G. Kartano nuotr.

Ugnies spektaklis nustelbė ginklų žvangesį

Ukrainą siaubiančio karo fone Panevėžio miesto dailės galerijoje surengta tarptautinė konferencija „Keramikos tradicijos ir šiandiena“ tapo tikra atgaiva.

Pro ažūrą veržėsi ugnis

„Kur tik pasirodai, su kuo susitinki, pastaruoju metu visos kalbos sukasi apie karą. O konferencijoje kalbėjome apie meną. Lietuvos ir Latvijos kūrėjai supažindino, kaip keramikos amatas ir vienoje, ir kitoje šalyje virto menu“, – įvertino panevėžietė keramikė Vilija Balčiūnienė.

Konferencijos dalyviai ir svečiai patyrė stiprų įspūdį pirmosios dienos vakarą, jau temstant, stebėdami baigiamą degti V. Balčiūnienės sukurtą keraminį kūrinį „Stichijos“.

Šios skulptūros atidengimas ugnies apsupty virto užburiančiu spektakliu.

Meno kūrinys išdegtas kaitinant dujomis septynias valandas specialiai šiam procesui Dailės galerijos kieme pastatytoje krosnyje, 1300 laipsnių temperatūroje.

Taip jau sutapo, kad atidengus keramikės ugnies skulptūrą, danguje ėmė gausti pratybose dalyvavę NATO naikintuvai.

Konferencijos dalyviai pastebėjo, kad ugnies ir keramikos spektaklis simbolizavo amžinąsias stichijas ir nustelbė karo nerimą.

V. Balčiūnienės skulptūra perteikė keturias pagrindines gyvybę palaikančias stichijas – žemę, vandenį, orą ir ugnį.

■ Keramikės V. Balčiūnienės sukurtos skulptūros teatralizuotas atidengimas į dangų kylant liepsnos liežuviams tapo konferencijos vakaro kulminacija. G. Kartano nuotr.

Menas su paslaptimi

Turiningoje tarptautinėje konferencijoje išsakyta daug svarių pastebėjimų, kas yra keramika, apžvelgta, kaip ji vystėsi nuo puodų, kitų buities reikmenų lipdymo, žiedimo, išdeginimo iki keramikos meno aukštumų.

Taip pat suteikta galimybė bandyti kurti meno kūrinius tiems, kas panoro minkyti, lipdyti molį. Upytės tradicinių amatų centre konferencijos svečiai supažindinti su juodosios, raugo, raku keramikos degimo technikomis.

Degimas – labiausiai nenuspėjama keramikos kūrinio sukūrimo dalis. Pasak V. Balčiūnienės, net pačiam profesionaliausiam, labiausiai įgudusiam keramikui ugnis gali iškrėsti pačių neįtikimiausių pokštų, darbas gali išeiti visiškai kitoks, nei lipdė jį sumanęs menininkas.

Skirtingi regionai – kitokia keramika

Pirmąją konferencijos dieną į Panevėžį susirinkę Latvijos ir Lietuvos menotyrininkai, mokslininkai, keramikai dalijosi patirtimi.

„Negalėjau su konferencijos klausytojais nepasidalyti įspūdžiais apie spektaklį Rėzeknės teatre, režisieriaus Martinio Eihės sukurtą molio tema. Tai toks kamerinis spektaklis, kuriame molį lipdo amžinąsias tiesas aiškindami bei patys aiškindamiesi ir aktoriai, ir žiūrovai. Vaidinimas itin naujoviškas, modernus, sakyčiau, progresyvus, įtraukiantis, o jame visus vienija molis“, – pasakojo viena iš konferencijos dalyvių, Rygoje veikiančios Latvijos dailės akademijos doc. dr. Inesė Sirica.

Konferencijoje ji pasakojo ir apie Latvijos nacionalinio kultūros centro organizuojamas keramikos kūrybines dirbtuves. Susidomėjimas jais nemenkas.

I. Sirica tikisi ir laukia, kad molio keramika bus įtraukta į Latvijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Jos kolegė iš Latvijos dailės akademijos doc. Lyga Skarinia konferencijoje peržvelgė praėjusio amžiaus keramikos raidą, pabrėždama, kad šio amato, vėliau tapusio meno rūšimi, vystymąsi paskatino amatininkų dirbtuvių atsiradimas.

Iki tol molio indus lipdydavo, juos degdavo atskiros šeimos. Pagal tai, ar kaimuose būta puodžių, atitinkamus vardus gavo ir patys kaimai.

L. Skarina minėjo, jog skirtinguose Latvijos regionuose buvo kuriami kiek kitokie keramikos dirbiniai. Rygoje, kur vyravo vokiškoji kultūra, šie dirbiniai santūrių formų, Vakarų Latvijoje esančioje Kuržemėje keramikos formos itin tikslios, Vidzemėje įžvelgiamas funkcionalumas, o štai Latgaloje jos aptakios, išskirtinis ir jų dekoravimas.

Galerija

Kūryboje – ir žaismė, ir ironija

Konferencijos pranešėjos – menotyrininkė, Panevėžio miesto dailės galerijos direktoriaus pavaduotoja Aurelija Seilienė bei Vilniaus dailės akademijos docentė Rasa Justaitė-Gecevičienė supažindino su keramikos vystymusi Lietuvoje.

Pasak A. Seilienės, profesionalioji keramika Lietuvoje susikūrė praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje, tarpukariu. Jau po Antrojo pasaulinio karo vystėsi pramoninė keramika, dėmesys tuomet kreiptas į funkcinę jos paskirtį.

O jau 7-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Lietuvoje radosi dekoratyvioji keramika, kuri vystoma ir dabar.

R. Justaitė-Gecevičienė pabrėžė, jog keramika – toji meno rūšis, kurioje galima panaudoti visas raiškos priemones: linijas, spalvas, formas, tekstūras. O dirbdama Vilniaus dailės akademijoje ir ruošdama jaunuosius kūrėjus ji sako matanti studentų kūrybines paieškas, kaip savo kūryboje jie bando rasti santykį, o jį perteikia pasitelkdami žaismę, ironiją, kitus kūrybinės raiškos būdus.

Antrąją konferencijos dieną prisiliesti prie keramikos turėjo galimybę ir vaikai bei jaunimas. Animacijos kūrybinėse dirbtuvėse jie, padedami Vilniaus dailės akademijos režisieriaus, animatoriaus Antano Skučo, mokėsi lipdyti iš molio ir savo kūrinius „atgaivinti“ pasitelkdami animacijoje naudojamas priemones.

Tarptautinė keramikos konferencija Panevėžyje – viena iš Dailės galerijos vykdomo projekto „Tarpvalstybinė lojalumo programa kultūrai ir turizmui skatinti“ dalių. Projektas įgyvendintas pagal Europos kaimynystės priemonę ir yra finansuojamas Europos Sąjungos.

Šį straipsnį iš dalies finansavo Europos Sąjunga. Už jo turinį atsako tik Panevėžio miesto dailės galerija ir jokiomis aplinkybėmis negali būti laikoma, kad šis straipsnis atspindi Europos Sąjungos poziciją.