-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Miesto pakrašty – Plukių kaimo, centre – Plukių, o netoli jos – Mažoji Plukių gatvė.
Šiandien didžiausia iš jų išdidžiai pasipuošusi sukilėlių vado, kunigo Antano Mackevičiaus vardu, kita, pametusi žodį „kaimo“, liko Plukių ir tik Mažoji Plukių – tokia pati.
Lygiagrečiai su Respublikos gatve besidriekianti Antano Mackevičiaus gatvė – įdomi ir joje besiglaudžiančiais objektais, ir savo istorija bei buvimo vieta.
Bet kuria iš jos vedančia gatvele – P. Puzino, K. Donelaičio, M. Valančiaus, Kauno, Berčiūnų ar Teatro pasukęs, vis tiek atsidursi vienoje žinomiausių ir seniausių Panevėžyje Respublikos gatvėje. Dabar sukilėlių vado, kunigo A. Mackevičiaus (1828–1863) vardu vadinama gatvė iki maždaug 1964-ųjų žinota kaip Plukių, o kai kurių garbaus amžiaus panevėžiečių atmintyje tokiu vardu iki šiol išlikusi ir pavadinama.
Gatvė gana ilga – prasidedanti nuo buvusių žydų kapinių vietoje įrengto Atminties skvero, tęsiasi beveik iki pat Nevėžio upės ties „Kalnapilio“ gamykla.
Plukių pavadinimas tai gatvei suteiktas gana seniai ir gal būtų toks iki šiol išlikęs, jei ne paštui ir kitoms įstaigoms įgrisusi painiava dėl kelių gatvių beveik tokiais pačiais pavadinimais.
Minėtas Plukių vardas ir prie Panevėžio buvusiam kaimui, o vėliau ir gatvėms greičiausiai buvo suteiktas ne dėl pirmųjų pavasario gėlių – plukių, o dėl ūkio darbo – plukimo, skirto išvalyti spalius iš linų, anuomet nė vienos valstiečių šeimos neišvengiamo.
Plukių gatvė ir prieš karą, ir vėliau, jau A. Mackevičiaus vardu pavadinta, vingiuoja tokiu pat maršrutu. Tačiau pasikeitimai joje, nors ir iš lėto, vyko ir vyksta nuolatos.
Pokario metais čia augęs panevėžietis Jonas prisimena, kad anuomet svarbiausias ir reikalingiausias objektas toje gatvėje buvo miesto pirtis.
Šimtai panevėžiečių plūsdavo į tą pirtį švarintis – juk namuose vandentiekį galėjo turėti tik labai retas gyventojas.
Pirtis buvusi didelė, su atskiromis patalpomis vyrams ir moterims, visada pilnomis mauduolių.
Jonas prisimena, jog ir jį su jaunesniuoju broliu kiekvieną penktadienį tėtis vesdavosi į pirtį, ant suolų susistatę apvalias voneles su šiltu vandeniu, jose visi turkšdavosi.
Pirties fojė buvo bilietų kasa, joje galėjai nusipirkti ir muilo, vantų, o įėjimo bilietas kainavo vos keliolika kapeikų.
Gerokai brangiau atsiėjo bilietas į kitoje pirties pusėje buvusius vonių kambarius.
„Kartą tėtis mus ten nusivedė. Koks buvo džiaugsmas – juk niekada nebuvom matę tokios didelės vonios, galėjome joje niurkytis ir taškytis“, – prisimena 77 metų panevėžietis. Pirtis buvo svarbi ne tik aplinkinių gatvių gyventojams, bet ir visiems panevėžiečiams ir kaip švarinimosi, higienos, ir kaip susitikimų, bendravimo vieta.
Pirtyje buvo garinė su plautais – aukštyn vedančiais mediniais suolais, skirtais mėgėjams pasikaitinti, pasiperti, o ir bufetas čia pat – po pirties atsigaivinti.
Pirtį uždarius, jos patalpose veikė įvairios įmonės, tarp jų kurį laiką ir garsi dailininko Remigijaus Kriuko meninio stiklo studija „Glasremis“, vėliau – naudotų baldų parduotuvė.
Dabar sukilėlių vado, kunigo A. Mackevičiaus (1828–1863) vardu vadinama gatvė iki maždaug 1964-ųjų žinota kaip Plukių, o kai kurių garbaus amžiaus panevėžiečių atmintyje tokiu vardu iki šiol išlikusi ir pavadinama. P. Židonio nuotr.
Kaip prieš dešimtmečius, taip ir dabar A. Mackevičiaus gatvėje akį patrauks medinė Panevėžio sentikių cerkvė.
Dokumentuose nurodoma, kad statyta ji 1906 metais.
Per Pirmąjį pasaulinį karą sudeginta, vėl atstatyta 1926-aisiais. Kol rūpintasi šventyklos atstatymu, Panevėžio sentikiai melsdavosi gyvenamajame name.
Pagal Panevėžio kraštotyros muziejaus pateikiamą medžiagą matyti, jog pavojus šventyklai buvo kilęs ir 1933 metų birželį.
Pranešama, kad pirmąją Sekminių dieną buvo užsidegusi sentikių bažnytėlė Plukių gatvėje.
Nuo neužgesintos žvakės užsiliepsnojo ir sudegė didysis altorius, papuošalai. Laimei, daugiau nuostolių nepatirta. Ugniagesiai atvyko labai greitai – per 4 minutes, o ugnį spėjo suvaldyti per 20 minučių.
Maldos namai veikia iki šiol, apie 1999 metus jie buvo suremontuoti, atnaujinti.
Dabar tikinčiųjų bendruomenė negausi, prieš karą, pokario metais sentikiai į pamaldas daug gausiau rinkdavosi.
1930 metų duomenimis, Panevėžio sentikių bendruomenė vienijo iki tūkstančio žmonių.
Šiais laikais netoli cerkvės, kitoje gatvės pusėje, veikia ir nauji maldos namai tikintiesiems – Panevėžio laisvųjų krikščionių bažnyčia, o šalia jos įsikūrusi ir Naujoji apaštalų bažnyčia.
P. Židonio nuotr.
Kiek paėjus gatvele pirmyn, senieji panevėžiečiai mena pokario metais veikusią virvių gamyklą, vadintą tiesiog virvine.
Ne vienas aplinkinių gatvių gyventojas ir darbą toje virvinėje turėjo.
Jonas pasakoja, jog jie, vaikai, nelabai žinojo, kaip tos virvės buvo gaminamos – gamybinės patalpos buvo aptvertos. Tik mena šalia virvinės tvoros augusią didelę laukinę kriaušę, pavasarį žiedais apsipildavusią, rudenį mažus sprangius vaisius barstydavusią.
Virvinės seniai nebėra – jos vietoje iškilo gyvenamieji namai.
Vieno jų kieme 1999 metų sausio pabaigoje tuo metu mieste siautusių gaujų nušautas Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Gintautas Sereika.
Šis skaudus įvykis nepamirštas, o 2004 metais prie Panevėžio apygardos prokuratūros, kur paskutinius ketverius savo gyvenimo metus dirbo nužudytas prokuroras, atidengta memorialinė lenta.
Kada Panevėžyje nutiesta Plukių, o dabar A. Mackevičiaus vardu vadinama gatvė, tikslių žinių nėra.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas atkreipia dėmesį, kad 1554 metų Upytės inventoriaus knygoje Panevėžyje jau minimas Plukių vardas ir 16-iolika čia buvusių sodybų. Bet greičiausiai tai buvo ne gatvės, o tik Plukių kaimo paminėjimas.
Vis dėlto Plukių pavadinimas Panevėžio krašte įsitvirtinęs labai seniai. Nuo taip vadinto kaimo jis atkeliavo ir į miestą.
„Nemažai painiavos būta su tuo Plukių vardu. Štai 1919 metų lapkričio mėnesio Panevėžio gatvių sąraše nurodomos Senoji Plukių ir Naujoji Plukių gatvės. Po trejų metų sudarytame sąraše jau trys – Plukių, Mažoji Plukių ir Plukių kaimo gatvės“, – pasakoja istorikas.
1944 metų gatvių sąraše minimos Plukių kaimo, Plukių mažoji ir Plukių gatvės.
Maždaug po poros dešimtmečių centrinei miesto gatvei teko atsisveikinti su Plukių vardu – neapsikentus painiavos, ji tapo A. Mackevičiaus gatve.
Keista tik, kad sovietmečiu nepabijota gatvei suteikti kunigo vardo. Bet, matyt, interpretuojant 1863 metų sukilimą kaip kovą su carizmu, toks pavadinimas tiko.
Iš Panevėžio kraštotyros muziejuje sukauptų faktų žinoma, kad 1933 metais spalį tuometėje Plukių, o dabar A. Mackevičiaus, gatvėje buvo steigiamas darželis inteligentų vaikams.
Tačiau po kelerių metų kilus dideliam nepasitenkinimui dėl, matyt, darželio išskirtinumo, jis panaikintas.
O 1939 metais gatvė buvo išgrįsta.
Istorikas atkreipia dėmesį, kad Plukių gatvė viena iš pirmųjų, o tiksliau, pati pirmoji, kurioje Panevėžyje pradėta įvesti kanalizaciją.
Užfiksuotas faktas, kad 1937 metų lapkričio 18 dieną Nevėžio upės krantinėje prie jos sankirtos su Plukių gatve paklotas pirmasis Panevėžyje kanalizacijos vamzdis.
Panevėžio kanalizacijos projektą buvo parengęs statybos inžinierius Vladas Bitė, už šį projektą jis gavo 7500 litų.
1938 m. sausio 21d. „Lietuvos aidas“ rašė, kad Panevėžyje Plukių gatvėje jau paklota 1,5 kilometro vamzdynų.
Ten, kur buvo padaryta trasa, gatvės gyventojai galėjo per nustatytą pusės metų laikotarpį prie tų vamzdynų prisijungti.
O Plukių kaimo vardu vadintos kitos gatvės gyventojai apie tokius patogumus tada nė pasvajoti negalėjo – ji ėjo tolokai nuo miesto centro, kitapus Nevėžio. Ši maždaug kilometro ilgio gatvelė dabar vadinama tiesiog Plukių.
„Joje išlikusios kelios senos, gali būti, kad daugiau kaip 150 metų sulaukusios sodybos“, – sako istorikas.
Jis pabrėžia, kad Plukių kaimas, kaip ir Senamiestis, yra seniausios Panevėžio dalys.
Dar 16 amžiuje čia jau gyventa. Užfiksuota, kad Plukių kaimo gyventojai labai nukentėjo nuo maro.
Žinoma, kad 1902 metais Plukių kaime gyveno 340 gyventojų.
Kaimo gyventojai buvo giliai tikintys, čia pastatyta daug kryžių – prie kai kurių sodybų net po du.
Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai Plukių kaimą prijungė prie miesto, tačiau 1918-aisiais vietovė vėl tapo kaimu.
Tik 1923 m. liepos 19 d. Panevėžio miesto tarybos sprendimu kai kurios apgyvendintos vietovės, tarp jų ir Plukių kaimo dalis, sujungtos su miestu.
Taip atsirado Plukių kaimo gatvė – 1929 metais ji sutvarkyta, iš abiejų pusių iškasti grioviai.
Tuometėje spaudoje rašyta, kad 1935 metais Plukiuose atidaryta vaikų kolonija, į kurią priimti 36 lietuviai, 16 žydų.
Svarbiausias įvykis išlikusioje Plukių kaimo teritorijoje – sumanymas joje statyti Panevėžio cukraus fabriką.
Dar turėję savos žemės Plukių ūkininkai galėjo ją parduoti fabriko statytojams. Laikai buvo neramūs, tvyrojo nežinomybė – tad ūkininkai ilgai nedvejojo, vienas net 10 hektarų pardavė.
Cukraus fabrikas pradėtas statyti 1940 metų balandį, o tų pačių metų gruodį jau ėmė veikti.
Net keista, kaip fabrikas išdygo taip greitai – juk dauguma statybos darbų atlikta rankomis.
„Plytas nešiojo darbininkai. Pasikabinę ,,ožius“, tam pritaikytas lentas, jie panešdavo po 20‒30 plytų. Moterys tampydavo skiedinį, o darbininkai su arkliais – vežikai, kurių buvo įdarbinta apie 150, vežiojo molį. Už šį darbą buvo mokama daugiausia“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Ir šiaip uždarbis tose statybose buvo neblogas, tad darbininkai atvykdavo net iš Utenos bei kitų apylinkių.
Darbo drausmė buvusi griežta – už jos pažeidimus darbininkas iš karto būdavo atleidžiamas.
Statybos darbus prižiūrėjo Pavenčių fabriko direktorius Ignas Šidlauskas, įrenginius montavo čekų firmos specialistai.
Panevėžio cukraus fabriko statybos projektą parengė architektas Arnas Funkas.
Cukraus fabrikas davė pradžią ir vėliau, sovietiniais laikais, buvusio Plukių kaimo teritorijoje išaugusiam ištisam pramoniniam Panevėžio miesto rajonui.
