-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Medikai, aktyvūs visuomenininkai garsėja meile savo kraštui, ne viena jų iniciatyva prisidėjo prie Panevėžio krašto istorijos išsaugojimo.
Miesto šviesuoliai nusprendė, kad atėjo metas iš jų namų išskristi ir šiems kūriniams bei prisistatyti platesniam kultūros mėgėjų ir tyrinėtojų ratui. O kur kitur, jei ne muziejuje jie suras tinkamiausius namus.
Muziejininkus nustebino sukauptų dailės kūrinių gausa ir įvairovė – nuo tradicinių peizažų iki abstrakcijų, kadaise nutapytų specialiai šeimininkams.
Gydytojai Knizikevičiai Panevėžio ligoninėje pradėjo dirbti 1960 metais, p. Liudvika – Panevėžio ligoninės Vaikų konsultacijos gydytoja, 1970–1993 m. – Panevėžio krašto vyriausiąja neonatologe, o p. Petras ilgus metus vadovavo Ginekologijos skyriui.
Abu medikai padėjo pasaulį išvysti tūkstančiams jaunųjų panevėžiečių, išgelbėjo ne vieną gyvybę. Daugelį kūrinių jie gavo nuo dėkingų pacientų už profesionalų gydymą, atidumą, meilę ir pagalbą, kitus dovanojo įvairiose gyvenimo stotelėse sutikti bičiuliai, kraštiečiai, vėliau tapę garsiais dailininkais.
L. ir P. Knizikevičių muziejui dovanotame dailės kūrinių rinkinyje – žinomų Panevėžio dailininkų kūryba: keli praeito amžiaus 8 dešimtmečio Kazio Naruševičiaus (1920–2004) kūriniai – akvarelė „Aguonos“ bei drobė su Skaistakalnio parku, pora lyriškų Stasio Kavaliausko (1935–2003) akvarelių, kurių dedikacijos rodo autorių buvus geru gydytojo klasės draugu.
Janas Kaznovskis „Skaistakalnis“. Apie 1950–1954, drobė, aliejus, 73×90.
Dovanota ir keletas Emilijos Gaspariūnaitės-Taločkienės kūrinių. Ji, kaip ir gydytojas Petras Knizikevičius, kilusi iš Paįstrio apylinkių. Viename garsiosios kraštietės kūrinyje „Kalnas ir takas“ (1997) atkurtas simbolinis gydytojo tėviškės vaizdas.
Gydytojų šeimos namuose saugoma panaši į tapybos kūrinį nuotrauka, kurioje užfiksuoti ant didžiulio kalno – žvyro masyvo stovėję Knizikevičių namai. Sovietmečiu šis masyvas buvo nukastas ir dabar toje vietoje tyvuliuoja žvyro karjerų tvenkiniai – mėgstama aplinkinių gyventojų maudynių vieta.
Į muziejų pakliuvo ir Panevėžio dailininko Mindaugo Breivos pastelės „Pavasaris“ ir „Vakaras“ (abi sukurtos 1996 m.). Gaivališka gamtos prigimtini pulsuojančios, subtiliais spalviniais tonais nuotaiką perteikiančios pastelės – pirmieji šio dailininko darbai, nuo šiol saugomi Panevėžio kraštotyros muziejuje.
Akį traukia didelio formato, originalia maniera, storu dažų sluoksniu tapytas peizažas, kuriame atpažįstamas Skaistakalnio parkas. P. Liudvika prisimena, kaip apie 1950–1954 m. iš Senamiesčio eidama maudytis ar pailsėti į šį parką tada buvusiu mediniu pėsčiųjų lieptu, dažnai matydavo vidutinio ūgio žilaplaukį dailininką Janą Kaznovskį. Pasistatęs molbertą dešiniame Nevėžio krante, jis mėgo tapyti kitapus upės atsiveriančius horizontus. Dailininkas gyveno netoli Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios.
Prabėgus keliems dešimtmečiams, likimas suvedė su dailininko sūnumi inžinieriumi Jarognevu Kaznausku, šiam apsigyvenus gydytojų kaimynystėje. Tada paaiškėjo ir daugiau detalių apie paslaptingąjį dailininką: Janas Kaznovskis, kildinęs save iš grafų giminės, carinės Rusijos laikais mokėsi Peterburgo dailės akademijoje, vėliau Lietuvoje dirbo bažnytinio meno kūrinių restauravimo srityje, tapė.
Sunkiu pokario laiku didžioji dalis jo paveikslų buvo parduoti. Dailininko šeima išsaugojo tik keletą kūrinių, vienas jų ir padovanotas L. ir P. Knizikevičiams.
Apie šį dailininką, gyvenusį ir dirbusį Panevėžyje, daugiau rašytinės informacijos aptikti nepavyko, tad Knizikevičių prisiminimai itin vertingi, bandant atkurti šio laikotarpio, apie kurį žinoma nedaug, Panevėžio dailės istorijos puslapį.
Jau vėliau, 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, mieste rimčiau ir aktyviau ėmus reikšis profesionaliajai dailei atstovavusiems Kaziui Naruševičiui, Stasiui Kavaliauskui, Albertui Stepankai, miesto dailės gyvenimas pradėjo įgauti aiškesnį kontūrą.
Kazys Naruševičius (1920–2004) „Aguonos“. 1973, akvarelė, 48×59.
Kita grupė paveikslų – Panevėžio miesto ir rajono tautodailininkų asociacijos „Pantautodailė“ dovana muziejui.
Projekto „Panevėžys laiko tėkmėje“ sumanytojos ir vadovės Laimutės Vološkevičienės pakviesti apžiūrėjome ir muziejaus rinkiniams atrinkome keletą tautodailininkų darbų.
Šis projektas, pradėtas 2020 m., tęsiamas bendradarbiaujant su Panevėžio kraštotyros muziejumi bei apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešąja biblioteka.
Tautodailininkai įkvėpimo, žinių bei temų savo tapomiems siužetams ieško šiose įstaigose saugomose istorinėse nuotraukose, atvirukų rinkiniuose.
Menininkai Panevėžio praeities vaizdus ir siužetus perkelia į drobes dabartinėmis tapybos priemonėmis.
Taip gimė ciklai tapytų Panevėžio vaizdų pagal Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu ir tarpukariu darytus nespalvotus atvirukus, mūsų kraštą garsinusių asmenybių portretai. Nenutolta ir nuo tradiciškai tautodailei priskiriamų temų, susijusių su liaudies pasaulėjauta, buitimi, papročiais ir tradicijomis. Būtent pastarųjų darbų ciklas labiausiai sudomino muziejininkus. Džiaugiamės muziejui dovanotais Audronės Želvienės, Algio Petruokos, Jūros Butkevičiūtės ir Laimutės Vološkevičienės tapybos darbais, kuriuose įtaigiai perteikta kalendorinių švenčių, kaimo žmogaus kasdienybės nuotaika.
Algis Petruoka „Skerdžius ir piemenys“. 2021, drobė, aliejus, 50×70.
Šalia muziejuje jau saugomų dokumentų, nuotraukų, susijusių su žymiu Lietuvos vargonų meistru Martynu Masalskiu (1858–1954), nuo šiol turėsime ir akvarele tapytą jo portretą.
Po ilgų derybų brangią šeimos relikviją, spėjama, nutapytą XIX a. pab., muziejui padovanojo meistro anūkė uteniškė Regina Bajarūnaitė-Ulevičienė, kadaise atsivežusi portretą iš gimtųjų namų Panevėžyje.
M. Masalskis, jau būdamas patyręs vargonų meistras, atvyko ir apsigyveno Panevėžyje apie 1900 m. K. Donelaičio g. 6 pasistatytame name, įsirengė dirbtuves (turėjo net 12 pagalbininkų), kurios to meto spaudoje minimos kaip „Vargonų ir fisharmonijų dirbtuvė M. Masalskio ir R. Žygo b-vės“. Skaičiuojama, kad iš viso jis sukūrė apie 50 vargonų įvairioms bažnyčioms, pagamino 550 fisharmonijų mokykloms, privatiems asmenims. Šiuo metu į Lietuvos vargonų – kultūros vertybių registrą įrašyta 11 šio meistro pagamintų vargonų.
Giminaičių ir neabejingų savo krašto praeičiai asmenų dovanoti kūriniai, susiję su žinomomis ir mažiau girdėtomis pavardėmis, vietomis, istorijomis – puikus šaltinis kiekvienam muziejininkui, įgyvendinančiam savo darbo misiją – po smulkiausią kruopelę rinkti, lyginti ir tikrinti įvairias istorines gijas, viską susiejant į visumą tinkamuose istoriniuose kontekstuose.
Muziejaus rinkinius pildantys kūriniai plečia miesto kultūros istorijos tyrimų lauką, o muziejus, bendradarbiaudamas su kūrėjais, skleidžia žinią ir reprezentuoja krašto istoriją.
Audronė Želvienė „Pirkioj vakarais“. 2021, drobė, akrilas, 70×50.
Rasa STRUŽIENĖ
Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių kuratorė
