Elena Aldona Mačėnaitė net ir sulaukusi 85-erių į pensiją dar nesiruošia – verslininkei rūpi jos batų taisyklos perspektyvos. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Turbūt vienintelė tokia Lietuvos batsiuvė savo amatui pranašauja saulėlydį

Panevėžyje, Respublikos gatvėje, esanti batų taisykla už savo stiklinių, šiek tiek sovietmetį menančių pertvarų slepia pačios pirmosios Lietuvoje profesionalių siuvėjų laidos absolventę Eleną Aldoną Mačėnaitę.

Senjorė juokiasi, kad tikriausiai siūti išmoko anksčiau nei vaikščioti. Turbūt vyriausia Lietuvos batsiuvė net ir sulaukusi 85-erių į užtarnautą poilsį dar nesiruošia.

Labiau nei valdžios pažadai pakelti pensiją panevėžietei E. A. Mačėnaitei šiandien rūpi jos verslo perspektyvos.

Smulkutė, elegantišku šviesiu kostiumėliu pasipuošusi senjorė ir įkopusi į devintą dešimtį kas rytą keliauja į darbą miesto centre, kur atidžiai seka naujos dienos uždarbį.

„Visko būna – ir prisiduriu prie pensijos, ir atvirkščiai – dar reikia iš savo piniginės pridėti įmonei“, – atvirai kalba batų taisyklos šeimininkė E. A. Mačėnaitė.

Kadaise jos įsigytas nedidelis pastatas beveik neišsiskiria iš šioje vietoje įkurtų grožio salonų, parduotuvėlių, kavinių. Tačiau batų taisyklą drąsiai galima vadinti Respublikos gatvės senbuve, tai netgi viena seniausių jos įmonių.

„Atidarėme Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, kai sovietmečio kooperatyvus reikėjo perregistruoti į bendroves arba įmones. Tada mums buvo labai geri laikai – taisykloje dirbo 15 meistrų, batus iš klientų priėmė trys darbuotojai. Darbo turėjome per akis“, – pasakoja šiuo metu viena su batsiuviu įmonėje telikusi savininkė.

Jos pareigos – bendrauti su klientais, priimti jų atneštus sutaisyti daiktus. Bet prieš trejus metus moteris ir pati sėdo prie batsiuvio stalo.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Siuvėjos vaikai

„Jei moki siūti, jokio skirtumo: ar drabužį, ar batą“, – šypteli senjorė.

Gimė E. A. Mačėnaitė, kaip pati sako, ant Panevėžio ir Radviliškio „rubežiaus“ mažame kaimelyje. Tada jis priklausė Panevėžio rajonui, o dabar patenka į radviliškiečių teritoriją.

„Šeimoje buvome keturi vaikai, aš vyriausia. Turėjome 11 hektarų žemės, gyvenome su seneliais vienuose namuose“, – šviesias vaikystės dienas prisimena verslininkė.

Tačiau smagiausia jai ir kitiems vaikams būdavo, kai mama ištraukdavo ir savo mažyliams leisdavo pavartyti senus madų žurnalus. Pieštais paveiksliukais iliustruoti leidiniai atžaloms būdavo geriausia pramoga.

„Mūsų mama buvo Smetonos laikų siuvėja. Ji siūdavo drabužius ponams. Mums tie pasakojimai apie darbą dvaruose buvo lyg pasaka“, – prisipažįsta ponia Elena ir juokiasi, kad tėvai galėdavo ir visai nakčiai į balius išeiti vieni, jei ant stalo paklodavo krūvą mados žurnalų.

„Mes tikriausiai pirmiau išmokome valdyti siuvimo mašinas, nei pradėjome vaikščioti“, – priduria E. A. Mačėnaitė.

Jų namuose stovėjo rankinė, paskui jau kojinė „Singer“ siuvimo mašina. Vaikai į mokyklą eidavo visada aprengti naujais drabužiais, nors jų gausa tada niekas negalėjo pasigirti: po karo nebuvo nei pinigų, nei medžiagų tokiai prabangai.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Pirmoji laida

Siuvėjos mamos amatas vyriausią dukrą taip domino, kad net nekilo abejonių, kokią specialybę rinktis.

„Baigusi mokyklą įstojau mokytis siuvimo inžinieriaus technologo specialybės Kauno politechnikos institute. Mūsų laida tada buvo pati pirmoji Lietuvoje. Iki tol siuvėjus rengdavo tik Leningrade (dabar Sankt Peterburgas – aut. past.). Mus mokė rusų profesionalai, praktikavomės Maskvoje, Kijeve“, – pasakoja panevėžietė.

Jos mokslai laikinojoje sostinėje truko penkerius metus. Jau pirmame kurse studentai ėjo atlikti praktikos į siuvimo fabriką, kur stygavo vaikiškus paltukus.

Baigę institutą visi absolventai žinojo, kad dykaduoniauti neteks. Visiems iš anksto buvo suplanuotos darbo vietos didžiausiose šalies gamyklose.

„Mus ruošė didžiajai pramonei. Mane paskyrė į Panevėžį, „Nevėžio“ siuvimo fabriką. Jame siuvo berniukų drabužius, dagiausia mokyklines uniformas“, – prisimena gamybos skyriaus vedėjo ir ekonomisto pareigas gavusi E. A. Mačėnaitė.

Tokią dvigubą naštą, anot jos, jauniems specialistams tekdavo pakelti ten, kur darbuotojų buvo mažiau nei tūkstantis.

„Šiuolaikinis jaunimas rengiasi labai prastai. Suplėšyti džinsai, nutrintos, per didelės striukės, sportbačiai – man tai labai nepatinka.“

E. A. Mačėnaitė

Neliko elegancijos

Senjorė pasakoja, kad jos darbas „Nevėžyje“ buvo suskaičiuoti, kiek medžiagos reikia siuvėjams, kokios bus gamybos išlaidos. Lėšas tais laikais skirdavo valstybė.

Svarbu buvo ir mada. Ja ponia Elena privalėjo domėtis.

„Kai toks darbas, niekur nuo mados nepabėgsi. Ir sovietmečiu visiems rūpėjo sezonų tendencijos. Net ir siūdami mokyklines uniformas ieškodavome įdomesnių akcentų“, – teigia siuvėja.

Dabar jai atrodo, kad seniau žmonės labiau stengdavosi pasipuošti. Moterys skirdavo, kokiais batais eiti į teatrą, į koncertą, į darbą. Populiarūs būdavo batai aukštais kulniukais.

O dabar, stebisi E. A. Mačėnaitė, bet kokia proga tinka sportinė apranga ir kedai.

„Šiuolaikinis jaunimas rengiasi labai prastai. Suplėšyti džinsai, nutrintos, per didelės striukės, sportbačiai – man tai labai nepatinka“, – prisipažįsta pati puoštis labai mėgstanti siuvėja.

E. A. Mačėnaitė nesupranta ir dėvėtų drabužių parduotuvių populiarumo, ypač Panevėžyje. Ji į tokias vietas tvirtina užsukanti tik tam, kad praplėstų savo žinias apie aprangos sektorių, bet nieko iš antrų rankų neperka.

„Geriau turėti kelis drabužius, bet naujus. Iš tikro daug aprangos moteriai ir nereikia, svarbu, kad viskas tiktų ir patiktų“, – pataria pašnekovė.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Paroda bažnyčioje

E. A. Mačėnaitė teigia pilnos spintos nekaupianti, pastaruoju metu nei perka drabužių, nei siuvasi.

„Visko turiu, kam man daugiau“, – sako senjorė ir prasitaria, kad anksčiau drabužių dar ir nusimegzdavusi.

Už tokius rankdarbius ji gavo liaudies meistro vardą.

„Buvau pristačiusi megztų suknelių parodą Švč. Trejybės bažnyčioje. Kai dabar einu ten į mišias, matau savo mezginius kabančius“, – juokiasi verslininkė.

Mezgėja ji dirbo Panevėžio meno draugijoje iki tol, kol pradėjo naują kelią į verslą.

„Keturiolika metu pradirbau „Nevėžyje“, kvalifikaciją kėliau visoje Sovietų Sąjungoje. Dešimt metų dar dirbau su psichiškai neįgaliais vaikais Kranto gatvėje, čia mokiau siūti“, – užsimena E. A. Mačėnaitė.

Tais laikas aukščiausia siuvėjo kvalifikacijos kategorija būdavo aštuntoji. Ponios Elenos mokiniai galėdavo įgyti trečiąją.

„Mergaitės ten mokydavosi siūti, o berniukai – taisyti batus“, – pasakoja pašnekovė.

1988 metais panevėžietė su dar dviem partneriais paliko darbus valstybinėse įstaigose ir ėmėsi individualios veiklos. Tuo metu klestėjo kooperatyvai, tad ir siuvėja su kolegomis nusprendė tokį sukurti.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Dirbo net majoras

„Buvo labai nedrąsu pradėti. Įsikūrėme gyvenamajame name Pušaloto gatvėje ir ėmėme siūlyti savo paslaugas. Aš atsakinga buvau už batų taisymą, mezgimą ir siuvimą pagal individualius užsakymus“, – pasakoja E. A. Mačėnaitė.

Tuo laiku Panevėžyje dar nebuvo nė vienos privačios batų taisyklos, tad naujam kooperatyvui nuo pirmos dienos sekėsi puikiai. Batų krūvos kas dieną nuguldavo batsiuvių lentynose, ir ilgainiui verslas liko tik prie šitos krypties.

„Žmonės pas mus važiuodavo iš viso miesto, nes tuomečiame buitiniame kombinate pasiūti drabužį ar sutaisyti batus trukdavo kelis mėnesius. Moterys ir dabar mane pamačiusios pasakoja, kad stovėdavo eilėje prie batų pridavimo ir išdavimo langelio, kartais čia palikdavo laukti vaikus“, – pasakoja E. A. Mačėnaitė.

1990 metais verslininkai gavo patalpas Respublikos gatvėje, o dar kelis meistrus laikė kitose miesto vietose. Vienas batsiuvys dirbo ir „Ekrano“ gamyklos pastogėje.

„Jie nelabai mėgdavo šitą šurmulį taisykloje, kai plūsdavo klientai, dėl to dalis batsiuvių dirbo kitur“, – sako verslininkė.

Poniai Elenai vienu metu dirbo net majoras iš Pajuosčio. Buvusi karininko viršininkė juokiasi, kad batsiuvys tiesioginės tarnybos uždarbį atiduodavo žmonai, o sau užsidirbdavo iš batų.

Septynerius metus šalia batų taisyklos E. A. Mačėnaitė turėjo ir drabužių siuvyklą. Bet jos patalpos priklausė valstybei ir šis nekilnojamasis turtas buvo parduotas.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Nėra pamainos

„Šį mėnesį jokių batų pakalti dar neturėjau, reikėjo tik susiūti. Ir atneša žmonės batus tik po vieną kitą porą per dieną. Mano batsiuvys neturi darbo, o įmonei mokesčiai didžiausi“, – į šių dienų realybę grįžta E. A. Mačėnaitė.

Jau porą metų senjorės verslas juda itin sunkiai. Kol vyko Respublikos gatvės remontas, klientai negalėjo pasiekti taisyklos. O paskui atėjo ir viską paralyžiavusi pandemija.

„Po karantino Panevėžyje jau yra bankrutavusių batų taisyklų, pati iš jų perpirkau likusias medžiagas“, – patikina verslininkė.

Kiek ji dar tęs savo veiklą, negali pasakyti.

„Žmogus planuoja – Dievas juokiasi. Dabar lyg ir geriau sekasi ir, jei bus viskas gerai, tai dar nenorėčiau išeiti“, – į užtarnautą poilsį nesiveržia senjorė.

Ji įsitikinusi: kol dirba, kol juda, tol bus sveika ir gyvens visavertį gyvenimą. O kai jau prisės ant sofos, tai iki galo ir liks ant jos.

E. A. Mačėnaitė spėja, kad batsiuvystės amatas Lietuvoje ilgai nebegyvuos. Niekas šios profesijos nebemoko ir tuoj nebebus senjorei pamainos. Į jos batų taisyklą dabar pagalbos žmonės atvyksta net iš kaimyninių rajonų.

„Arba neliks tokios paslaugos, arba ji smarkiai brangs. Jau dabar vokiečiai dejuoja, kad vieną batą sutaisyti kainuoja 20 eurų, pas mus dar apie 10 eurų“, – sako Elena.

O naujų batų kokybė, anot jos, toli gražu nežada jiems ilgaamžiškumo. Tad teks dažnai keisti avalynę arba ieškoti, kas ją tvarkys.