-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Adrenalinas, greitis, naujos galimybių ribos, nuotykiai ir netikėtos pažintys – tiek įskaičiuota į panevėžietės Linitos Kęstaitienės kelionę iki Maroko praėjusių metų rudenį.Drąsi moteris motociklu vienui viena pasiekė Afrikos krantus ir per 34-ias ekstremalias dienas ne tik išgyveno kultūrinius bei geografinius atradimus, bet ir patikrino savo stiprybę.
„Ši kelionė nebuvo spontaniška avantiūra. Jau seniai turėjau viziją – svajojau, kaip sėdu ant motociklo ir keliauju toliau, nei kada nors buvau nuvykusi“, – pasakojimą apie kelionę motociklu iš Lietuvos į tolimąjį Maroką pradeda 52-ejų Linita.
Prieš aštuonerius metus išlaikiusi motociklo vairavimo egzaminą, panevėžietė išmaišė Baltijos šalis ir pasiekė kai kurias Vakarų Europos valstybes.
Per savo motociklininkės karjerą L. Kęstaitienė įveikė daugiau nei 140 000 kilometrų, todėl, kaip pati sako, natūraliai pradėjo šaukti tolimesni keliai.
„Jaučiau, kad esu tam pasiruošusi. Iš pradžių galvojau apie Portugaliją, tačiau pamačiusi, jog yra motociklininkų, pasiekusių ir Maroką, pasigavau šią mintį. Nusprendžiau rudenį startuoti“, – sako Linita.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Svarbiam išbandymui drąsi panevėžietė ilgai nesirengė. Užteko mėnesio, kad susidėtų reikalingiausius daiktus į tris talpius „Triumph Tiger 1200“ motociklo krepšius ir paruoštų savo plieninį žirgą ilgam maršrutui.
Linita suprato, kad gedimų svetimame krašte norėtųsi mažiausiai, todėl motociklui skyrė ypatingą dėmesį.
„Ruošdamasi kelionei pradūriau motociklo padangą, tad teko kreiptis į servisą. Pasinaudojusi proga, paprašiau meistrų pamokyti sulopyti ratą. Laimė, kelionėje tokios bėdos neištiko, bet gedimų vis tiek buvo“, – pasakoja pašnekovė.
Sacharos dykumoje ji taip perkaitino stabdžius, kad ratai užsiblokavo.
Prisimindama tą nelinksmą dieną, kai suprato esanti įstrigusi viena smėlynuose, Linita šiandien stebisi, kaip tada išvengė panikos.
Pakeliui į nakvynės vietą, vos išvykus iš garsiųjų Merzugos kopų, jos motociklas staiga sustojo. Pro šalį lekiančių automobilių vairuotojai, menkai išmanantys tokios technikos subtilybes, padėti negalėjo, o prisišaukti pagalbos trukdė prastas interneto ir telefono ryšys.
L. Kęstaitienė neseniai buvo susipažinusi su bendraminčiais keliautojais iš kitų Europos šalių. Jie ir padėjo moteriai išspręsti rimtą problemą.
„Su vietiniais vairuotojais šiaip ne taip nusistūmiau motociklą iki artimiausios degalinės, o pati pasiekiau nakvynės vietą. Susisiekiau su bičiuliu Lietuvoje, išsiaiškinau, kaip pačiai pataisyti motociklą. Jau buvau pasirengusi atsiraitoti rankoves ir kibti į darbą. Tačiau motociklininkas iš Anglijos pasisiūlė padėti. Jis greitai sutvarkė motociklą“, – šypteli iš bėdos gana lengvai išsisukusi panevėžietė ir prisimena, kaip kiekviena kelionės diena tapdavo nauju nuotykiu.
Per daugiau nei mėnesį L. Kęstaitienė aplankė dvylika šalių, o dvi kelionės savaites moteris viena klajojo po saulės įkaitintą, kontrastingą Maroką tokia drąsa stebindama vietinius. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Per daugiau nei mėnesį L. Kęstaitienė aplankė dvylika šalių.
Startavusi spalio 6-ąją iš Panevėžio, ji pervažiavo rudenėjančią Lenkiją, Čekiją, Austriją, Slovėniją, Italiją, Prancūziją ir Ispaniją. Grįždama namo kirto Portugaliją, Vokietiją, Belgiją ir Liuksemburgą.
Dvi kelionės savaites moteris klajojo po saulės įkaitintą, kontrastingą Maroką.
Vengdama didelių miestų, keliavo po mažiau turistams žinomas vietoves – nuo Atlaso kalnų ir Atlanto vandenyno pakrančių iki Sacharos dykumos bei garsiųjų Merzugos kopų, kurios, deja, dabar yra virtusios tikru turistinių pramogų parku.
Nors iš anksto buvo suplanavusi preliminarų maršrutą, Linita jį įgyvendino tik iš dalies, nes dažnai leisdavosi ten, kur vedė širdis ir smalsios akys.
„Dar ruošdamasi kelionei nusprendžiau nekelti sau didelių tikslų ar lūkesčių. Norėjau tiesiog mėgautis kelione, naujais vaizdais ir patirtimi. Kryptis buvo Marokas, o visa kita – kaip likimas ir aplinkybės sudėlios“, – pasakoja Linita.
Be to, pasak jos, daug dėmesio reikalavo vairavimas. Reikėjo ilgas važiavimo valandas būti budriai tiek judriausiomis eismo sąlygomis, tiek ramesniame kelyje. Moteris nuolat save drausmino, kad neprisidarytų bėdų patekusi į nenumatytas situacijas viena ant motociklo.
„Dažniau į tokias keliones žmonės leidžiasi tiesiog gabendamiesi motociklus tiesiai į Maroką. O aš juo vykau iš Lietuvos, tad visada žinojau, kad reikės ant savo ratų ir grįžti. Saugojau ir savo transportą, ir save pačią – nenorėjau rizikuoti dėl greičio ar dėl įdomesnės, bet nesaugios vietos“, – prisipažįsta keliautoja.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Prieš leisdamasi į sudėtingą kelią, panevėžietė per daug nesigilino į tokios išvykos smulkmenas ir sąmoningai ignoravo negatyvias žinias apie Maroką.
„Visa informacija apie tą šalį internete mane pasiekė gana paviršutiniška ir daugiausia vyrų akimis. Pavienės moterys ten, ko gero, retai lankosi. Pasirodo, pavojų Maroke tikrai netrūksta, bet jei būčiau susipažinusi su negatyviomis patirtimis, galbūt nebūčiau turėjusi tiek drąsos pasiekti Afriką“, – dabar pripažįsta pašnekovė.
Dar prieš kelionę, kai prasitardavo apie ekstremalų sumanymą, ji sulaukdavo nustebusių draugų ir giminaičių žvilgsnių. Tad vėliau apie planuojamą kelionę nebesakydavo, nes suprato, kad daugeliui toks sprendimas atrodė keistas.
O kai net Maroko muitininkai ėmė stebėtis, kaip svetimšalė vienui viena keliauja motociklu per jų šalį, Linita suvokė: gali kilti neplanuotos rizikos.
Tačiau didžiausi sunkumai, kuriuos patyrė keliautoja, pasak jos, nebuvo susiję su kultūriniais konfliktais ar išpuoliais prieš užsienietę moterį. Sunkiausias iššūkis buvo tiesiog vairuoti įvairiomis eismo sąlygomis.
„Nors pasirinkau gana patogius kelius, teko nuvažiuoti net ir daugiau nei 1000 km per dieną. Ant ratų praleisdavau mažiausiai po 5 valandas, o tai buvo milžiniškas krūvis tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Nuolat reikėjo kontroliuoti save, akys pavargdavo nuo nuolatinio stebėjimo, o ir eismas neprilygsta mums įprastam Lietuvoje“, – pasakoja L. Kęstaitienė.
Keliavo ji ir autostradomis, ir kaimo keliukais, bet vengė bekelių ir žvyrkelių.
„Portugalijoje atsisakiau trumpo atstumo pakilti iki kalno viršūnės – įvertinau, kad gali būti sudėtinga nusileisti, nes kelias buvo labai siauras“, – prisipažįsta atsargumo besilaikiusi Linita.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Visgi mėgautis beribe laisve ir naujais kraštovaizdžiais kelionėje Linitai erdvės tikrai užteko. Sustojusi vandenyno pakrantėje, ji mielai leisdavo poilsio valandas paplūdimyje, maudydavosi.
„Maroke tokie mano išklydimai iš kelio kartais sulaukdavo nereikalingo vietinių gyventojų dėmesio. Maudosi moteris ir dar viena! Tekdavo pameluoti, kad esu ištekėjusi ir keliauju su vyru“, – juokiasi du vaikus užauginusi, bet dabar išsiskyrusi panevėžietė.
Kad Maroke ir kituose musulmoniškuose kraštuose įkyriai persekiojami turistai iš Europos, niekam ne paslaptis.
Ir lietuvė pasakoja sutikdavusi net vaikų, kurie tiesiog po jos ratais lindo prašydami pinigų.
„Maroke tokie mano išklydimai iš kelio kartais sulaukdavo nereikalingo vietinių gyventojų dėmesio. Maudosi moteris ir dar viena! Tekdavo pameluoti, kad esu ištekėjusi ir keliauju su vyru.“
L. Kęstaitienė
Vairuotoja stengdavosi aplenkti tokias nemalonias sutiktuves abejingu žvilgsniu.
„Iš tiesų mes, turistai iš Europos, patys kalti, atvežę jiems lengvų pinigų. Todėl ir puola gatvėse su savo prekėmis, pasiūlymais, prašymais“, – mano panevėžietė.
Bet labiausiai, jos tvirtinimu, bendraujant su Maroko žmonėmis pritapti padeda humoras ir nuoširdumas. Sutikdavę kaip keistą moterį iš Europos, marokiečiai greitai pakeisdavo nuomonę, kai suprasdavo jos aistrą motociklams. Jų moterys tokiems pomėgiams nesiryžta.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
„Kai parodydavau, kaip keliauju, nuotraukas iš aplankytų kraštų, vietos gyventojai taip susidomėdavo, susižavėdavo mano veikla, jog prarasdavo norą priekabiauti ar pasijuokti iš svetimšalės. Marokiečiai nevažinėja galingais motociklais, o reta jų moteris vairuoja. Jų vieta – namuose užsidarius su vaikais. Tik vieną kitą mačiau kur nors kitur dirbančią, bet taip Maroke buvo per amžius – nieko keisto“, – priduria pašnekovė.
Pati Linita visą gyvenimą jautėsi laisva ir troško adrenalino bei iššūkių.
Todėl perlipusi keturiasdešimtmetį moteris nepabūgo įgyvendinti seną svajonę išmokti važiuoti motociklu.
Iki tol tam neturėjo tinkamos progos, dirbo ramų administracinį darbą, bandė prisijaukinti masažuotojo, žurnalisto profesijas.
Tik pažabojusi plieninius ratus, surado tikrąjį pašaukimą ir jau ne vienerius metus dirba motociklų vairuotojų instruktore.
L. Kęstaitienę galima kasdien sutikti Panevėžio gatvėse lydinčią naujus motociklininkus.
Pastaruoju metu, pasak Linitos, vis daugiau tokio vairavimo nori išmokti moterys. Praėjusią vasarą jų vairavimo pamokose sulaukta daugiau nei ankstesniais sezonais.
„Mes, moterys, tikriausiai dažnai romantizuojame motociklus. Aš taip pat iš pradžių įsivaizduodavau, kaip ant jo sėdėsiu, vėjas kedens palaidus plaukus. O iš tikro šukuosena po šalmu tikrai ne pati gražiausia ir visa musytėmis aplimpi“, – šypsosi Linita.
Bet visus tokius nepatogumus, pasak ekstremalės, atperka laiminga šypsena, kai po sunkios darbo dienos nors pusvalandį praleki gatve motociklu. Apie tai instruktorei pasakoja ir jos mokiniai.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Panevėžietė vienintelė motociklo vairuotojų instruktorė moteris Lietuvoje.
„Motociklą vairuoti paprastai moko vyrai, automobilio vairavimo instruktoriai. Kokia tokių mokslų nauda, žinau pati – dar ilgai teko pačiai važinėti savarankiškai, kol perpratau visas motociklo galimybes keliuose, posūkiuose, stabdant ir manevruojant“, – teigia pašnekovė.
Įgudusi pažaboti motociklą moteris vieną dieną savo žinias ir patirtį pasiūlė vairavimo mokyklai Panevėžyje.
Toks pasiūlymas iš pradžių darbdaviams sukėlė šiokią tokią nuostabą, bet netrukus Linita pateisino savo pažadus ir iki šiol intensyviai veda pamoka naujiems motociklininkams.
„Iki eismo įvykio visada yra penki žingsniai, kaip jo išvengti,“ – įsitikinusi L. Kęstaitienė.
Jos nuomone, motociklo vairuotojas turi būti atidesnis ir matyti toliau į priekį nei kiti eismo dalyviai.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Linitai irgi yra tekę patekti į avariją mieste, kai ją kliudė automobilio vairuotojas, laiku nepastebėjęs motociklininkės.
„Tuo metu turėjau suprasti, kas gali atsitikti, reikėjo tik padidinti greitį ir būčiau išvengusi įvykio, bet turbūt buvau šiek tiek pavargusi, nesusikaupusi“, – prisipažįsta pašnekovė.
Eismo įvykių per kelionę į Maroką Linita išvengė. Apskritai, pasak keliautojos, per tą mėnesį ją lydėjo keista sėkmė. Gal todėl vietiniai marokiečiai suteikė jai naują arabišką vardą – Šims, kuris jų kalba reiškia saulę.
„Vietiniai mane išmokė ir daugiau savo kalbos žodžių, o tai leido dar labiau priartėti prie jų kultūros. Išgirdę mane kalbant arabiškai, žmonės tapdavo nuoširdesni. Įgijau ne vieną draugą, kuris ir dabar domisi, kaip laikausi“, – sako L. Kęstaitienė.
Naujas arabiškas vardas, ko gero, padėjo lietuvei suvaldyti ir gamtos stichijas kelionėje.
Nors Italijoje ir Maroke rudenį siautėjo audros ir plovė lietūs, keliautojos kelyje nuolat švietė saulė, o ji nesutiko nė vienos debesuotos dienos.
„Negalėjau patikėti, kad man išvažiavus iš tos vietos, ten netrukus pradėdavo lyti. O aš važiavau šviečiant saulei. Aišku, Maroke ir ta saulė buvo išbandymas su motociklininko apranga“, – priduria pašnekovė.
P. ŽIDONIO nuotr.
Į kelionę drabužių Linita daug neįsidėjo, tačiau šaltesniam klimatui pasirinko net baterijomis šildomą liemenę, o nuo karščio saugojosi specialia apranga su ventiliacija.
Pasak pašnekovės, oro sąlygos prieš pat kelionės pabaigą tapo rimčiausiu išbandymu.
Važiuodama per Prancūziją, ji taip pavargo ir sušalo, kad net norėjo pasiekti artimiausią jūros keltą ir grįžti namo.
Tačiau po jaukaus nakties miego ryte avantiūristė vėl buvo pilna ūpo ant ratų pasiekti tikslą.
Dar viena rimta kliūtis Linitai buvo maistas.
Maroke ji apsinuodijo vietinių parduodamais vaisiais ir dėl itin prastos savijautos sunkiai galėjo tęsti kelionę.
„Marokiečiai maistą ruošia tikriausiai ne pačiomis geriausiomis sąlygomis. Šiaip valgydavau tik ryte ir vakare viešbučiuose, vengdavau gatvėje pirkti. Visą dieną būdavau kelyje be maisto, pasitenkindavau kavos puodeliu ir lietuvišku šokoladu ar riešutais“, – apie savo rutiną pasakoja panevėžietė.
Didžiausias jos tikslas buvo pamatyti kuo daugiau svetimo krašto autentikos. Linitą labiausiai sužavėjo atokiausi Maroko kaimeliai, kur galėjo pažinti tikrą tos šalies žmonių gyvenimą.
„Dažname miestelyje nebūdavo net gražaus kiemo – daug kur matėsi griuvėsiai, stovėjo apleisti namai. Žmonės sėdėdavo tiesiog gatvėse ir niekada nesužinojau, ką jie galvoja apie netikėtai pro juos praūžusią svetimšalę“, – sako keliautoja.
Maroke ji matydavo daug žandarų postų, todėl jausdavosi saugesnė. Be to, viešbučiuose nuolat pranešdavo, kur tolesnė jos stotelė, nors dažnai pati to dar nenumanydavo.
„Važiuodama supranti, kad posūkyje gali laukti kažkas įdomaus, tad ir pasuki ten. Džiaugiuosi atradusi nepakartojamų gamtos kraštovaizdžių ir kultūrinių staigmenų“, – pasakoja Linita.
P. ŽIDONIO nuotr.
Linita liko apstulbusi, kai sutiktas marokietis, paklausęs, iš kur ji atvažiavo, netikėtai parlėkė namo ir grįžo su lietuviška vėliava.
Tokiais momentais, pasak L. Kęstaitienės, labiausiai pajuntama, kad kelionėje nėra svarbiausias maršrutas, turistiniai objektai ir kitų pasiūlytos vietos.
„Svarbiausia – keliautojų paliktas pėdsakas šalyje“, – svarsto pašnekovė.
O jos pėdsakas liko pas Maroke gyvenančią lietuvę, išmokiusią plaukti banglente ir parodžiusią autentišką hamamą. Į šį L. Kęstaitienė privalėjo eiti kuo labiau pridengusi kūną.
„Net ir ji nustebo, kad į Maroką atvažiavau viena, nepabūgusi tykančių pavojų. Reikia suprasti, kad ten – kitas kraštas. Antai sutikusi moterį ant asilo kalnuose, niekaip negalėjau įtikinti jos nusifotografuoti. Tokie jų įsitikinimai ir būtina visa tai gerbti“, – dabar jau žino Linita ir džiaugiasi pažinusi savo bei Maroko kultūrų kontrastus.
P. ŽIDONIO nuotr.
„Vienatvė ir namų ilgesys kelionėje nė kiek nekamavo. Atvirkščiai, norėjau viena pajusti visą važiavimo ir pažinimo malonumą. Net su namiškiais retai susiskambindavau, kad kuo mažiau galvočiau apie grįžimą“, – paklausta, ar nepavargo keliaudama viena, atsako pašnekovė.
Būti vienai kelyje, pasak Linitos, pati tikriausia laisvė.
Per kelionės mėnesį moteris skaičiuoja išleidusi apie 3 000 eurų. Didžiausias jos išlaidas sudarė degalai, nakvynė ir maistas.
Būtent pinigai ir laikas galiausiai privertė sukti ratus namo. Nors norėjosi pamatyti vis daugiau.
Tačiau dabar kartoti maršruto į Maroką Linita nebenorėtų. Šį kraštą pažinusi panevėžietė puoselėja naujas vizijas.
Kalbinta Naujųjų Metų išvakarėse, L. Kęstaitienė užsiminė, kad 2025-aisiais norėtų leistis į dvi keliones: vieną lengvesnę, kad galėtų išbandyti nakvynes gamtoje, o kitą sunkesnę, kurioje nepavyktų aplenkti ir šiuo metu itin pavojingas pasaulio vietas.
Konkrečių kelių pašnekovė kol kas nurodyti nenorėjo.
„Kai garsi kalbi, ne viskas pavyksta“, – šypsosi ji.
Tačiau Linita tikrai žino, kad į naują kelią leisis tik su motociklu – kitaip ji jau nebeįsivaizduoja.
„Tik ant dviejų ratų gali pamatyti tikrą kelionės grožį ir žavesį. Aš retai bevažinėju automobiliu, nebent reikia kažką vežti. Man mašinoje net ir nebesaugu, kėbulo rėmai trukdo viską matyti kelyje“, – patikina pašnekovė, per savo motociklininkės stažą vairuojanti jau trečią motociklą.
O jis Linitai – ir darbas, ir poilsis, ir gyvenimo būdas.
