-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Partizanas, dimisijos pulkininkas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, Laisvės premijos laureatas Jonas Čeponis, iškentęs kankinimus, lagerio pragarą, tremtį, savo vaikus augino patriotiškumo dvasia ir net gūdžiausiu sovietmečiu nebijojo pasakoti, jog laisvė verta ir didžiausių kančių.Amžinybėn 2019 metais išėjusio velžiečio Jono Čeponio-Vaidevučio gyvenimo istorija išties neeilinė. Mokęsis kunigu, galiausiai jis pasirinko pragarišką kovą už Lietuvos laisvę. Nors ši auka buvo didelė ir pilna kančios, tačiau tokio kelio niekad nesigailėjo. Net tada, kai atrodė, kad išeities nebėra, J. Čeponis tikėjo, jog ateis laikas, kai Lietuva išsivaduos nuo sovietinio teroro ir vėl bus nepriklausoma.
J. Čeponio istorija prasidėjo nuo jo gimtojo Pagojo kaimo Pasvalio rajone.
Tarpukariu jo tėvas ne vienerius metus dirbo Pasvalio viršaičiu. Jonui anksti teko patirti našlaičio dalią – tėvas mirė jaunas, žmona liko su penkiais vaikais.
„Panevėžio balsui“ J. Čeponis yra pasakojęs, kad pirmosios sovietų okupacijos metais šeima buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašus, tačiau tokio likimo tąkart pavyko išvengti.
Antrojo pasaulinio karo metais Jonas įstojo į kunigų seminariją.
Tokį būdą išvengti ėmimo į nacistinės Vokietijos ginkluotąsias pajėgas – vermachtą pasiūlė dvasininkas.
J. Čeponio kurse buvo net 60 seminaristų, daugiau nei keturios dešimtys iš jų tapo kunigais. Likusieji patyrė represijas, buvo išmesti iš seminarijos ar patys nebenorėjo mokytis.
Pats J. Čeponis taip pat netapo kunigu.
Jau gerokai vėliau tiek jo mokslo draugas monsinjoras Alfonsas Svarinskas, tiek kiti dvasininkai jam sakė, kad šis kelias iš esmės užkirstas – politiniam kaliniui tapti dvasininku būtų buvę nepaprastai sunku, o gal net neįmanoma.
Pats A. Svarinskas bei kiti kunigai grįžę iš lagerių neturėjo savų parapijų, susidūrė su daugeliu sunkumų. Tad patarė J. Čeponiui verčiau likti pasauliečiu.
Jono ir Pranciškos gimtines skyrė vos keli kilometrai, tačiau likimas nusprendė juos suvesti Sibire, tremtinių gyvenvietėje. ČEPONIŲ ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.
Dar besimokydamas seminarijoje, J. Čeponis įsitraukė į pogrindinę veiklą.
Kaimynystėje dažnai lankydavosi partizanai, tad seminaristas jiems spausdindavo įvairią literatūrą rašomąja mašinėle, palaikė ryšį, Kaune gaudavo dokumentus, kitų partizanams reikalingų daiktų. Galiausiai dėl persekiojimų pačiam teko palikti seminariją ir trauktis į mišką.
J. Čeponis, slapyvardžiu Vaidevutis, Vaidila, tapo Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio prezidiumo patikėtiniu ryšiams su kitomis apygardomis, turėjo porą dokumentų kita pavarde. Dažnai važinėdavo palaikydamas ryšius tarp štabų.
Iš Suvalkijos važiuodavo į Kauną, Biržų kraštą, Ukmergę, kitas vietoves.
Gyvenimas miške reikalavo pasiaukojimo – partizanai kentė šaltį, nuolat lydintį alkį, nuolat teko gintis kovose su sovietais.
Prasidėjus suėmimams, tardymams, dalį gyventojų saugumiečiams pavyko užverbuoti.
Netrukus saugumas pradėjo ieškoti ir J. Čeponio.
Partizanui teko slapstytis Kaune, Pasvalyje.
Visgi 1948-aisiais sėkmė nusisuko. Nuvykęs į Kauną pas ryšininkes dar nežinojo buvęs išduotas. Iš pasalos pabėgti pavyko netoli – iki Karo muziejaus, o ten gavęs kažkuo per galvą prarado sąmonę. Atsipeikėjo jau suimtas.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, J. Čeponis paskirtas Lietuvos saugumo departamento Panevėžio tarnybos vadovu. Priimdamas saugumiečių archyvą, jis rado paruoštą potvarkį, kuriuo turėjo būti suimtas ir išsiųstas į Šiaulių kalėjimą.
Nurodyta, kad suimant buvo galima panaudoti ir ginklą.
„Jie galvojo, kad būsiu kita pavarde, bet pasakiau, kad Čeponis. Nustebo, nes Čeponio nebeieškojo. Manęs ieškojo kita pavarde. Aš gal nusišypsojau. Pulkininkas trenkė man į veidą sakydamas veskite jį „prirašyti“, o „prirašymui“ 50 kartų užduoti“, – prisiminimais yra pasidalijęs buvęs partizanas.
J. Čeponio atmintyje išliko, kas vyko iki 27 smūgio.
Po jo sąmonė išsijungė.
Aplietas vandeniu kiek atsigavo ir toliau buvo mušamas.
Vėlesni tardymai – dar žiauresni. Ir truko kone metus.
Galop partizanui paskelbta bausmė – ketvirtis amžiaus kalėjimo amžino įšalo žemėje Norilske, šiauriausiame Rusijos mieste. Visgi J. Čeponis save vadino laimės kūdikiu – tais laikais paprastai skirdavo mirties bausmę, tačiau kaip tik tuo metu ji buvo panaikinta ir vėl grąžinta po metų.
Visa jo šeima nukentėjo nuo represijų. J. Čeponio seserį ir brolį ištrėmė į Sibirą per 1948 metų operaciją „Pavasaris“.
Išvežant mamos ir kitos sesers namuose nebuvo. Jos buvo išvykusios į Kauną perduoti J. Čeponiui siuntinio. Moterims teko slapstytis.
Sibiro pavyko išvengti ir dar vienai seseriai.
Į Jono ir Pranciškos Čeponių vestuves Sibire susirinko gausus būrys tremtinių – vietos lietuvių. ČEPONIŲ ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.
Ką reiškia išgyventi lageryje Norilske, ten nebuvusiesiems sunku įsivaizduoti. Begalinis šaltis, nuolatinis badas, darbas anglies kasykloje. Ten įvykęs sprogimas pažeidė J. Čeponio akis.
Vyras apako.
Lageryje kalėjo keli gydytojai žydai, patyrę J. Stalino represijas. Vaistų, galinčių išgydyti pažeistas akis, jie neturėjo, tačiau tokiomis sąlygomis padarė viską, kas įmanoma
J. Čeponiui kalėti teko tuo laiku, kai Norilske prasidėjo kalinių sukilimas. Lageryje nuspręsta organizuoti streiką – neiti kasti anglių. Šachta, kurioje dirbo šio lagerio kaliniai, aprūpindavo Norilską anglimis. Iš kitur jų atsigabenti nebuvo įmanoma.
„Suaugę kitaip pažvelgėme į tėvelio gyvenimą ir jo kovą.“
B. Čeponytė
Būdamas beveik aklas, J. Čeponis galėjo vaikščioti iš barako į baraką ir paskleisti žinią apie streiką.
Galiausiai pasiekta, kad kriminaliniai nusikaltėliai, rodydavę galią prieš kitus, buvo išgabenti į kitą lagerį. Taip pat gautas leidimas įsigyti duonos. Nors ši buvo ir labai nekokybiška, badaujantiems žmonėms tai buvo papildomas maistas. O svarbiausia, kad kaliniams to pasiekti pavyko be žmonių aukų.
Po sukilimo J. Čeponis išvežtas kitur.
Galiausiai jis pateko į Kemerovo srities centrinę kalinių ligoninę.
Paaiškėjo, kad jį po akių sužalojimo gydę J. Stalino gydytojai žydai Levinas, Levitanas, Margulis – sugrąžinti į Maskvą. Jie ir atsiuntė likimo broliui vaistų akims gydyti. Taip pamažu J. Čeponis atgavo regėjimą.
Čeponių šeima pakeliui į Lietuvą 1967-aisiais. Nuotraukoje dešinėje – Pranciškos ir Jono Čeponių sidabrinės vestuves. ČEPONIŲ ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.
Du trečdalius bausmės atlikusiems kaliniams leista prašytis išeiti anksčiau į laisvę.
Kai atsirado tokia galimybė, J. Čeponis jau buvo iškalėjęs maždaug dešimtmetį. Lagerio vartai jam atsivėrė simbolinę dieną – vasario 16-ąją, baisiomis Sibiro sąlygomis paleidus 12,5 metų.
Laisvę jam suteikė, tačiau ne teisę grįžti į Lietuvą.
Likusį bausmės laiką J. Čeponis išvyko atlikti pas brolį ir seserį Buriatiją. Čia gyvendamas vedė brolienės seserį Pranutę. Sibire gimė ir keturi jo vaikai: Kęstutis, Birutė, Vytautas, Algis.
Grįžusi į Lietuvą šeima neturėjo leidimo čia gyventi. Reikėjo registracijos, o niekas neleido prisiregistruoti.
Tad J. Čeponis rašė raštus aukščiausiajai tuometei šalies valdžiai, kol šiaip taip gavo leidimą registruotis.
Tiesa, raginamas išvykti ir gąsdinamas, kad niekas čia neregistruos nei jo paties, nei šeimos, ir pats pagrasino milicininkams rasiantis kokį ginklą – esą vėl teks eiti į mišką.
Tik tuomet pasiekęs savo.
Šeima apsistojo Šiaulių rajone, tačiau čia ilgai užsibūti negalėjo – kolūkio pirmininkas, buvęs stribas neleido pamiršti praeities.
Galiausiai partizano šeima atsikraustė į Panevėžio rajoną, Velžį.
J. Čeponis pasakojo visada tikėjęs laisve. Netgi lageryje kalbėdavęs apie ateitį, kai Lietuva vėl bus nepriklausoma.
Buvęs partizanas net ir sovietmečiu nebijodavo pagerbti buvusių bendražygių kapų, dainuoti patriotinių dainų. Niekada neslėpė, kad kalėjo, buvo ištremtas.
J. Čeponio dukra, Birutė Čeponytė pasakoja, kad tėtis namuose dažnai pasakodavo apie partizanavimą – kaip jį suėmė, kaip slapstėsi, kaip spruko nuo milicijos ir pan.
Tiesa, išgirsti nuoseklaus pasakojimo neteko. Pasak moters, tuo laiku buvo jauni ir nesusiprato tėvelio išsamiau paklausinėti – ir taip atrodė, kad jau viską žino.
Apie partizanavimo laikus pasakodavo ir į svečius atvykę tėvo draugai – partizanas Vytautas Balsys ir kiti.
Pasak B. Čeponytės, tie pasakojimai jauniems protams atrodė tarsi nerealūs – kėlė nuostabą, kad taip galėjo būti.
„Suaugę jau kitaip pažvelgėme į tėvelio gyvenimą ir jo kovą“, – sako partizano dukra.
Anot jos, šeimoje nebuvo jokios baimės, kad vaikai kam prasitars apie tokias kalbas.
Nors nereta tokią baisią patirtį išgyvenusi šeima pasirinko tylėti.
B. Čeponytė pamena, jog su ja kartu mokėsi mergaitė, kurios tėvas buvo politinis kalinys, tačiau dukra to fakto net nežinojo.
„Mūsų tėvai nebijodavo apie tai šnekėti“, – sako B. Čeponytė.
Partizanas, dimisijos pulkininkas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, Laisvės premijos laureatas Jonas Čeponis šeima. ČEPONIŲ ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.
B. Čeponytė pasakoja, kad vaikai šeimoje buvo auginami patriotiškai.
„Tėvukas nebijodavo. Per giminių susiėjimus, šventes visada rėždavo prakalbas patriotine tema. Šia tema jis mėgo kalbėti“, – pamena dukra.
Pasak moters, tėtis niekada nesigailėjo, kad išėjo partizanauti – sakydavo, kad tuo laiku reikėjo tą daryti.
O paklausta, ką tėvas įskiepijo vaikams, nedvejodama atsako: patriotiškumą ir drąsą.
Pasak B. Čeponytės, tėtis ragino nebijoti kalbėti, išsakyti savo nuomonę net jei ji kitokia. Įskiepijo vaikams ir kovotojo gyslutę.
Jauniausiam Čeponių sūnui Algiui dar mokykliniais metais teko susidurti su saugumiečiais. Valdžiai neįtiko jo rašinėlyje paminėtas faktas, kad žmonės 1940 metais prarado laisvę ir raginimas lietuviams švęsti Vasario 16-ąją.
Į namus sulėkė saugumiečiai tikrinti, kaip Čeponiai auklėja vaikus, kokias knygas skaito.
B. Čeponytė pamena, kad jos elgesį klasės auklėtoja prieš tai buvo įvertinusi teigiamai. Tai buvo svarbu stojant toliau mokytis. Tačiau po jauniausio brolio poelgio, be užuolankų merginai pareiškė: jei būtų tą žinojusi, nebūtų davusi tokios geros charakteristikos.
„Pagal būdo bruožus Algis panašesnis į tėvą, o mes, ramesni, labiau į mamą“, – šypsosi ji.
2019-ųjų gruodį Jonas Čeponis-Vaidevutis buvo išlydėtas Amžinybėn. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
A. Čeponis prisiminęs mokyklinius metus pasakoja, kad su saugumu teko bendrauti šešiolikos. 1980 metų vasario 16-ąją į 5-osios vidurinės, kurioje mokėsi, mokyklos sienlaikraščius įdėjo kelis skelbimus. Juose buvo raginimas „švęskime Vasario 16-ąją“, o viename – „kovokime už laisvą Lietuvą“.
A. Čeponis pamena su tuo laiku deficitine preke buvusiais flomasteriais nupiešęs Trispalvę, Gedimino stulpus, Vyčio kryžių. Vėliau rusų kalbos pamokoje rašinėlyje apie 1940 metų įvykius Latvijoje įrašė ir sakinį: „žmonės tik po to suprato, kad prarado laisvę“.
Dar kartą su rusų kalbos mokytoja jam teko susikirsti dėl pažymių knygelės.
Tais laikais ant pažymių knygelės užrašai buvo lietuvių ir rusų kalbomis. Užrašą rusų kalba A. Čeponis užbraukė.
„Sakiau: Lietuvoje gyvename, turi būti lietuviški užrašai“, – pamena jis.
Pasak Algio, tėvai jam įskiepijo ne tik patriotiškumą, meilę Lietuvai, bet ir meilę gimtajai kalbai.
Motinos perspėjimas
A. Čeponis spėja, kad šie poelgiai patraukė saugumo akį. Tad beveik po metų 1981-aisiais prieš vasario 16-ąją sulaukė kvietimo į direktoriaus pavaduotojo kabinetą.
Pradėjus klausinėti apie prieš metus buvusius įvykius, neprisipažinęs, tačiau rašysenos pavyzdžiai atskleidė, kas autorius. Netrukus į mokyklą dar kartą atvyko saugumo atstovai ir nusivežė A. Čeponį į namus, iš darbo buvo iškviestas tėvas.
Darė ne kratą, o kaip įvardijo saugumiečiai – apžiūrą.
A. Čeponis pamena, kad tėvas jam tarstelėjo „durnius“. Saugumiečiai jo paklausė, ką turintis omenyje – ar todėl, kad įkliuvo, ar todėl, kad taip padarė.
„Tėvas sakė: ir taip, ir taip. Bet jaučiu, kad džiaugėsi, jog sūnus tėvo keliais truputį pasuko“, – šypsosi A. Čeponis.
O mama iš karto perspėjo: saugumas verbuos, bet jei pasiduosi spaudimui, parsiduosi, būsi nebe mano sūnus.
Su saugumiečiais susidurti teko ir jo vyriausiajam broliui, naują bylą bandyta sukurpti ir tėvui.
„Nepriklausomybės metais skaitėme 1983-iųjų KGB Panevėžio skyriaus ataskaitą, kurioje nurodoma, kad J. Čeponis toliau bendrauja su buvusiais kovotojais, neteisingai auklėja savo vaikus“, – pasakoja partizano sūnus.
Jam praeitis koją pakišo jau studijų metais.
Šokių ir dainų ansamblį, kuriame dalyvavo, vežė į Rumuniją. Partizano sūnui, pasisakiusiam prieš sovietų valdžią, durys buvo užkirstos. A. Čeponio teigimu, tai nutiko 1987 metais, kai Sovietų Sąjungai vadovavo Michailas Gorbačiovas ir Lietuvoje jau visi garsiai kalbėjo apie „perestrojką“, „glastnost“.
