Šauliai. Centre sėdi Emilija ir Vladas Putvinskiai. 20 a. 3 deš. KELMĖS KRAŠTO MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Žmogus, įkūręs Šaulių sąjungą

Putvinskiai – sena sulenkėjusi giminė. Vieno jų gyvenimas buvo ypatingas.

Ir lenku, ir lietuviu save laikęs Vladas Putvinskis-Pūtvis lietuvių kalbos išmoko jau įkopęs į trečią dešimtį, tačiau Lietuvos labui spėjo nuveikti ypač daug.

Augo lenkiškoje aplinkoje

Vienas Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjų, rašytojas, knygnešystės organizatorius, pažangus ūkininkas V. Putvinskis-Pūtvis gimė 1873 m. spalio 6-ąją Rygoje, garsioje žemaičių bajorų šeimoje.

Jo tėvas Rapolas Putvinskis paveldėjo kelis dvarus, už dalyvavimą 1863–1864 m. sukilime buvo ištremtas į Sibirą. Grįžęs laikinai apsigyveno Rygoje, kur vedė Idaliją Broel Pliateraitę iš garsios Kuršo Pliaterių šeimos. Jiems gimė sūnus Vladas ir dukra Marija.

Vladas Putvinskis mokėsi namuose (auklėtas lenkiškoje aplinkoje), vėliau Šiaulių gimnazijoje, Mintaujos realinėje mokykloje. Ją baigė 1893-iaisiais ir po metų įstojo į Halės universitetą, kur studijavo agronomiją. Susirgus tėvui, po poros metų studijas teko nutraukti. Lankė žuvininkystės kursus Lenkijoje. Nuo 1896 m. ūkininkavo Šilo Pavėžupio ir Graužikų dvaruose. Šilo Pavėžupio dvare įrengė bandomąjį karpių auginimo tvenkinį.

V. Putvinskio dvare buvo 85 ha tvenkinių, kurių aplinką jis kruopščiai sutvarkė. Savo dvaruose įdiegė daug naujovių: pirmasis pradėjo auginti lubinus, numelioravo laukus, įvedė sėjomainą, įsteigė pavyzdingą pieno ūkį, populiarino žemaitukų veislės žirgus.

1897 m. vedė savo mylimąją, Motiejaus Valančiaus giminaitę bajoraitę Emiliją Gruzdytę, su ja susilaukė penkių vaikų.

Vladas Putvinskis-Pūtvis. 20 a. 3 deš. KELMĖS KRAŠTO MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Lietuvybės puoselėtojas

Kaip ir visi tuometės Lietuvos bajorai, V. Putvinskis augo lenkiškoje aplinkoje, lietuviškai, kaip ir kiti dvarininkai, kalbėti nemokėjo.

Visgi, nepaisydamas dvarininkijos priešiškumo „litvomanijai“, apsisprendė būti lietuviu ir pradėjo mokytis lietuvių kalbos. Tas apsisprendimas buvo lemtingas: šis žmogus be galo daug nuveikė lietuvybės labui.

V. Putvinskis suartėjo su lietuvių inteligentais, rėmė žurnalo „Varpas“ leidybą, dvare įsteigė didžiausią Žemaitijoje draudžiamosios lietuviškos spaudos gabenimo, paskirstymo ir platinimo centrą.

Priimdavo užsakymus iš knygnešių ir spaudos mylėtojų, palaikė ryšius su Mažosios Lietuvos leidyklomis, įvairiose vietose įrengė slėptuvių. Spaudą iš Mažosios Lietuvos gabendavo dvaro kumečiai.

V. Putvinskis bendravo su rašytoja Žemaite, iš jos mokėsi taisyklingos lietuvių kalbos. Su žmona Emilija namuose kalbėjo tik lietuviškai.

Nuo 1901 m. bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje Vlado Pūtvio vardu.

Tautiškumo metais Putvinskiai tapo Pūtviais. 1902 m. Graužikų dvare kiekvieną mėnesį pradėti organizuoti literatų susirinkimai.

1905 m. už politinę veiklą carinė valdžia jį keliems mėnesiams įkalino. 1906 m. keletą mėnesių kalėjo Šiaulių ir Kauno kalėjimuose. 1914 m. už politinę veiklą ištremtas į Rusijos Žemutinio Naugardo srities Voskresensko kaimą, kur išbuvo iki 1917 m.

Šaulių sąjungos įkūrėjas

Tremtyje V. Putvinskis-Pūtvis susidomėjo filosofija, parašė nemažai straipsnių filosofijos temomis.

Į Lietuvą grįžo po 1918 m. vasario 16-osios.

Po karo Lietuvoje plėšikavo bolševikai, kūrėsi plėšikų būriai. Apiplėštas ir V. Putvinskio-Pūtvio dvaras. Graužikuose, kur buvo jo dvaras, įkūrė savisaugos būrį.

Labai svarbus V. Putvinskio-Pūtvio darbas susijęs su Lietuvos šaulių sąjunga. Ją V. Putvinskis-Pūtvis įkūrė kartu su žymiu lietuvių keliautoju, žurnalistu, rašytoju, visuomenės veikėju Matu Šalčiumi.

1919 metų birželio 27-ąją M. Šalčiaus redaguojamame laikraštyje ,,Saulėtekis“ pasirodė skelbimas valstybės tarnautojams steigti Plieno batalioną, kurio nariai mokytųsi karinių dalykų.

Kauno valstybės įstaigų tarnautojų susirinkimas įvyko tą pačią dieną Kaune.

Susirinkime, M. Šalčiui pasiūlius, į Lietuvos sporto organizacijos sąjungą kaip sekcija įtraukta organizacija, pavadinta Šauliais. Pavadinimas siejamas su sportininkais šauliais. Šaulių sąjunga greitai atsiskyrė nuo Lietuvos sporto organizacijos ir ėmė veikti savarankiškai. Dar vykstant intensyvioms kovoms su Raudonąja armija, pirmųjų Šaulių sąjungos narių tikslas buvo mokytis karo meno ir kovoti dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.

Emilija ir Vladas Putvinskiai. 20 a. 3 deš. KELMĖS KRAŠTO MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Šventė tapo tradicija

1919 m. rugpjūčio 20-ąją išrinkta Šaulių sąjungos valdyba. Jai priklausė Matas Šalčius, Vladas Putvinskis, Vladas Stašinskas, M. Mikelkevičius, Tadas Ivanauskas.

1919 m. rugsėjo 20 d. V. Putvinskis-Pūtvis, vienas iš Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjų, daug prisidėjęs prie sąjungos narių apginklavimo (ginklų pirko iš Vokietijos kariuomenės), išrinktas Lietuvos šaulių sąjungos valdybos pirmininku.

Dar po metų V. Putvinskis-Pūtvis įsteigė šaulių žurnalą „Trimitas“. Sąjungos nariai vadovavosi V. Putvinskio parengtais įstatais ir programa.

Nuo 1919 m. birželio 23–24 d., per Jonines, Kelmės valsčiaus Graužikų kaime, ant Žvėryno kalno vykdavo Šaulių sąjungos kasmetinė šventė.

Pasigedo visa Lietuva

1922 m. V. Putvinskis-Pūtvis pasitraukė iš Šaulių sąjungos vadovo pareigų, nes nepritarė, kad šauliai būtų įtraukti į kariuomenės sudėtį. Jis reikalavo, kad tai būtų visuomeninė organizacija.

Dirbęs ne dėl garbės, o dėl Tėvynės, V. Putvinskis-Pūtvis mirė 1929 m. kovo 5-ąją.

Paskutiniai jo žodžiai, pasakyti gydytojui Parčevskiui, buvo: „…Daktare! Ne fiziškai sergu, bet sergu dėl to, kad negaliu dirbti tautos idėjos darbo. Ne tie fiziški skausmai mane kankina, kiek tas didžiulis moralinis skausmas, kad negali baigti įvykinti taip didžiulį ir svarbų tautos įdėjai sutikti paruošiamąjį darbą.“

Vladas Putvinskis-Pūtvis palaidotas Kelmėje.

Mirus V. Putvinskiui-Pūtviui, užuojautą Emilijai Putvinskienei parašė prezidentas Antanas Smetona. Jis prisiminė, kad viešėjo pas Putvinskius dar būdamas studentas. Kaip rašė A. Smetona, V. Putvinskio pasigedo visa Lietuva.

Už nuopelnus atkuriant bei įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę, 1928 m. Vladas Putvinskis-Pūtvis apdovanotas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Didžiojo kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu, taip pat Italijos Karūnos ordinu „Už nuopelnus“, Latvijos Nepriklausomybės medaliu, sidabriniu Klaipėdos vadavimo medaliu, garbės ženklu Šaulių sąjungos žvaigždė.

Paminklas Vladui Putvinskiui-Pūtviui. 20 a. 4 deš. B. Buračo fotografija. KELMĖS KRAŠTO MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Sudėtingas šeimos likimas

1944 m. Putvinskių šeimos archyvas, sudėtas į du bidonus, užkastas dvaro teritorijoje. Juose buvo V. Putvinskio laiškai, E. Putvinskienės atsiminimai, diplomai, brošiūros, fotografijos, atvirukai, pypkė, diržas, kepurė ir kt.

Sudėtingas Putvinskių šeimos likimas. Dalis žuvo sovietiniuose lageriuose, kiti buvo priversti emigruoti.

V. Putvinskio-Pūtvio žmona Emilija, garbės šaulė, vadinta šaulių močiute, 1942 m. mirė Syktyvkaro kalėjime.

Sūnus karininkas leitenantas Stasys Putvinskis vadovavo Šaukėnų šaulių būriui, apdovanotas Vyties kryžiumi, 1922 m. išėjo į atsargą. 1942 m. žuvo Gorkio kalėjime.

Kitas sūnus Vytautas Putvinskis buvo agronomas, 1500 m bėgimo Lietuvos rekordininkas, geras šaulys. 1942 m. sovietinės valdžios sušaudytas.

Dukra Emilija Pūtvytė – šaulė, organizavusi šaulių vaidinimus, Kelmės moterų šaulių būrio pirmininkė. Pasitraukusi į Vakarus 1995 m. mirė JAV.

Ona Putvinskaitė-Tercijonienė dėstė vaikų darželių vedėjų kursuose. Pasitraukė į Vakarus. 1972 m. mirė JAV.

Sofija Pūtvytė-Marcinkevičienė-Mantautienė buvo moterų šaulių vadė, pasisakiusi prieš moterų grožio konkursus. Pasitraukusi į Vakarus mirė JAV.

1954 m. kovo 7-ąją JAV atkurta Šaulių sąjunga. Tarp atkūrėjų buvo V. Putvinskio-Pūtvio dukra S. Pūtvytė-Mantautienė.

Dabar Lietuvoje skaičiuojama apie 14 tūkst. šaulių. Šauliškumas – tai tautiškumas.