Žolinės atlaidai – paveldo dalis

Žolinės atlaidai – paveldo dalis

Nors garsiąją Krekenavos baziliką juosia statybiniai pastoliai, krekenaviškiai dar nuo Joninių triūsia, kad per garsiuosius Žolinės atlaidus Dievo šventovė maldininkus pasitiktų skendinti ne statybų dulkėse, o žolynų ir gėlių jūroje. Panevėžio rajonas siekia, kad dvi šiam kraštui būdingos tradicijos – Žolinės atlaidams Krekenavoje puošti baziliką bei Velykų rytą Vadokliuose mušti unikaliuosius būgnus – būtų įtrauktos į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Jau šiandien Krekenavoje prasidės septynias dienas truksiantys Žolinės atlaidai. Nors Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų baziliką juosia pastoliai, o šventoriuje išrikiuoti statybininkų vagonėliai, krekenaviškiai dar nuo Joninių triūsia, kad per garsiuosius Žolinės atlaidus Dievo šventovė maldininkus pasitiktų skendinti ne statybų dulkėse, o žolynų ir gėlių jūroje. Panevėžio rajonas siekia, kad dvi šiam kraštui būdingos tradicijos – Žolinės atlaidams Krekenavoje puošti baziliką bei Velykų rytą Vadokliuose mušti unikaliuosius būgnus – būtų įtrauktos į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilikos rektorius bei parapijos klebonas kunigas dr. Gediminas Jankūnas tvirtina, kad jokie remontai nesutrukdys didžiausiai Krekenavos krašto šventei – Žolinės atlaidams.

Maldos namus rekonstruojantys statybininkai per Žolinę nedirbs, bet pasibaigus atlaidams maldos namus ilgam vėl teks užleisti jiems – rekonstrukcijos darbai persikels į vidų. Kunigo teigimu, mažoji bazilika pasikeis neatpažįstamai – bus tvarkoma nuo grindų iki lubų.

Tikimasi, kad jau kitąmet per Žolinę Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilika maldininkus priims išgražėjusi ir atsinaujinusi. Po rekonstrukcijos į bažnyčią turėtų atkeliauti ir garsusis Dievo Motinos paveikslas, kuris jau ketverius metus yra Vilniaus Prano Gudyno restauravimo centre. Tikima, kad paveikslas, kuriame pavaizduota Dievo motina, ant rankų laikanti kūdikėlį Jėzų, turi stebuklingų galių.

„Garsusis mūsų paveikslas dar pas restauruotojus, bet kol kas neskubame jo susigrąžinti – kol nebaigtas bazilikos remontas, neturėtume kur saugoti. Statybų dulkės tokiam paveikslui būtų nuosprendis. Be to, turime paveikslo kopiją, kaip sakome, seserišką atvaizdą, kuris buvo ir per praėjusius atlaidus, jis maldininkus pasitiks ir per šią Žolinę“, – pasakojo G. Jankūnas.

Įsitraukė visa bendruomenė

Visą savaitę Krekenavoje truksiantys Žolinės atlaidai kasmet sutraukia minias maldininkų. Nors statistika nevedama, tačiau manoma, kad vidutiniškai per šias dienas garsiąją baziliką aplanko apie penkis tūkstančius tikinčiųjų. G. Jankūnas šypsosi, kad Dievo šventovė visuomet priglaus visus norinčiuosius.

Kelios dienos prieš Žolinės atlaidus būrys Krekenavos darbštuolių triūsia, kad garsioji Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilika maldininkus pasitiktų originaliai pasipuošusi. M. Garucko nuotr.

„Visiems durys atviros, tegul tik važiuoja ir patiria visas malones, mūsų bendruomenės gerumą ir mūsų krašto grožį. Visi apsilankiusieji nustemba matydami Krekenavos šventovės architektūrą, apylinkių grožių – tikrai yra į ką pažiūrėti ir kuo didžiuotis“, – į Krekenavą užsukti kviečia parapijos klebonas.

Prie Žolinės atlaidų šventės grožio kūrimo kasmet prisideda ir vietos bendruomenė. Jau dabar senelių ir tėvų darbus perima jaunesnioji karta, įnešanti ir naujų vėjų. Net patys mažieji krekenaviškiai, įsitraukę į savanorišką vaikų stovyklą „Žolynėlis“, prisideda, kad Žolinės šventė būtų kuo gražesnė ir jaukesnė – padeda piligrimams ir tikintiesiems.

„Parapija yra ne klebono, bet žmonių, o jie labai nuoširdžiai prisideda prie šito grožio. Jų garbės reikalas ir pasipuošti, ir pasiruošti, ir gražiai priimti visus atvykusiuosius. Man, kaip klebonui, norisi, kad visi bendruomenės nariai pajustų, jog tai visos parapijos šventė, pasidalytų atsakomybe ir garbe“, – sako kun. G. Jankūnas.

Šventas darbas

Jau savaitę prieš garsiuosius Žolinės atlaidus Krekenavos darbštuolės kasdien rinkdavosi į Irmos Rudienės šeimos sodybą, kur darbas virte virė. Glėbiai kermėkų, sausiukų, smulkiažiedžių raganių, rugių varpų, žaliųjų berlinkų, šermukšnių sugulė į nuostabias kompozicijas. Šiemet svarbiausiu puošybos akcentu tapo nuo bazilikos skliautų nuleistas ratas, kurio viduryje – iš gėlių, rugių varpų ir kermėkų nupintas kupolas. O įėjimą į bažnyčią tradiciškai papuošė įspūdingo dydžio arka.

Pasak I. Rudienės, jau buvo kilę minčių šiemet atsisakyti bažnyčios puošybos, visgi tam nesiryžo – juk tai pati didžiausia Krekenavos šventė, kai suvažiuoja artimieji ir bičiuliai iš atokiausių Lietuvos kampelių, atvyksta daugybė maldininkų. Ir visai nesvarbu, kad šiemet mažoji bazilika apjuosta statybiniais pastoliais.

„Šiemet galvojome nepuošti žolynais bažnyčios, bet taip negalime. Tai šventas darbas. Mes vis dar mokomės, ieškome, eksperimentuojame, kas būtų gražiau, dailiau“, – šypsosi I. Rudienė.

Pagrindinės žolynų rišėjos teigimu, tam, kad prieš Žolinės šventę kaip studentams nepritrūktų paskutinės nakties, krekenaviškės atlaidams ruošiasi jau nuo Joninių – ūkininkų laukuose riša javų ryšelius, o likus savaitei iki Žolinių iš laukų ir miškų tempia įvairius žolynus ir kitus augalus. Maldos namų puošėjas gėlėmis jau ne pirmus metus aprūpina viena seniausių bendruomenės narių Nijolė Adamkevičienė.

„Tai kolektyvinis darbas, vienas nieko nepadarysi. Bet mūsų fantazija laki. Aš pati visą gyvenimą buvau lengvai trenkta, labai mėgau dekoruoti namus ir dievinu gėles, tas potraukis menui ir kūrybai visada buvo manyje. Džiaugiuosi, kad yra daugiau tokių bendraminčių, šiemet į mūsų gretas įsitraukė ir jaunimo“, – pasakojo I. Rudienė.

Kruopštumo pavyzdys

Vainikai paprastai pinami iš ąžuolų lapų ar tujų eglišakių, bet Krekenavos darbštuolės ieško tokių žolynų, kurie atitarnautų visą savaitę. Moterys jau atrado, kad ne tik dailiai atrodo, bet ir ilgai išsilaiko iš žaliųjų berlinkų pintos juostos. Svarbu pinant jas nuolat palaistyti vandeniu, kad ilgiau išliktų šviežios ir žalios. Krekenaviškės šypsosi, kad laikas pinant grožybes bažnyčiai papuošti pralekia žaibišku greičiu.

„Rankos tikrai nepavargsta, čia ne darbas, o tikra atgaiva ir džiaugsmas“, – choru tvirtina žolynų rišėjos.

Viena vyriausiųjų darbštuolių Nijolė Adamkevičienė, kitų rišėjų teigimu, – tikras kruopštumo pavyzdys. Močiutė jau ne pirmus metus savo darže šalia įprastinių daržovių augina ir specialiai bažnyčiai puošti tinkamas gėles – daugiausia įvairiaspalvių sausiukų. N. Adamkevičienė šypsosi, kad gėles pradėjo auginti gimus anūkams – tuomet ji rišdavo verbas, o vėliau visas gėles ėmė auginti tik bazilikai papuošti per Žolinę.

„Dabar prisidedu tik prie bažnyčios puošimo, juk kas daugiau papuoš, jeigu ne bendruomenė. Visą gyvenimą buvau buhalterė, draugavau tik su skaičiukais, o paskui prie meno patraukė“, – šypsosi krekenaviškė.

Nematerialusis kultūros paveldas

Aktyvios Krekenavos moterys, keturias dienas paskyrusios bazilikos puošybai, Žolinių išvakarėse, pasiraitojusios rankoves, vadavo Dievo šventovę iš statybinių dulkių. Anot jų, kas gi daugiau, jeigu ne patys bendruomenės nariai, pasirūpins, jog didžiausia miestelio šventė taptų jaukiu ir įsimintinu įvykiu visiems atvykusiesiems.

Toks reiškinys, kai pati bendruomenė rūpinasi šimtamečių tradicijų saugojimu ir puoselėjimu, – unikalus reiškinys, tad Panevėžio rajono savivaldybė siekia, jog Krekenavos žolininkių triūsas būtų pastebėtas ir įvertintas. Pasak Upytės tradicinių amatų centro vadovės Aušros Sidorovienės, Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui ruošiamasi teikti paraišką, kad Žolinės atlaidai ir jų darbštuolės būtų įtrauktos į nematerialaus Lietuvos kultūros paveldo sąrašą. Šiame sąraše jau yra 22 vertybės, kuriomis gali didžiuotis visa Lietuva.

„Nuo Panevėžio rajono teikėme pasiūlymą į šį sąrašą įtraukti ir Vadoklių Velykų būgnus bei Krekenavos bendruomenės iniciatyvą žolynais išpuošti bažnyčią per Žolinės atlaidus. Jau gavome tam pritarimą, tereikia paruošti reikiamus dokumentus“, – sakė A. Sidorovienė.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų