-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tikrai ne vienas trakiškietis bei aplinkinių kaimų gyventojas dar mena tą laiką, kai 1979-ųjų liepos 1-ąją duris visiems plačiai atvėrė naujieji Trakiškio kultūros namai.
Šio krašto žmonėms menas niekada nebuvo svetimas – kiek čia dainininkų, muzikantų, šokėjų, išradingų kūrėjų, krašto paveldo puoselėtojų!
Šeštadienį vėl susirinkę į būrį, greitai, bet prasmingai prabėgusius metus prisimins.
Dabar Trakiškio kultūros namai turi Miežiškių kultūros centro padalinio statusą. Trakiškio krašte kultūrą ir šviesą nešančios įstaigos vadovė Vilija Šaparnienė-Kišonienė pasakoja, jog centre buriasi šeši kolektyvai, o dabar veiklą pradeda ir dar vienas – moterų klubas. Koks bus jo pavadinimas, vis dar svarstoma, – norisi, kad atspindėtų klubo tikslus, lūkesčius, pasiekimus.
Šventinio renginio dalyviai scenoje išvys visus Trakiškio saviveiklininkus – dainuos moterų vokalinis ansamblis „Lanksva“, pasirodys liaudiškos muzikos kapela „Juostvingė“, kiti kolektyvai.
Visi jie gerai žinomi – koncertuoja ne tik savo krašto renginiuose, bet ir įvairių Lietuvos vietovių šventėse, dalyvauja Dainų šventėse.
Bet daugiausia dėmesio tą dieną, žinoma, sulauks sukaktuvininkas – folkloro ansamblis ,,Margutis“.
Ansamblio dalyvės – įvairaus amžiaus moterys, dainuojančios savo krašto senąsias liaudies dainas, puoselėjančios liaudies tradicijas.
Pirmoji jų repeticija įvyko 1989 metų balandžio mėnesį, kai ansambliui vadovavo Danutė Kirsnienė.
Kur tik nuo to laiko nekoncertavo šauniosios dainininkės. Jos ir tarptautinio folkloro festivalio ,,Baltica“, ir žemaičių folkloro festivalio ,,Bieg opelė vingordama“, festivalių Kupiškyje dalyvės.
O prieš dešimtmetį televizijos laida „Gyvenimas ratu“ užfiksavo folkloro ansamblio „Margutis“ pristatomas Velykų šventimo tradicijas.
Kolektyvas ne tik dainuoja liaudies dainas, šoka senuosius ratelius, bet ir perduoda jaunajai kartai liaudies medicinos, senųjų amatų, kulinarinio paveldo tradicijas.
Daugeliui pažįstama folkloro ansamblio išugdyta krašto etnokultūros puoselėtoja Janina Bikinienė. Jai 2012 metais buvo paskirta Kultūros ministerijos premija būtent už liaudies tradicijų puoselėjimą.
Pasak V. Šaparnienės-Kišonienės, Trakiškį garsina ne tik muzikiniai kolektyvai, plačiai žinomos ir vietos šeimininkės, šventėse pristatančios kulinarinį paveldą, bei žolininkės – centre veikiančio būrelio narės, teatralizuotai pristatančios liaudies medicinos paveldą, žoleles, arbatas.
Trakiškio žolininkės su edukacine programa „Augo kiemį dagilėlis“ dalyvavo Lietuvos dainų šventėje „Čia mano namai“, Šiaulių universiteto botanikos sodo organizuotoje Žolinės šventėje, daugybėje kitų renginių.
Per šeštadienį rengiamą šventę žolininkės taip pat kvies visus pasivaišinti kvapnia, gardžia arbata.
Nuo 2000 metų Miežiškių kultūros centro Trakiškio padalinyje suburtas žolininkių būrelis užsiima edukacine veikla, primena žmonėms naudingas augalų savybes, supažindina su vaistažolėmis.
Aktyvios moterys renka žolynus, juos džiovina, ruošia arbatas, pasakoja apie jų naudingas savybes.
Susibūrusioms žolininkėms veiklos netrūksta – nors kai kurios jau ir į gana garbingą amžių įžengusios, dažnai renkasi į kultūros įstaigą, dalijasi mintimis bei atradimais, rengia programas, ruošiasi išvykoms.
Moterys siekia priminti žmonėms apie augalų vertę, supažindinti su vaistažolėmis, parodyti, kaip kuri žolė atrodo, paaiškinti, kur auga, supažindina su naudingomis savybėmis.
Įvairiose šventėse, mugėse, renginiuose besilankantys panevėžiečiai tikrai atkreipė dėmesį į šias žolininkes.
Pasirodymų metu trakiškietės ne tik vaišina įvairiomis arbatomis, pasakoja apie žolelių naudą sveikatai, jos dažnai atlieka vieną iš seniausių, kadaise dažnai naudotų ritualų – aprūkymą.
Toks aprūkymas, sakoma, ypač padėdavęs vaikams – nuo išgąsčio, įvairių vočių, pūlinių, kitų blogybių.
Tėvai, ištikus bėdai, kviesdavo kaimo žolininkę ir toji vaiką aprūkydavo – teigiama, kad šitoks ritualas daugeliui padėdavo.
Aprūkymą taikydavo ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Bėgant metams šitoks organizmo stiprinimo, gydymo būdas buvo primirštas, nebenaudojamas.
Iš knygų, iš senų žmonių prisiminimų surinkusios daugybę informacijos, žolininkės aprūkymo ritualą atgaivino ir dabar jį parodo per įvairius renginius.
Jos teatralizuotai pristato senąją liaudies medicinos patirtį: autentišką gydymo būdą – aprūkymą, gelbstintį nuo įvairių ligų ir „piktos akies“, padedantį, „kad velniai atstotų ir piktos dvasios nesikerotų“.
Tam reikia specialaus katiliuko, stovo, anglių, lininės drobulės ir, žinoma, tinkamų žolelių.
Aprūkomas žmogus, apgobtas drobule, privalo kvėpuoti taip, kad žolelių smilkalai pasiektų kiekvieną kūno dalelę.
Kas bent kartą lankėsi Trakiškio kultūros centro organizuojamuose renginiuose, būtinai nori juose dalyvauti dar kartą.
O čia tokios įdomios būna kulinarinio paveldo šventės ,,Oi, skanios bobutės vaišės“, ,,Bulvė – ir maistas, ir vaistas“, rudens darbų pabaigtuvių šventė „Nuobaigos“, liaudies medicinos paveldo renginys ,,Žolė kėlė rasą“.
O šį kartą šventėje bus apibendrinta ilgų dešimtmečių veikla – prisiminti įdomiausi, gražiausi praeities momentai, pasidžiaugta susitikimu su kraštiečiais, pasidalyta ateities planais.
