Žemės sauja iš Baibokėlių

• Sekundė
• Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
• Kultūra
• 2019.07.21 15:00

Panevėžio rajone yra du kaimai panašiais, gana žaismingais pavadinimais – Baibokai ir Baibokėliai.

Pirmasis – Krekenavos, antrasis – gretimoje Naujamiesčio seniūnijoje. Kodėl kaimeliai pavadinti tokių pasiutėlių vardu, vietiniai kelia visokių versijų. Dabar čia glaudžiasi vos po kelias sodybas, o kadaise, pasakojama, net laivai būdavo dirbinami.

Įdomūs vardai

Kadangi žodis „baibokas“ (tai skolinys iš slavų kalbos) reiškia paaugusį ir gerokai padykusį vaiką, svarstėme, ar dabartiniai gyventojai nebus iš tų kaimų įkūrėjų paveldėję smarkaus, triukšmingo būdo? Juk, kaip sakoma, baibokas vietoje nenusėdi.

Vos keli kilometrai už Naujamiesčio, važiuojant link Krekenavos, besiglaudžiančių Baibokėlių gyventojas Juozas Klioris juokiasi, kad jie lyg ir turėtų būti geresni, ramesni, juk ne baibokai, o tik baibokėliai.

O kalbant rimtai, ne tik padykusių – beveik jokių gyventojų tuose kaimuose nelabai ir rasi. Baibokėliuose dvi, o vos už šešiolikos kilometrų, jau Krekenavos seniūnijos valdose esančiuose Baibokuose keletu sodybų daugiau ir beveik visose – garbaus amžiaus gyventojai.

Ilgus metus Naujamiesčio seniūno pavaduotoju dirbęs J. Klioris irgi jau pensininkas. Ekologišku ūkiu garsėjęs žemdirbys dabar imasi puoselėti ir sveikatai naudingų uogų ūkį – prisodino šilauogių, kitas didelis žemės plotas skirtas spanguolėms.

M. GARUCKO nuotr.

Bet šį kartą ekologijos bei sveiko gyvenimo būdo propaguotojas pasakoja ne apie tai. Pokalbio tema – gyvenimas Baibokėliuose. Šis kaimas 65 metų vyrui galėjo ir turėjo būti gimtasis. Bet pasaulį jam buvo lemta išvysti labai toli nuo tėvynės – Irkutsko srityje.

J. Kliorio mama, jauna našlė su keturiais mažais vaikais, iš Baibokėlių buvo ištremta. Nes per daug dirbo, per daug gražiai tvarkėsi, naują namą pasistatė. To meto politika skelbė, kad nėra reikalo tokiems Lietuvoje gyventi – į vagoną ir Rusijos gilumon.

Tūkstančiai šviesių, darbščių, gabių žmonių gyvuliniais vagonais buvo vežami į Sibirą. Nerasi nė vieno Lietuvos kaimo, į kurį užsukus seni žmonės pasakotų, jog iš čia nebuvo tremiama, čia žmonės nepatyrė išgyvenimų ir baimės.

Kito – Baibokų – kaimo gyventojo Algimanto Danilevičiaus šeimai tremties pavyko išvengti tik tėvams priėmus ryžtingą sprendimą. Pokario metais prasidėjus trėmimams, supratę, kad mokytoją bei jos šeimą taip pat norės išvežti, pabėgo. Pasiėmę keletą būtiniausių daiktų ir namus bei visą turtą palikę, išvažiavo į Panevėžį.

Niekas jų intensyviai neieškojo, paliko likimo valiai, tad šeima kraustėsi, slapstėsi ir į namus sugrįžo negreitai.

Buvęs Naujamiesčio seniūno pavaduotojas Juozas Klioris – vienas iš dviejų Baibokėlių sodybų gyventojų. M. GARUCKO nuotr.

Po ilgų kančios metų

Meto, kai galėjo grįžti į gimtinę, sulaukti nepriklausomybės ir atgauti savo žemę bei pačios statytus namus, sulaukė ir J. Kliorio motina Pranciška.

Tiesa, kelias iki to buvo labai ilgas ir sunkus.

Juozas – antrosios santuokos vaikas. Du tremtiniai iš Lietuvos – jo mama našlė ir vienišas vyras susitiko Sibire ir sukūrė naują šeimą. Vieną sūnelį, vos 9 mėnesių sulaukusį, jiems teko palaidoti Sibiro žemėje – susirgo ir mirė.

J. Klioris krašto, kuriame gimė, neatsimena. Parsivežė jį į Lietuvą dar nesulaukusį nė penkerių metukų.

Grįžusi į Lietuvą šeima glaudėsi tai vienur, tai kitur, kol galop kaip nuomininkai buvo įleisti į savųjų namų dalį.

Ištrėmus našlę su vaikais, jos name iš pradžių veikė naujai sukurto kolūkio „Pirmūnas“ kontora. Vėliau kontorą iškėlė į Mickiemę, o į namą įleido gyventojus. Vienoj namo dalyje apsigyveno iš tremties grįžę savininkai, kita imta naudoti kaip socialinis būstas.

Kai buvo atgauta nepriklausomybė ir P. Kliorienė gavo raštą apie žemės ir namų grąžinimą, ji užprašė šventas mišias ir vaikams pasakė dabar jau galinti ramiai numirti. Jai buvo lemta išgyventi 88 metus.

„Tiktai liepa vienintelė negyvo kaimo vidury/ Man kužda apie tai, kas čia gyveno, buvo/ Išsaugok, medi, tą tragediją savoj širdy,/Gyvenk, šlamėk gimtosios žemės kūne. Likai vienintelė likimo dar nepalytėta/Šalia tavęs akmuo, nors šaltas nebylus,/Bet amžinai prisiekęs čia stovėti ir saugot nesančių vardus.“

M. Danilevičius

Motina jauniausiam sūnui Juozui daug pasakojo apie gyvenimą Baibokėliuose prieš karą, apie tremtį, svajones grįžti namo.

Užtat jis ir žino, kaip buvo pradėti statyti namai, kaip puoselėta sodyba, kurioje ir pats dabar gyvena.

Daug darbo ir vargo reikėjo įdėti keturių vaikelių susilaukusiai šeimai, kad pasistatytų savo namą, kitus trobesius.

Čia buvo pasodintas ir didžiulis bene šimto obelų sodas, iš kurio dabar belikę vos keli medžiai.

Prieš prasidedant baisiesiems įvykiams, Pranciškos vyras mirė, moteris liko viena su keturiais vaikais, bet rankų nenuleido.

Ir staiga įsiveržia ginkluoti vyrai, liepia rinktis mantą, imti vaikus – dvejų, ketverių, aštuonerių ir dešimties metų: visus veš į Gustonių geležinkelio stotį, o ten grūs į vagoną ir tremtin.

Nesuvokusi, už ką tokia baisi bausmė, Pranciška dargi buvo sumušta, sudaužyta.

Visas kaimas išgyveno dėl tokios neteisybės, kaip galėjo, bandė padėti su vaikeliais ištremiamai našlei – nešė duonos kepalus į kelionę įdėti.

Ši vaikystės nuotrauka, jau Baibokėlių laukuose su lietuvišku žirgeliu Juozui Klioriui labai brangi. M. GARUCKO nuotr.

Dovanos iš Lietuvos

„Tris savaites vežė. Kažkur dar Lietuvos teritorijoje, už Radviliškio, vienas vyras iššoko iš vagono ir mėgino pabėgti. Traukinys buvo sustabdytas, bėglys peršautas, o kitiems pasakyta: jeigu dar šokinėsit, visus šaudysim“, – motinos pasakojimą prisimena J. Klioris.

Vienas iš skaudžių įvykių jiems jau įsikūrus Irkutsko srityje – prievartinis parašų rinkimas. Ištremtiesiems davė pasirašyti knygoje, kad nuo šiol užmirš Lietuvą, nebesieks sugrįžti, taps Rusijos gyventojais ir čia liks amžiams.

Atsisakyti, žinoma, niekas negalėjo. Drebančiomis rankomis teko rašytis, o paskui ištisas dienas verkti ir graužtis.

Bet Lietuvos niekas nepamiršo, jos neatsižadėjo ir svajojo apie sugrįžimą.

Iš Lietuvos į Irkutsko sritį šventėms skriedavo siuntiniai. P. Kliorienės broliai įdėdavo į fanerines dėžutes ne tik duonos, medaus, kitų maisto produktų. Į skepetaitę įrišdavo ir gimtosios žemės saują bei kadagio šakelę. Tas žemės grumstelis tremtiniams būdavo kaip stebuklas – bučiuodavo jį ir jausdavo namų kvapą.

Ir dar į siuntinį įdėdavo spalvoto popieriaus. Trijų spalvų – geltonos, žalios ir raudonos. Ir siuntėjai, ir gavėjai žinojo, ką tai reiškia.

O kai kartą siuntinį tikrinęs kariškis paklausė, kam čia tas spalvotas popierius, jam ramiai buvo paaiškinta, jog norima šventėms stalą gražiai papuošti.

Dabar Baibokėliuose iš viso likusios dvi sodybos. Kai iš čia buvo išvežta jaunos našlės šeima, J. Klioris sako buvus penkias.

Neseniai Algimantas Danilevičius iš medžio pradėjo daryti paminklą –koplytėlę skirtą Baibokams ir jų gyventojams. M. GARUCKO nuotr.

Eilės gimtinei

Iš Baibokėlių pasukus į kelią, vedantį link Krekenavos, – nelabai lengvai, bet surasi ir netolimus Baibokus.

Priartėjus prie Baibokų kairėje kelio pusėje akį patraukia vienišas medis su prie jo esančiu didžiuliu akmeniu.

Tai, pasirodo, apie šią liepą savo eilėraštyje, skirtame ištuštėjusiai gimtinei, rašė iš Baibokų kilęs šviesaus atminimo Mindaugas Danilevičius:

„Tiktai liepa vienintelė negyvo kaimo vidury/ Man kužda apie tai, kas čia gyveno, buvo/ Išsaugok, medi, tą tragediją savoj širdy,/Gyvenk, šlamėk gimtosios žemės kūne. Likai vienintelė likimo dar nepalytėta/Šalia tavęs akmuo, nors šaltas nebylus,/Bet amžinai prisiekęs čia stovėti ir saugot nesančių vardus“.

Šį eilėraštį saugo visą gyvenimą Baibokuose gyvenantis jo autoriaus brolis Algimantas Danilevičius. Pats jauniausias iš penkių šeimos vaikų ir vienintelis gyvas likęs vyras skaičiuoja 77-uosius metus. Iš karo ir pokario baisumų jis nedaug ką atmena – per mažas buvęs. Tėvai ir vyresnieji daug pasakojo.

A. Danilevičius pasakoja Baibokų kaime kadaise buvus 22 sodybas. Ir jo brolis taip eilėraštyje rašė: „Tenai kvepėjo, rūko dūmai kaminų iš dvidešimt dviejų gerai pažįstamų sodybų,/ Ten nebaugu vaiduoklių nei šunų/ Krūtinę šildė žiburys namų.“

A. Danilevičiaus rankose – keletas popieriaus lapų, kuriuose kruopščiai surašyti visi buvę šio kaimo gyventojai.

Viename lapų, pavadintame „Baibokų kaimo gyventojai stalininio teroro laiku“, net keletas skyrių. Prie žuvusiųjų įrašytos devynios vyrų pavardės, beveik visi – partizanai. Kitame skyriuje surašyti visi nuteisti ir įkalinti, trečiame – ištremti, kituose – trėmimo metu pabėgę ir kt.

Kitame lape – prieš karą gyvenusiųjų žmonių vardai ir pavardės, trumpai apibūdinti ir jų likimai.

Vyras mano, kad būtų puiku ir kokią knygelę apie Baibokus, jo žmones parašyti ir išleisti.

„Bet, – sako, – kas beparašys? Ir brolis jau mirė.“

Prie savo namų iš didelio medžio kamieno A. Danilevičius dabar meistrauja koplytėlę – paminklą savo gimtajam kaimui ir jo žmonėms.

Baibokų gyventojas Algimantas Danilevičius rodo, kur kadaise būdavo medžiojami stumbrai. M. GARUCKO nuotr.

Medžiodavo stumbrus

Su šunimi Arčiu po Baibokų apylinkes pasivaikštinėti mėgstantis A. Danilevičius nežino, kodėl kaimui duotas toks pasiutėlių vardas. Jis įsitikinęs, jog tolimoje praeityje kaimas buvo didelis, o vietovė labai garsi.

A. Danilevičius rodo į netoliese tekančią Vadaktį ir sako, jog Vytauto Didžiojo laikais ši upė buvo plačiai išsiliejusi. O ant jos kranto net laivai buvo dirbinami.

„Čia, šiose giriose būdavo medžiojami stumbrai, o jų mėsą tais laivais ir plukdydavo. Tai mat, kokie buvo tie Baibokai“, – sako vietinis gyventojas.

Kaimų tokiais pavadinimais Lietuvoje yra ir daugiau. Dar vieni žinomi Baibokai įsikūrę Biržų rajone ir garsūs tuo, jog ten gimė rašytojas Balys Sruoga (1896–1947) Kaime yra išlikusi jo gimtoji sodyba, įrengta memorialinė ekspozicija.

• Sekundė
• Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
• #Aukštaitijos Senvagė
• #Baibokai
• #kaimai
• #Panevėžio rajonas
• #vardai