Vaikų lūpomis – karo atgarsiai

Panevėžio ,,Žemynos“ progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Aušra Vaitkienė supažindina su dviem aštuntokais iš Ukrainos Daniilu ir Veronika, radusiais priebėgą nuo karo Lietuvoje. Negali abejingai skaityti jų prisiminimų – vaikų akys pastebi daug iškalbingų detalių.

„Mokau aštuntokus iš Ukrainos. Jiems labai svarbu pasidalinti savo patirtais išgyvenimais. Lietuviškai kalba mažai, tačiau ukrainiečių, rusų kalba pasakoja daug ir atvirai. Pastebėjau, kad Veronikos, Daniilo pasakojimai įdomūs. Paprašiau juos užrašyti. Gal jie būtų įdomūs ir kuriantiems jų bendraamžiams“, – rašo Panevėžio ,,Žemynos“ progimnazijos mokytoja Aušra Vaitkienė.

Daniil Reinartas (8 kl.)

Širdyje apsigyveno nerimas

– Karas! – šaukia paskambinusi mama,

kūną sustingdo baimė.

„Kas dabar bus? – svaigsta galva.

– Baigėsi mūsų laimė.“

2022 m. vasario 24 d. Rusijos ginkluotosios pajėgos įžengė į Ukrainą. Gyvenau Kovelio mieste, esančiame Voluinės srityje. Mano susidūrimas su karu prasidėjo 7 valandą ryto, kai rengiausi į mokyklą.

Kaip įprastai susiruošiau, norėjau eiti, ir netikėtai suskambo telefonas. Skambino mama. Ji nervingai šaukė: „Karas prasidėjo!“. Aš nieko nesuprasdamas jos klausiau ,,Koks karas?“ Ji susijaudinusiu balsu liepė man skubiai žadinti vyresnę seserį. Aš labai išsigandau. Greitai nubėgau į sesers kambarį ir sušukau: „Karas!“ Mano sesuo pabudo, pašoko iš lovos ir įjungė televizorių. Diktorius kalbėjo, kad visur bombarduoja. Iš baimės pakirto kojas. Į mokyklą nėjau, sėdėjau prie televizoriaus ir klausiausi, kaip Ukrainos miestuose viskas naikinama. Tik vėlai vakare visas įsitempęs, smarkiai nerimaudamas atsiguliau. Naktį pabudau ir nebegalėjau užmigti, nes be galo jaudinausi.

Iš ryto su sese važiavome į bunkerį. Aš pradėjau smarkiai drebėti, mane ištiko panikos priepuolis. Kai peržengiau bunkerio slenkstį, šiek tiek apsiraminau. Sėdėjom bunkeryje dvi dienas. Antrą naktį telefone gavau žinutę. Rašė mano brolis, kuris gyvena Lietuvoje, Panevėžio mieste. Jis pakvietė mus pas save į Panevėžį. Grįžome iš slėptuvės į namus, susiruošėme ir su mama išvažiavome. Sesuo su vyru pasiliko Ukrainoje. Iki Lenkijos sienos mus nuvežė draugai. Lėkėme 200 kilometrų per valandą greičiu. Pasienyje stovėjome tris valandas, kol priėjome pasienio punktą. Kai kirtome sieną, užplūdo liūdesys. Pradėjau galvoti, kada vėl pamatysiu savo draugus, kada galėsiu su jais eiti pasivaikščioti, sportuoti, maudytis. Širdį slėgė nerimas, nežinojau, kas manęs svetimoje šalyje laukia. Raminau save mintimis, kad išvykdamas iš namų gelbėju savo gyvybę…

Veronika Kucheriava (8 kl.)

Karas atskyrė nuo namų

– Močiute, karas! Bėkime iš čia –

gyvybė juk visų svarbiausia.

– Jei žūti lemta bus, tokia mano dalia,

paklusiu Viešpačiui Aukščiausiam.

Iki karo aš su mama gyvenau Dnipropetrovsko srityje, Kryvyj Riho mieste, esančiame netoli Dnipro.

2022 m. vasario 24 d., kai Rusija užpuolė Ukrainą, visi aplink kalbėjo, kad prasidėjo karas. Aš tuo netikėjau, nenorėjau tikėti. Vis galvojau, kad tai netiesa. Tik tada, kai pradėjo bombarduoti miestą, labai išsigandau, supratau, kad gyvybei gresia pavojus. Gelbėdamos savo gyvybę, mes su mama išvažiavome pas močiutę, gyvenančią kaime, esančiame maždaug už 100 km nuo mūsų miesto. Čia buvo kur kas ramiau nei mieste. Pas močiutę gyvenome dvi savaites. Per tą laiką čia atskriejo viena raketa. Ji nukrito oro uosto teritorijoje, netoli močiutės namo. Tai mus labai išgąsdino, ir mama nusprendė, kad reikia mums išvykti į kitą šalį. Lietuvoje gyvena mūsų giminaičiai. Susisiekę su jais, nusprendėme palikti savo gimtinę ir vykti į Lietuvą. Tuo metu mums svarbiausia buvo mūsų saugumas ir išgelbėta gyvybė. Išvažiuodamos iš Ukrainos, labai norėjome kartu pasiimti ir močiutę, bet ji atsisakė palikti savo namus. Ukrainoje liko ir mūsų augintiniai – šuo ir katė. Liko draugai, giminės, kaimynai, artimieji. Pasiėmusios reikalingiausius daiktus, iš Kryvyj Riho miesto kartu su kitais pabėgėliais išvažiavome į Lvivą, iš jo į Lenkiją. Iš Lenkijos atvažiavome į Lietuvą, į Kauną. Iš Kauno mus nuvežė į Raseinius ir ten apgyvendino. Raseiniuose pragyvenome pusmetį. Paskui persikėlėme į Panevėžį, nes dideliame mieste mamai didesnės galimybės gauti norimą darbą. Panevėžyje gyvename antrus metus.

Čia, Lietuvoje, mums daug geriau negu kariaujančioje Ukrainoje, nes čia nereikia bijoti dėl savo gyvybės, turime kur gyventi, mama dirba, aš mokausi. Lyg ir viskas čia gerai, esame draugiškai priimtos, mumis rūpinasi, bet vis tiek laukiu tos dienos, kada galėsime grįžti į saugius savo namus, susitikti su artimaisiais…