-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Darius Kuokalas (11 kl.)
Mokytoja Emilija Gedraitienė: „Darius – tai žmogus mįslė. Bandysime eiti kūrybos keliu ir geriau suvokti jo lūkesčius kalbant apie pasaulį, kitus ir save.“
„Kūryba mano mąstyme užima pasakiško dydžio vietą. Ji man padeda suprasti save bei atrasti neįtikėtinų dalykų kūrybos pasaulyje“, – tokios autoriaus mintys apie kūrybą.
Amžinas siaubūnas
Nuaidėjo šūvis. Buvau šalia. Mačiau, kaip tėvas iš skausmo kentėjo, bandė dar kažką pasakyti. Tačiau jau neužteko jėgų, taip ir paliko šį pasaulį, deja… Likau tik aš.
– Nežudykite, leiskite bent paskambinti. Tik vienam žmogui, kuris beliko mano gyvenime.
– Na na! Gerai! Imk tą telefoną, skambink.
Paskambinau Agnei. Laukiau, pagaliau po minutės atsiliepė.
– Agne?
– Tomai?! Labas…
– Kur buvai dingusi?
– Negalėjau kalbėti.
– Kas nutiko?
– Geriau sakyk, kur tu? Kas tau nutiko?
– Tėčio nebėra, Adomo nebėra. Ir mus išgelbėjusio šeimininko nebėra. Senelio nebėra. Tu jau žinai, kad mamos nebėra. Ir mūsų namo Lietuvoje nebėra. Noriu, kad žinotum: tėtis, senelis, šeimininkas mirė prie mano akių…
Telefono ragelyje kurį laiką tyla.
– Ką tu kalbi? O kur tu dabar?
– Surakintas, prie karių, laukiu savosios eilės…
– Tomai, tai baisu. Negi ir tu mirsi?
– Tikrai jau taip…
– Žinok, aš irgi noriu tau pasakyti… Tai svarbu.
– Ką?
– Korona… Sergu stipriai, nebežinau, ar išgyvensiu…
– Nekalbėk. Negaliu patikėti. Taip išeina, kad visi…
– Noriu tau prieš mirtį kai ką pasakyti…
– Ką?
– Kad visą tą laiką mylėjau tave…
– Aš irgi tau pasakysiu, kad tave mylėjau ir tebemyliu, Agne. Ir nesvarbu, koks mūsų likimas šią sekundę…
Tyla.
Kelias į praeitį
– Viskas bus gerai. Ar tu matai, kur aš dabar.
– O kas tau dabar bus?
– Aš iškeliauju ten, iš kur negrįžtama.
– Viskas bus gerai. Juk tu toks geras visąlaik buvai, nepasiduok taip lengvai…
– Supranti, Antanai, man jau nedaug laiko liko, o donoro nėra… Man širdį reikia keisti, kad išgyvenčiau… Tik tau galiu pasakyti labai svarbų dalyką. Tu turi tai žinoti. Noriu būti palaidotas prie draugystės tilto: aš negalėsiu kitur, jis man per daug svarbus…
– Nekalbėk taip. Palauk minutę, jei dar gali.
Antanas žaibo greičiu skuba į gydytojo kabinetą. Ten sėdinčiam chirurgui be jokių užuolankų rėžia klausimus:
– Ar žinote apie Pauliaus padėtį? Apie tą vaikiną, kuris laukia širdies operacijos?
Chirurgas nustebęs pakelia akis nuo popierių:
– Taip, žinau, laiko nedaug liko, o donoro nėra. Padaryti nieko nebegalime.
…
Operacija. Praėjus trims valandoms, Paulius atsibunda.
– Aš gyvas, bet kaip? – klausimas garsiai.
– Tavo draugas padėjo. Antanas buvo paskutinės minutės donoras. Jis tau atidavė savo širdį.
Klausimas Pauliaus akyse.
– Deja, jo jau nebėra. Bet jis tau paliko laiškelį.
Gydytojas paduoda laiškelį. Paulius skaito ir tarsi girdi: „Atleisk, jog daugiau nebebūsime kaip anksčiau drauge. Aš supratau, jog draugystė yra svarbiau už viską… Dabar galėsime būti neišskiriami – tu turi mano širdį. Tikrai negalėjau savęs žiūrėti ir gailėti, kai tokioje situacijoje buvai tu… Tu esi ir būsi mano geriausias draugas, nors ir negalėsiu su tavimi įprastai kalbėtis. Šie žodžiai yra beprasmiški, aš visada būsiu dalis tavęs. Įsidėmėk ir nesigailėk: viskas, ko man užteko, tai būti šalia tavęs svarbiausiais gyvenimo įvykiais… Ir dar. O mane, prašau, palaidokite prie draugystės tilto. Tavo draugas Antanas.“
