-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tai muzika, gerokai besiskirianti nuo ankstesnių šių muzikantų kūrybinių bandymų, bet kartu ir išauganti iš patirties, ieškojimų bei santykio su pasauliu. Autoriai įsitikinę: šiuo metu yra būtina dalytis šviesa per meną. Tuo labiau, kas tas menas turi ypatingą galią gydyti širdis.
Rūta Švipaitė scenoje – anaiptol ne naujokė. Ji muzikuoja jau daug metų. Kaip pati sako, regis, pusę savo gyvenimo. Per tą laiką teko prisiliesti ir įsigilinti į daugelį muzikos stilių, koncertuoti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
„Ta patirtis man leidžia tvirtai jaustis šiandien, nes šis santykis su muzika buvo kuriamas ilgus metus. Tam, kad joje jausčiausi laisva, kad ji taptų sava it kūno dalis, turėjau eiti link jos nuo pat mažens“, – sako panevėžietė atlikėja.
Muzika R. Švipaitę lydėjo išties visuomet – tokia jau jos giminė. Močiutė Barbora Švipienė supažindino Rūtą su folkloru bei bažnytine muzika, kartu vesdavosi dainuoti, kai mergaitei tebuvo vos treji ar ketveri.
Vėliau sekė gilesnė pažintis su muzika Panevėžio muzikos mokykloje, dar vėliau – Panevėžio konservatorijoje.
Ten, dar būdama paauglė, Rūta sako patyrusi ir pirmąjį rimtą kūrybinį proveržį, kuomet su klasės draugais per pertraukas sėsdavo prie pianino ir kurdavo dainas.
„Regis, niekas nerūpėjo, buvome jauni ir neturėjome taisyklių. Iki šiandien esu išsaugojusi šių dainų juodraščius“, – šypteli dainininkė.
Balandžio 21-ąją R. Švipaitė pristatė publikai savo debiutinį albumą „Tylumoj“. Rūtai tai pirmasis autorinių dainų rinkinys, taigi be galo brangus: link jo tikslingai ėjo ištisus metus. R. Mickevičiūtės nuotr.
Iki pat Rūtos išvykimo į Vilnių muzika netilo ir jos namuose, mat tėveliai irgi buvo itin dainingi ir įtraukdavo atžalas į šį smagų užsiėmimą.
Rūta svarsto buvusi jautrus, bet džiaugsmingas vaikas. Turėjo laiko ir vaikystei, nors buvo gana užimta menine veikla.
„Scena jau tada man patiko ir nekėlė jokios baimės, – prisimena. – Gal dėl to, kad šeimoje dažnai skambėjo dainos, poezija. Nuvykus į svečius visuomet dainuodavau su mama ar tėčiu. Iki šių dienų saugau atsiminimą, kaip stoviu palipusi ant kėdės virtuvėje ir išraiškingai skaitau pačios sukurtą eilėraštį tėvams!“
Iš jų – savo pirmųjų mokytojų – R. Švipaitė sako išsinešusi ne tik aistrą muzikai, bet ir meilę, pagarbą žmogui, gyvenimui, atliekamam darbui. Ir nors dabar gimtuosiuose namuose yra gana retas svečias, Panevėžys jai visada liks miestas, kuris sudėjo pamatus tolesniam augimui.
„Čia daug gražių prisiminimų, daug šiltų žmonių, kurie ugdė mane, buvo mano gyvenimo dalimi. Grįžtu pas tėvelius bent kartą per mėnesį ar rečiau, bet norėčiau ilgiau pasisvečiuoti ir pavaikščioti po vaikystės vietas“, – laiko atrasti tam viliasi Rūta, šiandien jau puoselėjanti savo šeimą.
Kol kas jos gyvenimas sukasi aplink du pagrindinius dalykus – muziką ir motinystę.
„Tiek buvimas atlikėja, tiek mama mane džiugina kasdien, tik tie potyriai yra skirtingi. Buvimas atlikėja – tai savęs įprasminimas, išpildymas muzikoje. Buvimas mama – tai gyvenimo dovana, kuri yra neįkainojama ir teikia prasmę bei didžiulį džiaugsmą“, – sako R. Švipaitė.
Tad nenuostabu, jog po sūnelio Bernardo gimimo kita beveik tokia pat ypatinga data dainininkės gyvenime tapo šių metų balandžio 21-oji. Būtent tądien ji pristatė publikai savo debiutinį albumą „Tylumoj“.
Rūtai tai pirmasis autorinių dainų rinkinys, taigi be galo brangus: link jo tikslingai ėjo ištisus metus.
„Jame atskleidžiu save kaip kūrėją bei pasakoju apie pagarbų, švelnų ir aistringą dviejų žmonių santykį. Kiekvieną dieną esu meilėje, kuri yra mano varomoji jėga. Už tą jausmą esu dėkinga ne kam kitam, o savo vyrui“, – šypsosi moteris.
R. Švipaitė visada kūrė minorines dainas apie įsivaizduojamą nepasiekiamą meilę be atsako. Tačiau tik sutikusi savo mylimąjį sako suprato, kad nori žmonėms kalbėti apie kitokią meilę, nei buvo patyrusi iki šiol.
O tokį albumo pavadinimą – „Tylumoj“ – pasirinko neatsitiktinai. Jo dainos tikrai kurtos tyloje.
„Mano dainos dažniausiai gimsta tyloje, kai mintys nesiblaško, o širdis yra rami. Tuomet galiu geriausiai išgirsti save. Tai mano ir vyro laikas dviese miegant sūneliui“, – pasakoja Rūta, kūrybon panirusi karantino suvaržymo metu, kai net muzika, regis, buvo nugrimzdusi į tylumą.
„Taip vadinasi ir pirmoji daina iš albumo, kurią įrašėme su Vyčiu Smolsku, tad tai tarsi mano, kaip solistės, atsivėrimas po ilgamečio ansamblinio dainavimo“, – priduria atlikėja.
V. Smolską Rūta pažįsta daugiau nei penkiolika metų. Jau studijų lakais pamatė, kad tai žmogus, turintis savitą braižą ir gebantis meistriškai žongliruoti instrumentu.
„Subūrusi anuomet gyvavusį „Rūta Švipaitė Quartet“, su kuriuo atlikome mano dainas, jau tada pastebėjau Vyčio gebėjimą įsiklausyti, užpildyti, eksperimentuoti. Jo dėka mano dainos tapdavo „kosminėmis“. Buvome jauni ir, svarbiausia, trokštantys ieškoti, jausti ir patirti tai, kas dar buvo tik čiupinėjama pirštų galiukais“, – kalba Rūta.
Dabar, kai jau yra išgryninę savo muzikinius braižus, jie ir vėl kartu. Tik jau brandesni, bet vis dar trokštantys atrasti ir, svarbiausia, nebijantys eksperimentuoti įvairiuose muzikiniuose stiliuose.
Iš savo pirmųjų mokytojų – tėvų, R. Švipaitė sako išsinešusi ne tik aistrą muzikai, bet ir meilę, pagarbą žmogui, gyvenimui, atliekamam darbui. R. Mickevičiūtės nuotr.
R. Švipaitė prisimena V. Smolskui paskambinusi dar 2020-ųjų metų vasarą. Pasipasakojusi, jog turi prikūrusi naujų dainų ir trokšta jas įrašyti. Jis savo ruožtu užsiminė artimiausiu metu ketinantis pasinerti į muzikos prodiusavimo darbus, o galiausiai pasiūlė dainas aranžuoti drauge.
„Per daugiau nei metus mes sukūrėme šį bendrą muzikinį vaisių“, – atsidūsta Rūta.
Anot jos, pakako V. Smolskui užsiminti apie įsivaizduojamą savo dainų skambesį – tarsi apipintą elektronikos, pop, soulo, fanko, džiazo, gospelo spalvų, kad prasidėtų bendras kelias į tikslą.
„Žinojau, kad turime bendrus mėgstamus atlikėjus, kaip Beady Belle, Moloko, Lianne la Havas, todėl buvau rami, kad mano muziką jis pajaus taip, kaip viduje girdžiu aš“, – tikina tuo net neabejojusi.
Albumo dainos kurtos lietuvių ir anglų kalbomis. Nes, kaip sako R. Švipaitė, kalba – tai irgi muzika, o muzika – tai kalba. Kad ir kokia jų dainos skambėtų, svarbu, kad rastų kelią į klausytojų širdis.
„Be abejo, dainuoti gimtąja kalba yra daug intymiau, – pripažįsta Rūta. – Ja poetiškiau galiu perteikti mintį ir tas lietuviškas žodis yra toks savas bei artimas… Tačiau kai leidžiu sau labiau nuklysti į pop, soulo, fanko pasaulį, pasinerti į to laikmečio muzikinį gyvenimą, kuomet kūrėsi šie stiliai, man žymiai lengviau anglų kalba.“
Rūta dievina gamtą. Sako, buvimas joje leidžia dar giliau įkvėpti gyvenimo grožio, kuris moteriai neatsiejamas nuo sparnuočių.
Paukščiais R. Švipaitė pradėjo domėtis prieš keletą metų, kai susipažino su dar tik būsimu vyru Gediminu. Jis dainininkę užkrėtė šia romantiška aistra ir tai tapo bendru jų pomėgiu. Atlikėja sparnuočius fotografuoja pamiškėse, pievose, parkuose, prie vandens telkinių.
Tačiau pagrindinis įkvėpimo šaltinis panevėžietei yra jos šeima, santykis su vyru, kas ir atsiskleidžia naujajame jos albume. Taip pat Rūtą labai įkvepia klausoma muzika, o jos namuose tikrai netrūksta.
Paklausta, kas dar jai padeda eiti muzikos keliu, R. Švipaitė svarsto, jog yra vedama nuolatinio noro save išpildyti kaip menininkę. Be to, žinoma, dar yra žmonės, kurie atsiliepia į jos muziką.
Anot Rūtos, klausytojų žodžiai, juntamas palaikymas sustiprina vidinę kūrėjo dvasią ir stumia pirmyn.
R. Švipaitė visada kūrė minorines dainas apie įsivaizduojamą nepasiekiamą meilę be atsako. Tačiau tik sutikusi savo mylimąjį suprato, kad nori žmonėms kalbėti apie kitokią meilę, nei buvo patyrusi iki šiol. R. Mickevičiūtės nuotr.
Kai buvo jauna ir vos pradedanti kūrėja bei atlikėja, viską darė tik dėl to, kad jai patiko pats procesas. Nelaukė jokio grįžtamojo ryšio. Dabar, atėjus brandai, požiūris šiuo klausimu gerokai pasikeitė.
„Kurti – tai veikti. Dainuoti – tai išpildyti. Sulaukti grįžtamojo atsako – jaustis įprasmintai“, – sako R. Švipaitė.
Svajinga menininkė su realizmo ir kruopštumo sėkla – taip apie save sako pati Rūta. Per daug nenuklystanti į padanges, bet kaip kūrėja esanti romantiško prado moteris.
„Regis, norėčiau kartais dažniau paskendėti svajose, bet šiuo gyvenimo tarpsniu mažasis šeimos narys labai greitai sugrąžina į realybę, nes reikia mama būti čia ir dabar“, – šypteli Rūta.
„Kurti – tai veikti. Dainuoti – tai išpildyti. Sulaukti grįžtamojo atsako – jaustis įprasmintai“, – taip apie santykį su klausytoju kalba R. Švipaitė. R. Mickevičiūtės nuotr.
Anot R. Švipaitės, neįmanoma nuspėti, kas mūsų laukia rytoj, ypač šių dienų kontekste, bet veikti privalu tam, kad nesustotume gyventi. Dabar, jos manymu, svarbu daryti tai, ką jaučiame ir mokame geriausiai, kad jaustumėmės laimingi. Jai tai, žinoma, yra muzika.
„Šis „muzikinis kūdikis“ yra nuostabios kelionės pradžia į naujus vandenis, savęs atradimus. Kažkada juokiausi Vyčiui: jei tau dar neatsibodau per šiuos metus, mane išvysi labai greitai su dainų juodraščiais rankose.“
Kartais, sako Rūta, atrodo, jog pasaulis kraustosi iš proto: užsitęsusi pandemija, karantino suvaržymai, Ukrainoje pradėtas taikią šalį niokojantis karas… Pastarieji metai išties yra išbandymų laikas. Ir ypač meno žmogui.
R. Švipaitė neslepia tą patyrusi itin jautriai.
„Kai atsistoji į akistatą su savimi, pradedi kelti egzistencinius klausimus, – sako ji. – Ar kam nors reikia meno šiuo metu? Ir aš atsakiau sau tvirtą taip! Nes tik dėl muzikos leidau sau nesustoti veikti, kurti, išlieti savas mintis.“
Rūta viliasi, kad jos muzika gali būti paguoda, mažas šviesos spindulys ir tiems, kuriems širdyje neramu.
„Dainoje „Tylumoj“ miniu eiles: „Nors aplink pasaulis keisis, baimės mes neįsileisim“, – cituoja ji. – Noriu, kad šie žodžiai taptų palinkėjimu visiems.“
