaus ir cukraus mokesčiai grįžo į politikos diskusijas, šįkart kaip „nuodėmės mokesčiai“, taikomi praktikoms, kurios kenkia visuomenei. Laikoma, kad išlošiama dvigubai – gaunama įplaukų, o kartu pagerėja visuomenės sveikata. Ekonomistų manymu, ne viskas taip paprasta.

Vyriausybės tikisi, kad kaip alkoholio bei tabako mokesčiai papildo biudžetą ir skatina žmones mažiau gerti bei rūkyti, taip ir cukraus mokesčiai padės kovoti su nutukimu. Vengrija, pirma Europoje pagal nutukimo lygį, 2011 m. apmokestino daug cukraus ir druskos turinčius maisto produktus. Prancūzija 2012 m. apmokestino saldžiuosius gėrimus. Vėliau tą patį padarė keli JAV miestai, Tailandas, Jungtinė Karalystė, Airija, PAR ir kitos šalys.

Nuodėmės mokesčiai tikrai keičia elgesį. Alkoholis ir tabakas sukelia priklausomybę, tad šių gaminių paklausa į kainų pokyčius reaguoja mažiau nei, tarkime, tarptautinių skrydžių, bet labiau nei daugelio kasdienių buities prekių. Tyrimų rezultatai įvairūs, tačiau ekonomistai nustatė, kad kainoms vidutiniškai ūgtelėjus 1 proc. ir alkoholio, ir tabako nuperkama apie 0,5 proc. mažiau (žr. 1 grafiką).

Negrabus „nuodėmės“ mokestis

Duomenų apie cukraus mokesčių veiksmingumą mažiau, bet turimi įrodymai rodo, kad jie taip pat mažina vartojimą. 2015 m. kovą Berklyje, Kalifornijoje, įvestas saldžiųjų gėrimų mokestis – po centą už unciją (28 g). Atlikę tyrimą, Šiaurės Karolinos universiteto (ŠKU) ir Ouklande (Kalifornija) veikiančio Visuomenės sveikatos instituto mokslininkai nustatė, kad saldžiųjų gėrimų per metus parduota 9,6 proc. mažiau. Panaši ir Meksikos, kur 2014 m. sausį įvestas nacionalinis 1 peso (tuo metu ‒ 5,5 euro cento) mokestis už litrą cukrumi pasaldintų gėrimų, patirtis. Per pirmus metus prekybos apimtys sumenko 5,5 proc., per kitus – dar 9,7. Abiem atvejais apmokestinus vaisvandenius žmonės pirko daugiau išpilstyto vandens.

Vis tik „nuodėmės“ mokesčiai – nepaprastai bukas politikos instrumentas. Tik retkarčiais išgeriantys ar dūmą užtraukiantys žmonės beveik nekenkia savo organizmui, o mokestis jiems toks pat kaip užkietėjusiems rūkaliams ir stikliuko mėgėjams. Pernai idėjų kalvė Fiskalinių tyrimų institutas (FTI) paskelbė tyrimą, kad tik kartą ar kitą per savaitę išgeriantys britai į svyruojančias kainas reaguoja daug jautriau nei daug geriantys. FTI teigimu, būtų prasmingiau didesnius mokesčius taikyti girtuoklių mėgstamiems svaigalams, pavyzdžiui, spiritiniams gėrimams.

Gana lengva nustatyti, dėl kokių ligų kaltas alkoholis ir tabakas. Su saldžiaisiais gėrimais, iš kurių žmonės gauna tik dalį suvartojamo cukraus, viskas ne taip paprasta. Atlikęs kitą tyrimą FTI daro išvadą, kad priėmus naują įstatymą britai nupirks mažiau vaisvandenių, bet daugiausia cukraus suvartojančių žmonių elgesys beveik nepakis. Meksikos duomenys rodo, kad įvedus mokestį skurdžiau gyvenantys namų ūkiai tikrai pirko mažiau cukrumi pasaldintų gėrimų, bet turtuoliai iš esmės nepakeitė įpročių.

Ekonomistas Johnas Cawley iš Kornelio universiteto nurodo vieną daugeliui taikomų cukraus mokesčių būdingą trūkumą – jie per daug lokalūs. Antai įvedus mokestį Berklyje, daugiau saldžiųjų gėrimų parduodama gretimuose miestuose (apimtys išaugo 6,9 proc.). Panašių problemų kilo Danijai, 2011 m. apmokestinusiai daug riebalų turinčius maisto produktus. Po metų vyriausybė mokestį atšaukė, kai išsiaiškino, kad daug danų sviestą perka kaimyninėse šalyse – Vokietijoje ir Švedijoje.

O ir poveikis visuomenės sveikatai nėra aiškus. Vartotojai gali gauti cukraus iš kitų šaltinių. Pasak ekonomistės Shu Wen Ng iš ŠKU, tyrinėjusios Berklyje ir Meksikoje įvestus mokesčius, vilčių teikia tai, kad daugelio žmonių mitybos įpročiai susiformuoja jaunystėje. O neproporcingai daug vaisvandenių geria paaugliai, kurie jautriau reaguoja į kintančias kainas.

Ekonomistas Jonathanas Gruberis iš Masačusetso technologijos instituto pažymi, kad tokiems maisto produktams kaip cukrus ir riebalai taikomi mokesčiai yra kitos kategorijos, nei taikomi tabakui ir alkoholiui, nes žmonės turi maitintis, kad gyventų. Problemų visuomenės sveikatai kyla tik tada, kai žmonės valgo per daug. Pasak J. Gruberio, jei jis būtų karalius, imtųsi problemos tiesesniu keliu – apmokestintų ne cukrų ar riebalus, o žmones pagal kūno masės indeksą.

Nuodėmės mokesčių tikslas – santykinai padidinti nesveikų produktų kainą, o ne dar labiau nuskurdinti nepasiturinčiuosius. Todėl nerimaujama, kad nuo tokių mokesčių labiausiai kenčia mažai uždirbantys namų ūkiai. Nepasiturintys žmonės vartojimui išleidžia didesnę pajamų dalį, todėl bet kokie vartojimo mokesčiai, kaip antai JAV pardavimo mokestis arba Europos Sąjungos šalių pridėtinės vertės mokesčiai, jų kišenei atsiliepia skaudžiau. „Nuodėmės“ mokesčiai yra ypač regresiniai, nes skurdžiau gyvenantys žmonės dažniau rūko ir linkę vartoti daugiau alkoholio bei saldžiųjų gėrimų. Teoriškai „nuodėmės“ mokesčius būtų galima atsverti iš jų surenkamas lėšas skiriant tiesioginėms išmokoms arba socialinėms programoms skurdui mažinti. Antai Filadelfijoje surenkamas cukraus mokestis skiriamas mokykloms, parkams ir bibliotekoms.

Dvi neigiamos pusės

Diskusijose apie „nuodėmės“ mokesčius dažnai susilieja du atskiri tikslai. Vienas – sulaikyti žmones nuo elgesio, kuris jiems kenkia. Kitas – kompensuoti tokio žalingo elgesio kainą, kurią moka visuomenė, t. y. „neigiamą išorinį poveikį“, kaip sako ekonomistai. Būna paprastų ir aiškių pavyzdžių. Antai vairuotojui įsipylus degalų, visa visuomenė kenčia išaugusios taršos pasekmes. Drausti iškastinį kurą nepraktiška, todėl ekonomistai rekomenduoja apmokestinti išmetamą anglies dvideginį.

Panašiu mąstymu grindžiami plastikinių maišelių mokesčiai, taikomi kovojant su augančia vandenynų taršos problema. 2015 m. britų vyriausybė priėmė įstatymą, kuriame numatyta, kad stambūs prekybininkai už plastikinį maišelį privalo imti 5 pensus (5,6 euro cento). Plastikinių maišelių naudojimas sumažėjo 85 proc., nors ekologai būgštauja, kad dalis vartotojų perėjo prie aplinkai dar žalingesnių pakaitalų. Antai tik 131 kartą panaudotas medvilninis prekių maišelis bus ekologiškesnis nei plastikinės alternatyvos.

Ekonominė tokios veiklos kaip rūkymas kaina paprastai perdedama, nes retai atsižvelgiama į tai, kas būtų, jei niekas nerūkytų.

Palaikantieji mokesčius už tokias „nuodėmes“ kaip rūkymas ir nutukimas teigia, kad ir jos neša visuomenei neigiamus padarinius, nes valstybėms tenka daugiau išleisti rūpinantis sergančiais žmonėmis. Bet politikos dokumentuose ekonominė tokios veiklos kaip rūkymas kaina paprastai perdedama, nes retai atsižvelgiama į tai, kas būtų, jei niekas nerūkytų. Kol gyvi, žmonės pašlijusia sveikata valstybėms išties kainuoja daugiau, bet bent iš dalies šitą kainą atsveria makabriškas faktas, kad tokie žmonės dažnai anksčiau miršta, todėl jiems reikia mažiau tokių lėšų kaip skiriamos pensijoms.

Ekonominė kaina priklauso nuo blogo įpročio, nes kiekvienas žmogui kenkia skirtingai. Išskyrus kraštutinio antsvorio atvejus, dauguma nutukusių žmonių gyvena panašiai tiek, kiek kiti, bet jiems tikrai gali dažniau prireikti medikų dėmesio nei sveikesniems žmonėms, ir tai gali tęstis kelis dešimtmečius. Todėl viską susumavus mokesčių mokėtojams nutukimas išties kainuoja.

Išorinis alkoholio poveikis mažiau aiškus. Rimti alkoholikai – tik mažuma geriančiųjų, todėl tiesioginė alkoholio vartojimo kaina sveikatos priežiūros sistemai yra ribota. Tačiau dėl girtuokliavimo padaugėja nusikaltimų. Apie 30 proc. mirtinų automobilių avarijų JAV įvyksta per girtą vairuotoją. Be to, alkoholis labai siejasi su smurtu artimoje aplinkoje.

Rūkymas priešingai – turbūt sutaupo mokesčių mokėtojams pinigų. Rūkant visą gyvenimą galima prarasti apie dešimt gyvenimo metų, todėl rūkaliai dažnai miršta vos pradėję gauti valstybinę pensiją. 2002 m. paskelbtame tyrime ekonomistas Kipas Viscusi iš Vanderbilto universiteto, atstovavęs tabako gamintojams kaip liudytojas ekspertas, suskaičiavo, kad net jei tabakas būtų neapmokestintas, amerikiečiai vis tiek galėtų tikėtis sutaupyti vyriausybei vidutiniškai 32 centus nuo kiekvieno surūkomo pakelio cigarečių.

Laisvosios rinkos klausimus nagrinėjantis Ekonomikos reikalų institutas Jungtinės Karalystės vyriausybei parengė kelias ataskaitas apie grynąją alkoholio vartojimo, rūkymo ir nutukimo kainą biudžetui (žr. 2 grafiką). Instituto darbuotojai suskaičiavo, kad susumavus „nuodėmės“ mokesčius, valstybinių paslaugų kainą, nusikaltimų kainą ir ankstyvą mirtį, šalies iždas iš tabako ir alkoholio, atitinkamai, išlošia 14,7 mlrd. ir 6,5 mlrd. svarų per metus. O štai nutukimas iždui kainuoja 2,5 mlrd. per metus.

Nuodėmės mokesčiams palankiausias elgesio argumentas. Ekonominiuose modeliuose daroma prielaida, kad žmonės žino, ką daro. O realiems žmonėms sunku susivaldyti. Dauguma rūkančiųjų puikiai žino apie pavojų sveikatai, bet dažnam vis tiek sunku mesti. Mokesčių politika gali padėti. J. Gruberio teigimu, tereikia mažiausios prielaidos, jog priimdami sprendimą žmonės elgiasi iracionaliai, ir bus aišku, kad priklausomybę sukeliančias medžiagas reikia apmokestinti.

Vaisvandenių pramonė nepasiduoda. Kuko apygarda, kuriai priklauso Čikaga, vos po dviejų mėnesių atšaukė cukraus mokestį, iš dalies mažmenininkams pradėjus skųstis mažėjančiomis prekybos apimtimis. Po ilgų gėrimų gamintojų lobistinių pastangų Kalifornijos valstijos valdžia birželį priėmė įstatymą, neleidžiantį miestams apmokestinti cukraus iki 2030 m.

JAV viena iš keturių mirčių siejama su širdies ligomis, o viena iš penkių ‒ su rūkymu. „Nuodėmės“ mokesčiai gali pagerinti žmonių sveikatą. Bet kadangi didžiąją dalį žalos rūkantieji, geriantieji ir nutukusieji daro sau, o ne kitiems, vyriausybėms verta gerai pagalvoti, kiek norima kištis. O analizuojant tokių ydų socialinio poveikio sąnaudų ir naudos santykį reikia nepamiršti, kad žmonėms jos malonios. Nebūtinai gyvenime svarbiausia – gyventi ilgiau.