Vondou – ne karui, o džiaugsmui

• Sekundė
• Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
• Kultūra
• 2024.01.14 14:01

Panevėžietė dailininkė Ilona Žvinakienė prieš parodos „Vondou“ atidarymą užbėgo į prekybos centrą prisipirkti visų rūšių geriamojo vandens. Prisikrovė beveik visą vežimėlį. Šalia stovėjęs žmogus klausia: karui ruošiatės? „Ne, – atsakė menininkė, – baliui. Bus vandeniui skirta paroda – degustuosim.“

Užkalbinusiojo reakcija buvo netikėtai stipri, labai susidomėjo ir nuoširdžiai palinkėjo gražaus vakaro.
Maloniai autorę nustebino ir vandens tiekėjos į parodos atidarymą atneštasis dviejų rūšių vanduo. Teko viešai ragauti, atspėti, kuris tikrų tikriausias, o kuris išvalytas, be geležies ir visokiausio gėrio. „Pakėliau skaidraus, nuostabaus vandens taurę į visų susirinkusių sveikatą. Vanduo buvo neįtikėtinai skirtingas, bet abu labai gardūs. Vienas sodresnis, turtingas, išlaikytas, kitas – maloniai lengvas. Beje, didžiąją dalį pirktinio vandens kolekciją parsivežiau namo ir ilgai su malonumu ragausiu, besimėgaudama parodos atidarymo prisiminimais“, – šypsosi I. Žvinakienė.

Dailininkų sąjungos narės I. Žvinakienės tapyba – subtili, švelni, rami. P. Židonio nuotraukos

„Plaukioja“ po Panevėžį

Parodos autorė svarsto, kad žemaitiškas pavadinimas „Vondou“ jai tarsi nusileido iš oro.
Vis dėlto ne toks jis ir netikėtas. I. Žvinakienės impresionistinių paveikslų akcentai – vanduo ir žemaičių tarmė – menininkės pradžių pradžia ir gyvastis.
Plungės krašte užaugusiai menininkei, po studijų atvykusiai į Panevėžį vandenų labai trūko. „Pamenu, radom Raudoną skardį prie Lėvens, juodą Juodžio ežerą. Ir viskas. Buvo tragedija. Aš – Vandenė. Mano gimtoj Plungėj – skaidrus Platelių ežeras, Minija, Babrungas, Jūra netoli. Prigyti naujoj aplinkoj be vandens man prireikė daugiau nei dešimt metų“, – prisipažįsta tapytoja.
Visgi dabar Žemaitijos dukra sako jau stipriai įleidusi šaknis Aukštaitijos sostinėje. Nebetrūksta ir vandens.
„Pašonėje turiu vandentiekio mišką, kuriame dalis medžių atsispindi apsemti vandens, „Ekrano“ marias su naujais takais, daug pasislėpusių tvenkinukų, upeliuką, mėgstamą darbą, daug nuostabiausių žmonių. Dabar ,,plaukioju“ po išgražėjusį Panevėžį ir pati gražėju. Juokauju, bet tikrai taip jaučiuosi. O plačius vandenis randu kelionėse, pleneruose“, – pasakoja I. Žvinakienė.
Ir parodoje eksponuojamų daugumos darbų motyvus panevėžiečiai pažins, kai kurių vietas pavadinimai sufleruos. Du didžiuliai darbai nutapyti prie „Ekrano“ marių tako. Ar žiūrovai ras, identifikuos tą vietą?

Turinti dvi kalbas

Praėjusi vasara I. Žvinakienei pažymėta sugrįžimu gimtinėn.
Menininkė pasakoja visą gyvenimą ieškojusi sodybos. Vis nesisekė. Jau buvo netekusi vilties.
„Ir šią vasarą – taram…atradom prie Plungės, prie Babrungo, prie pat Gandingos piliakalnio, mano pasaulio centro, apleistą sodybą. Jau išvežėm su vyru ir su talka virš 11 tonų atliekų. Turim veiklos ir svajonių. Po tiek metų ten nuvažiavusi vėl šneku žemaitiškai. Jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. Ten taip gera. Bet grįžus namo į Panevėžį – irgi labai gera“, – šypsosi dailininkė.
Per parodos atidarymą I. Žvinakienė paprašė susirinkusiųjų garsiai žemu tonu žemaitiškai po tris kartus išdainuoti „vondooou“, paskui, jau aukštesniu tonu aukštaitiškai „vanduo“.
„Pabandėm visi kartu – taaaaip gražiai muzikaliai suskambėjom. Susivokiau, kad turiu dvi kalbas ir
platų jutiminį gyvensenos diapazoną – nuo žemaitiškų sodrių tonų iki aukštų, subtilių aukštaitiškų. Ir man tai labai patinka“, – sako menininkė.

Moteris upė

Dailininkų sąjungos narės I. Žvinakienės tapyba – subtili, švelni, rami.
Tapytoja sako, jog natūralu, kad realiame gyvenime nuotaikos, jausmai banguoja. Juk, anot jos, moterys – kaip upės: kartais ramios, kartais veržlios, kartais susinervinusios.
„Bet visada jautrios, lanksčios, tekam ir aptekam švelniai visus akmenėlius. Tokia mūsų prigimtis. Tik mūsų užtvenkt negalima, nes… pralaužtumėm visas užtvankas su didžiule jėga“, – sako I. Žvinakienė.
O kai užplaukia nerimo debesys, čiumpa ne teptuką, o šluostę.
„Tvarkausi, plaunu, šveičiu – vanduo greitai padeda, nuplauna visas baimes, liūdesį, nerimą. Prie baltos drobės prisiliečiu tik pakilios švarios nuotaikos. Juk emocijos, jausmai lieka drobėje“, – mano dailininkė.

I. Žvinakienės impresionistinių paveikslų akcentai – ir vanduo, ir žemaičių tarmė – menininkės pradžių pradžia ir gyvastis.

Abstrakcija nelygi abstrakcijai

Šiuo postmodernizmo laikotarpiu, pasak tapytojos, vis dar yra madingesnė viena kryptis – abstrakcionizmas – bedaiktis, befigūris menas.
„Išpili spalvas, atspaudi su pasirinkta kūno vieta, ir jau gerai, konceptualu. Dar reikia pridėti ekologinės krizės katastrofos nuojautų, nerimo ir depresijos. Tai labai patogus ir tikrai populiarus kelias“, – pažymi I. Žvinakienė.
Visgi, anot menininkės, abstrakcija abstrakcijai nelygi.
Giedrės Riškutės abstrakcijos, I. Žvinakienės nuomone, nuostabios, jautrios, tobulos, sunku atsigrožėti jos koloritu, kompozicija, mezginėliais. Panevėžiečio Tomo Rudoko – išmąstytos, sudėliotos, švariai ir profesionaliai atliktos.
„Taigi, ne stilius nulemia kūrinio lygį, bet dailininko vidinė jėga, profesionalumas. Man irgi patinka pažaisti abstrakcijom, turiu ir turėsiu ne vieną darbą. Šis stilius ypač tinka pradedantiesiems, patinka ir mano mokiniams, suteikia daug galimybių, pasitikėjimo. Bet vis dėlto įdomiausi savo stilių atradę menininkai. Kas jiems gali paaiškinti, kokiais batais apsiauti, kokiu stiliumi tapyti. Būtų juokinga, o gal ir graudu. Tai kiekvieno vidinė išraiška, savitumas, išskirtinumas“, – svarsto I. Žvinakienė.
Dabar, pasak menininkės, pamažu ateina nauja tendencija – metamodernizmas. Keičiasi dvasingumo koncepcija, žmonės žiūri ne vien į formą, jie geba pagauti, pajausti kitus kūrinio parametrus.

Saugoti save

I. Žvinakienė prisipažįsta: tai, kas vyksta pasaulyje, aštrėjančios geopolitinės įtampos ją veikia labai stipriai. Pamatyti vaizdai ir išgirsta informacija lieka galvoje visam laikui. Todėl sąmoningai nežiūrinti baisių vaizdų – sauganti save.
„Jei galiu ką pakeisti – keičiu, jei galiu padėti – padedu, jei negaliu pakeisti, žinau, kad viskas Dievo valioje. Šiandien ir visada“, – svarsto kūrėja.

Kai kvepia nutapytas bijūnas

,,Nesvarbu, ką sako apie savo darbus autorius. Svarbiausia, ką apie juos sako žmonės“, – I. Žvinakienei įstrigo Lietuvos dailininkų sąjungos tapytojų grupės „Individualistai“ vadovo Svajūno Armono parodos atidaryme pasakyta mintis.
„Man svarbi mano vyro, mano draugių, kiekvieno žmogaus nuomonė. Vienas buvęs mokinys man parašė, stipriai pabarė, kad neklausau jo nuomonės. Taigi – išklausau, priimu arba atmetu, tapau, kas pačiai patinka, mėgaujuosi procesu. Tas laikas ištirpsta. Tai mano vidinio pasaulio dalis. Bet esu trigubai, dešimteriopai laiminga, kai mano darbus pastebi, vertina žmonės, kai sako, kad bijūnas net kvepia, arba kai pamini, kad kiekvieną dieną pasižiūri į paveikslą ir prisimena“, – kalba menininkė.

• Sekundė
• Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
• #Aukštaitijos Senvagė
• #Ilona Žvinakienė
• #Kultūra
• #Kūryba
• #menas
• #Panevėžys
• #paroda
• #tapyba