-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ligšioliniam ELP grupės Europos Parlamente lyderiui teks užduotis kaip „pirmaujančiam kandidatui“ (vok. Spitzenkandidat) vesti europinę centro dešinės koaliciją į Europos Parlamento rinkimus.
46-erių Vokietijos Bavarijos žemėje veikiančios Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) narys nėra ryškiausia europinės politikos persona, tačiau jam pakako įtakos ELP gretose, kad gana lengvai, 492 balsais prieš 127, įveiktų jam iššūkį metusį buvusį Suomijos premjerą Alexanderį Stubbą.
Neabejotinai turėjo padėti Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir kitų ELP lyderių parama. Per 16 metų, praleistų Europos Parlamente, diplomuotas inžinierius M. Weberis užsirekomendavo kaip uolus Europos idėjos šalininkas. Nesutrukdė netgi tautybė – kaip pabrėžia Bavarijoje leidžiamas dienraštis „Sueddeutsche Zeitung“, daugelis ES institucijose baiminasi pernelyg didelės vokiečių įtakos, tačiau praėjusią savaitę Helsinkyje paaiškėjo, kad tai nėra lemiama kliūtis. Kaip, beje, ir tai, jog M. Weberis nekalba prancūziškai – Briuselio ir Strasbūro kalba, o jo anglų kalbos tarimą dar reikėtų šlifuoti.
„Sueddeutsche Zeitung“ apibūdina jį kaip „tylų, draugišką ir pragmatišką“. Vokietijos žaliųjų lyderis Reinhardas Buetikoferis leidiniui sakė, kad „Weberis laikosi duoto žodžio, nebando apgauti, yra dalykiškas“, o taip pat „paperka savo kuklumu, kurio Briuselyje daugeliui trūksta“.
Kitaip nei įveiktas konkurentas A. Stubbas, konservatyvesnių pažiūrų katalikas M. Weberis ragina neskubėti su prieštaringai pagarsėjusio Vengrijos premjero Viktoro Orbano „Fidesz“ partijos pašalinimu iš ELP, nors ir pritarė EP inicijuotai procedūrai dėl galimų sankcijų Vengrijai pritaikymo. Tuo pačiu jis priduria, kad ir kitose šalyse yra probleminių partijų, ir užsimena, kad dalis jų siejamos su politiniais konkurentais, Europos socialistų partija (ESP, arba PES).
Kaip nurodė „Irish Times“, vienas iš naujų iššūkių M. Weberiui gali būti sklandantys gandai, jog narystės ELP jau prašosi Lenkijos „Teisės ir teisingumo“ partija, kaip ir Italijos dešinieji populistai iš „Lygos“ partijos. Apsisprendus šias partijas priimti ir taip sustiprinti pozicijas EP, „pirmaujančio kandidato“ pažadai griežčiau elgtis su ES vertybių nesilaikančiomis valstybėmis gali greitai subliūkšti.
M. Weberiui, save mielai vadinančiam „tiltų statytoju“, nėra svetimos ir kai kurios dešiniųjų populistų keliamos idėjos. Būdamas ištikimas CSU lyderio, Vokietijos užsienio reikalų ministro Horsto Seehoferio mokinys ir pavaduotojas, M. Weberis pasisako už griežtesnę ES sienų kontrolę ir taip pat nepritaria Turkijos narystei, nors pastaroji jau bet kokiu atveju baigia pradingti iš politinės darbotvarkės.
Gebėjimas susitarti su toliau dešinėje esančiais politikais gali būti itin svarbus po kitų metų gegužę vyksiančių Europos Parlamento rinkimų. Laukiama, kad juose gali kaip niekad stipriai pasirodyti euroskeptiškos ir antielitistinės jėgos. Galbūt šiems populistais vadinamiems politikams nebus itin lengva susivienyti ir koordinuoti savo veiksmus, tačiau jie tikrai gali apsunkinti gyvenimą tradicinėms politinėms jėgoms.
Iš kitos pusės, ne pačius geriausius laikus išgyvena į ESP susibūrusios europinės centro kairės partijos, anksčiau aršiausiai su ELP konkuruodavusios dėl santykinės daugumos EP bei Europos Komisijos vadovo posto. ESP taip pat teks atlaikyti paaštrėjusią konkurenciją, o silpni pastarojo meto pasirodymai didžiųjų ES šalių nacionaliniuose rinkimuose turėtų kelti rimtą susirūpinimą.
Tokioje sudėtingoje aplinkoje M. Weberis tikėsis išlaviruoti ir vėl atvesti ELP prie labiausiai trokštamų ES postų. Šiuo metu tiek EK (Jeanas Claude’as Junckeris), tiek ir Europos Vadovų Tarybos (Donaldas Tuskas) pirmininkai priklauso centro dešinės politinei šeimai, o EP pirmininko postas yra padalytas (iki 2017 sausio jį užėmė socialdemokratas Martinas Schulzas, o šiuo metu – ELP narys Antonio Tajani).
Kad pasiektų išsvajotą viršūnę, M. Weberis dar teks įveikti ESP „pirmaujančiu kandidatu“ paskelbtą dabartinį EK pirmininko pirmąjį pavaduotoją, olandą Fransą Timmermansą. Tačiau vien tuo jo iššūkiai neapsiribos.
Vis dėlto Parlamento iniciatyva įvestas „pirmaujančių kandidatų“ (Spitzenkandidaten) modelis turi ir nemažai kritikų, tarp kurių išsiskiria liberalai (ALDE) ir su jais dėl bendradarbiavimo besitariantis Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Nepaisant ELP ir ESP sutarimo, kad laimėjusi Europos Parlamento rinkimus politinė jėga galės teikti iš anksto iškeltą kandidatą į EK vadovus, anaiptol nėra akivaizdu, kad šioms dviems jėgoms pavyks EP sudaryti daugumą. Mažų mažiausiai gali prireikti ALDE (ir E. Macrono) pritarimo, o dėl to reikės pasiderėti. Galiausiai svarų žodį gali tarti ir ES valstybių narių lyderiai, iki šiol skeptiškai žvelgiantys į „pirmaujančio kandidato“ modelį, sustiprinusį EP vaidmenį skiriant EK vadovą.
