-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Jame kūrėsi Panevėžio vyskupija, gyveno ir dirbo vyskupas Kazimieras Paltarokas.
Be didelio žaliai dažyto pastato, pažymėto adresu Sodų gatvė 3, centrinę Panevėžio dalį sunku būtų įsivaizduoti.
Regis, šis namas čia amžiams įsitvirtinęs, išliks ir jaunų, ir garbaus amžiaus panevėžiečių atmintyje, jų tėvų pasakojimuose.
Garbinga tikėjimo karūna uždėta šiam valstybės saugomam pastatui. Juk čia – pirmoji Panevėžio vyskupijos buveinė, 1926–1949 metais buvusi pirmojo Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko gyvenimo ir darbo vieta.
Ir dabar šis medinis gražuolis svarbus tikintiesiems. Jame įkurtas Švč. Trejybės bažnyčios rektoratas.
Tačiau namo istorijoje būta nemenko laikotarpio, kai tikėjimas iš jo buvo išguitas ir sienoms teko regėti visai kitokius poreikius, įpročius ir veiksmus.
Panevėžietė Virginija mena prieš gerus keturis dešimtmečius į šį gražų pastatą užsukusi darbo ieškodama.
Dėl pašlijusios sveikatos palikusi vieną didelę pramonės įmonę norėjo susirasti lengvesnę, patrauklesnę darbo vietą.
O šiose patalpose tuomet kaip tik buvo dabartinės Užimtumo tarnybos funkcijas atlikdavęs įdarbinimo biuras – nedideli kambarėliai su juose sėdėjusiais dviem ar trimis tarnautojais.
Daugiau ir nereikėjo – juk skelbta, kad nedarbo Sovietų Sąjungoje negali būti: visų pajėgumu veikė daugybė pramonės įmonių su savo staklėmis ir konvejeriais.
Panevėžietė pasakoja tuomet gavusi biure keletą pasiūlymų, bet galiausiai geresnį darbą susirado pati.
Tačiau puikiai prisimena, su kokiu susidomėjimu, šiek tiek žinodama buvusio vyskupijos pastato istoriją, tuomet suko į tą paslaptingą vietą.
Iki vyskupijos įkūrimo toje vietoje, kur dabar matome žalią namą, plytėjo didžiulis sodas, o jame – nenaujas medinis penkių kambarių stačiatikių šventiko Šoreco namas. Iš šio šventiko vyskupija namą ir nusipirko. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS fondų nuotr.
O už žalio namo sienų per jo gyvavimo istoriją veikė ne tik įdarbinimo biuras, bet ir daug kitų įstaigų.
Pirmosios sovietinės okupacijos metais pastatas nacionalizuotas, jame apgyvendinta dešimt rusų karininkų šeimų, o vyskupui paliktas tik vienas kambarėlis nuomininko teisėmis.
Po karo, 1949 metais pastatu užsiimta rimtai. Jo vidaus sienos išgriautos, planavimas pakeistas, interjeras sugadintas ir į namą pradėtos keldinti įvairios įstaigos.
Kaip byloja Panevėžio kraštotyros muziejuje esantys duomenys, maždaug 1950–1966 metais žaliame name veikė vaikų darželis, o jį iškėlus įkurta vaikų poliklinika, buvusi iki 1971-ųjų.
Vėliau namas perduotas miesto Vykdomojo komiteto Švietimo skyriui, įkurdinusiam čia savo padalinius.
„1976 metais kilo gaisras ir pastatas buvo smarkiai apgadintas. Po remonto į jį vėl sugrįžo Švietimo skyrius. Be to, čia savo kabinetą turėjo net milicijos įgaliotinis, veikė įdarbinimo biuras, Kraštotyros draugijos Panevėžio skyrius“, – vardija Panevėžio kraštotyros muziejaus istorikas Donatas Pilkauskas.
Beje, sovietmečiu pastatui ir prigijo miestiečių jam suteiktas pavadinimas Žalias namas.
Bet primestų permainų etapas galop baigėsi. 1989 metais namas grąžintas bažnyčiai, suremontuotas ir jame įkurta Švč. Trejybės bažnyčios klebonija.
Muziejaus darbuotojas primena, kad tuomet čia buvo įrengtas vyskupo K. Paltaroko memorialinis kambarys, pokario partizanų ir tremtinių muziejinė ekspozicija, veikė visuomeninės organizacijos – šaulių, politinių kalinių ir tremtinių, jaunimo organizacija „Jaunoji Lietuva“ ir kt.
Tapęs vyskupu K. Paltarokas ypač rūpinosi visos vyskupijos svarbiausios šventovės – katedros statyba. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.
Verta daug plačiau pasidomėti 1996 metais į Kultūros vertybių registrą įrašyto pastato istorija. Skelbiama, jog jo pastatymo data – 1872 metai, o priestatai iškilo apie 1926–1927-uosius, kai buvo įkurta Panevėžio vyskupija.
Istorikas D. Pilkauskas pasakoja, kad 1926 metų balandžio 4 dieną popiežius Pijus XI apaštališkąja konstitucija padalijo Žemaičių vyskupiją į tris dalis ir įkūrė naujas vyskupijas.
Nuo tos datos ir Panevėžio vyskupija įtraukta į pasaulio vyskupijų sąrašą, o pirmuoju vyskupu paskirtas Kauno metropolinės bažnyčios kanauninkas profesorius Kazimieras Paltarokas.
Naujasis vyskupas ėmė valdyti dešimt Panevėžio vyskupijai paskirtų dekanatų, beveik septynias dešimtis parapijų ir kt.
„Kurijai teko įrodinėti, kad tokio bažnytinio centro buvimas, prasidėsiančios statybos miestui atneš nemažai naudos.“
D. Pilkauskas
Bet, kaip sako istorikas, žinia apie Panevėžio miesto tapimą naujos vyskupijos centru to meto miesto valdžiai buvo netikėta ir nelabai palankiai sutikta.
„Kurijai teko įrodinėti, kad tokio bažnytinio centro buvimas, prasidėsiančios statybos miestui atneš nemažai naudos“, – teigia istorikas.
Visgi tuometė miesto valdžia gana šaltai sutiko įkurtą vyskupiją ir iš karto apmokestino vyskupą kone patrigubintais nekilnojamojo turto mokesčiais.
„Nors pagal įstatymus bažnytinės paskirties patalpos nuo mokesčių atleidžiamos, miesto valdyba suskubo apdėti vyskupo nuosavybę 125 litų mokesčiu. Ir tik vėliau, įrodžius, kad vyskupas asmeniškai naudojosi tik dviem kambariais, o kiti skirti kurijos reikmėms, sutiko sumažinti mokestį iki 50 litų“, – praeities faktus mini muziejaus darbuotojas.
P. ŽIDONIO nuotr.
Iki vyskupijos įkūrimo toje vietoje, kur dabar matome žalią namą, plytėjo didžiulis sodas, o jame stovėjo nenaujas medinis penkių kambarių stačiatikių šventiko Šoreco namas.
Iš šio šventiko vyskupija namą 1926 metais ir nusipirko.
Pastatas greitai buvo pritaikytas vyskupijos reikmėms: suremontuotas, pertvarkytas, iš namo rytinės ir vakarinės pusių pristatyti priestatai.
Pirmame aukšte įrengtas vyskupo butas, taip pat koplyčia, kanceliarija ir vyskupijos biblioteka. Antrajame įsikūrė vyskupo sekretorius, kancleris, keturi kambariai buvo skirti svečiams.
Laikui bėgant pastatas tapo išvaizdus, o šalia jo plytintis sodas – vienas gražiausių mieste.
Žinoma, jog vyskupo sodą tvarkė gabus miškininkas Mykolas Konkulevičius. Jis buvo baigęs Panevėžio realinę mokyklą, vėliau Petrapilio miškų institutą. Grįžęs į Lietuvą dirbo Miškų departamente, kartu jam buvo pavestos Rytų Lietuvos – Panevėžio rajono miškų inspektoriaus pareigos.
Tai M. Konkulevičius įsteigė ir vadovavo Miškų technikos mokyklai Panevėžyje.
Tad tokio augmenijos žinovo puoselėjamas sodas tiesiog klestėjo. Jame buvo pasodinta daug įvairių dekoratyvinių ir vaisinių medžių.
1995 metais atidengta vysk. K. Paltarokui skirta memorialinė lenta. P. ŽIDONIO nuotr.
Ne tik pirmoji vyskupija, bet ir pirmasis Panevėžio vyskupas K. Paltarokas vertas ypatingo atminimo.
Juk jo dėka miestas tapo šviesesnis, kultūringesnis, atsirado daug naujos, prasmingos veiklos, skleistos šviesios mintys, burtas jaunimas.
Vyskupas rasdavo laiko ir jėgų kultūrinei veiklai.
Jo rūpesčiu įkurta Katalikų veikimo centro būstinė, centrinė vyskupijos biblioteka, salė teatrams, katalikiškoji „Bangos“ spaustuvė. Ypač jo visuomeniniai nuopelnai išryškėjo, kai tapęs vyskupu globojo katalikiškas organizacijas.
Neabejingas dvasininkas buvo ir socialinėms problemoms. Aktyviai dalyvavo labdaringos
Šv. Vincento Pauliečio draugijos veikloje.
Tapęs vyskupu K. Paltarokas ypač rūpinosi visos vyskupijos svarbiausios šventovės – katedros statyba.
Šioji kilo ant bažnyčios, pradėtos statyti 20 amžiaus pradžioje, pamatų.
1930-aisiais, Vytauto Didžiojo metais, kovo 4-ąją, Panevėžio vyskupijos globėjo šv. Kazimiero dieną, prelatas Jonas Mačiulis-Maironis pašventino katedrą. Vyskupo K. Paltaroko prašomas, Maironis specialiai katedrai sukūrė ir himną Kristui Karaliui.
Himnas buvo sugiedotas į katedrą iškilmingai įnešant Švč. Sakramentą.
1933 metais katedrą, tituluotą Kristaus Karaliaus vardu, konsekravo arkivyskupas J. Skvireckas.
Jau vėliau, 1939 metais, K. Paltaroko iniciatyva Panevėžyje pradėta statyti Mažoji klierikų seminarija, bet dėl užklupusios okupacijos, žinoma, dvasininkai Panevėžyje taip ir nepradėti rengti. Dabartiniame pastate, kadaise statytame seminarijai, dabar veikia privati K. Paltaroko katalikiškoji gimnazija.
K. Paltaroką šiandien mena ir jo kadaise rašytų apie penkiasdešimt ganytojiškų laiškų.
Laiškai, kuriuose vyskupijos ganytojas pamoko, įspėja, pabara, padrąsina, įdomūs bei aktualūs ir šiandien, jie pasižymi gyva kalba, lengvu stiliumi.
Be ganytojiškų laiškų, vyskupas Kazimieras išleido daugybę kitų didesnės ar mažesnės apimties knygelių.
Vyskupas K. Paltarokas Panevėžį paliko 1949 metais. Išvyko gyventi į sostinę, nes buvo išrinktas Vilniaus arkivyskupijos kapituliniu vikaru.
Šio ypatingą žymę Panevėžio istorijoje palikusio dvasininko gyvybė užgeso 1958 metų sausio 3 dieną Vilniuje, o po kelių dienų jis iškilmingai palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kriptoje.
Daug yra ženklų, menančių garbingojo Ganytojo gyvenimą ir veiklą Panevėžyje.
Dar 1995 metais buvusios vyskupijos pastato šiauriniame fasade atidengta vysk. K. Paltarokui skirta memorialinė lenta.
2016 metais vakarinėje teritorijos dalyje pastatytas paminklas vysk. K. Paltarokui. Monumente panaudotas Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios varpas, 2002-aisiais iškeltas iš bažnyčios varpinės.
