Kaimo vietovėse dažniausiai vienintelė vieta, kur galima tą padaryti ir dar prireikus pinigų išsigryninti – „Perlo“ terminalai. Tik bėda, kad ir ši paslauga kai kuriose parduotuvėse dvigubai apmokestinta.
Naujamiestiečiai gerokai nustebo aną savaitę parduotuvėje išvydę skelbimą, kad nuo šiol „Perlo“ terminalo paslaugomis galės naudotis tik tuomet, jeigu parduotuvėje įsigis prekių ne mažiau kaip už penkis eurus.
Vietos gyventojai taip ir liko nesupratę, kodėl už pinigų išsigryninimo paslaugas ar mokesčių mokėjimą jie privalantys mokėti ne tik „Perlui“, bet ir parduotuvei.
Kaip pasakojo Naujamiestyje gyvenantis Kęstutis, praėjusios savaitės pradžioje atėjęs į bendrovei „Šilažolė“ priklausančią parduotuvę apsipirkti ir susimokėti mokesčių, sako buvęs nemaloniai nustebintas. Ant „Perlo“ terminalo kabojo užrašas, kad nuo šiol išsigryninti pinigų ar susimokėti mokesčius bus galima tik tiems, kas pirmiau parduotuvės kasoje paliks bent penkis eurus.
Nors „Sekundei“ vyras sakė dažnai prekėms išleidžiantis gerokai daugiau, toks naujas reikalavimas jam pasirodęs labai jau panašus į reketą.
„Specialiai nuėjau į kitą miestelio parduotuvę, kur taip pat yra „Perlo“ terminalas. Nieko panašaus ten nėra, o parduotuvės savininkė patikino, kad ir nebus. Tai kodėl taip nesąžiningai elgiamasi kitur – juk mes už šią paslaugą jau susimokame „Perlui“, – nesuprantama Kęstučiui.
Pasak naujamiestiečio, jaunesni gyventojai dažniausiai visus mokesčius susimoka internetu, tačiau vyresniosios kartos atstovams technologijos ne visuomet paklūsta. Tad miestelio žmonėms „Perlo“ terminalas – kone būtinybė.
Nors Naujamiestyje yra ir kredito unija, ji dirba tik tris dienas per savaitę ir tai ne visą darbo dieną. Be to, kiek didesniais įkainiais.
„Į kredito uniją nenueisi bet kada, o „Perlo“ terminale gali susimokėti mokesčius patogiu metu. Dabar žmonės yra verčiami priverstinai ką nors pirkti, kad ir du kilogramus pomidorų, kurių patys pilną daržą turi, nes kitaip šios paslaugos negausi. Nors mokami komisiniai ir „Perlui“! Juk kitam ir tie penki eurai nemaži pinigai. Iš principo nebeisiu į šią parduotuvę“, – piktinosi Kęstutis.
„Šilažolės“, valdančios trylika parduotuvių Panevėžio rajone, direktorė Vidutė Stasė Audickienė teigė, kad visose jų valdomose kaimo parduotuvėse atsiradęs užrašas yra tiesiog prašymas, ne reikalavimas būtinai ką nors pirkti už ne mažiau kaip penkis eurus.
Jai ir pačiai esą teko tą patį aiškinti Vadoklių parduotuvėje sutiktam vyriškiui, kurį naujai atsiradęs užrašas irgi papiktino.
„Gink Dieve tai nėra reikalavimas – tik prašymas, – tikino V. S. Audickienė. – Jeigu žmogus nenori pirkti mūsų parduotuvėje, jis to neprivalo daryti, bet paslaugas gaus. Su visomis pardavėjomis kalbėta, kad tai tik prašymas ir dėl to nesivelti į konfliktus su pirkėjais. Jeigu žmogus negali ar nenori pirkti mūsų parduotuvėje, jis vis tiek turi gauti pageidaujamas paslaugas.“
Pasak „Šilažolės“ direktorės, kaimo vietovėse beveik visos parduotuvės atlieka ir bankų funkcijas: čia galima susimokėti ne tik visus komunalinius mokesčius, sąskaitas už telefoną, įsigyti draudimą, bet ir išsigryninti pinigų. Deja, pačios parduotuvės už šias paslaugas gaunančios vos kelis centus.
„Mes iš šios paslaugos jokio pelno negauname, bet visi dantis sukandę tylime, nes norime, kad parduotuvėje apsilankytų kuo daugiau pirkėjų. Jeigu jau žmogus atėjo išsigryninti pinigų, gal ir duonos kepalėlį nusipirks“, – kalbėjo V. S. Audickienė.
„Mes iš šios paslaugos jokio pelno negauname, bet visi dantis sukandę tylime (…).“
V. S. Audickienė
Tačiau ne taip retai pasitaiko, kai į parduotuvę užsukama kaip į banką.
Tai ypač pastebima parduotuvėse, kurios įsikūrusios šalia judrių kelių: Paliūniškyje, Karsakiškyje. Į jas atvykstama tik išsigryninti pinigų ir nieko daugiau neįsigijus važiuojama toliau.
Didžiausia bėda, kad ypač darbo pradžioje kasoje dar nebūna surinkta grynųjų pinigų, kad juos būtų galima klientams išgryninti.
„Labai dažna situacija, kad parduotuvė tik pradėjusi darbą, o klientas prašo išgryninti pinigų. O ką gryninti, jeigu kasoje vos keli eurai“,– pasakojo V. S. Audickienė.
Direktorės teigimu, kiekvienas klientas kaimo parduotuvėje yra labai vertinamas ir laukiamas. Todėl ir parduotuvės tapusios ne tik maisto produktų pardavimo vieta.
„Mes patys suinteresuoti, kad ateitų kuo daugiau klientų. Kaimo parduotuvės tapo visų paslaugų teikėjomis. Dabar kaimo parduotuvėje galima ne tik įsigyti draudimą, sumokėti mokesčius, bet ir būtiniausių vaistų nusipirkti. Nežinau, ko šiais laikais nerastume kaimo parduotuvėje. Pardavėjos ir pačios stengiasi, nes jų atlyginimas iš dalies priklauso nuo apyvartos. Todėl ir prašome bent simboliškai ką nors įsigyti kaimo parduotuvėje“, – kalbėjo V. S. Audickienė.
Milda DEIMANTĖ
Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Tarptautinių ir viešųjų ryšių skyriaus vyresnioji patarėja
Verslo subjektai turi teisę nustatyti savo parduodamų prekių / teikiamų paslaugų kainą, kuri nėra ribojama ar reguliuojama.
Tačiau, vadovaujantis Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, gamintojas, pardavėjas, paslaugos teikėjas vartotojams privalo valstybine kalba suteikti Civiliniame kodekse ir kituose teisės aktuose nustatytą informaciją ir teisės aktų nustatyta tvarka ženklinti prekes.
Pagal Civilinio kodekso 6.228(6) straipsnio 1 dalį, prieš sudarydamas vartojimo sutartį, verslininkas privalo aiškiai ir suprantamai suteikti vartotojui būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją, o to paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog pareiga įrodyti, kad informacija pagal šį straipsnį yra suteikta vartotojui, tenka verslininkui.
Verslininkas, neįvykdęs arba netinkamai įvykdęs pareigą suteikti informaciją vartotojui, turi atlyginti dėl to vartotojo patirtus nuostolius.
Atsižvelgiant į tai, kad nurodytoje situacijoje informacija apie paslaugos kainą pateikiama prie atsiskaitymo vietos (matomoje vietoje), teisės aktų pažeidimų dėl netinkamai pateiktos informacijos apie paslaugos įkainius nebūtų nustatyta.