-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Sunkūs ir skaudūs pokario įvykiai tragiškai išskyrė ne vieną šeimą. Iš Mildos Krasnickienės jie atėmė ne tik nerūpestingą vaikystę, gimtinę, bet ir pačius brangiausius žmones.Išaugusi mamos sesers šeimoje, pakeitusioje jai tikruosius tėvus, panevėžietė sako esanti labai dėkinga už gautą meilę ir rūpestingumą. Tačiau vaikystėje patirtos tremties randų niekas nepajėgė užgydyti.
Kaip ir daugelis lietuvių šeimų, Mildos Krasnickienės artimieji ištremti 1948-aisiais vykdytos operacijos „Vesna“ – „Pavasaris“ – metu. Tą gegužę jai tebuvo treji – ketvirtojo gimtadienio rudenį sulaukė jau tremtyje. Mildos sesuo Ramutė buvo dvejais metais vyresnė.
Gimė M. Krasnickienė ne Panevėžyje – Anykščių rajono Mileikiškių kaime. Mama tuo metu gyveno savo tėvų ūkyje, tėtis mokytojavo Vilniuje ir planavo šeimą parsivežti į sostinę. Deja, kelionė į gimtąjį kraštą išvysti naujagimės dukters jam buvo lemtinga.
Kas tąkart nutiko, M. Krasnickienė girdėjusi ne tik iš vietos žmonių, bet ir skaičiusi buvusio partizanų ryšininko Antano Šimėno knygoje.
1944 metais per Kūčias Juostininkų miške stribai ir sovietų kareiviai užpuolė partizanų stovyklą, įvyko susišaudymas. Nežuvo nė vienas partizanas, tačiau buvo nukautas rusų majoras ir du kareiviai.
Pyktį už juos okupantai išliejo ant vietos gyventojų. Keršydami degino sodybas, nužudė ne vieną žmogų. Tarp jų – ir Jurgį Baltušniką, M. Krasnickienės tėvą. Nušovę nuavė batus, nusegė laikrodį, o kūną įmetė į linmarką.
„Ilgai jo ieškojo… Rado tik po kurio laiko“, – pasakoja ji.
Buriatijoje-Mongolijoje praleistą vaikystę panevėžietei primena fotografijos, bylojančios ir apie gyvenimo džiaugsmus, ir apie mirtį. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
M. Krasnickienės senelis – mamos tėtis – buvo pavyzdingas, mokslo naujoves taikęs ūkininkas. Gyveno pasiturimai, gražioje sodyboje. Tačiau visas turtas pranyko liepsnose per tas kruvinąsias Kalėdas. Supleškėjo pilni svirnai grūdų, technika, geriausi, produktyviausi gyvuliai.
„Atėjūnai net jų nepagailėjo. Tenykščiai gyventojai dar ir dabar prisimena tą klaikią naktį, kai degdami gyvuliai žviegė, žvengė, baubė, maurojo nesavais balsais. Grįžus iš Sibiro, net man pasakojo, kokia ta naktis buvo baisi“, – sako M. Krasnickienė.
Sodybos šeimininką žudikai išvežė į kalėjimą.
Po šiurpą keliančių įvykių šeimai teko išsiskirti. Ponios Mildos mama Bronė Baltušnikienė su vyresniąja dukra Ramute prisiglaudė anytos namuose tame pačiame kaime. Mažąją – tada maždaug dviejų mėnesių kūdikį – apsiėmė globoti senelė iš motinos pusės ir kartu su ja gyvenusi mamos sesuo Rožė, kurią M. Krasnickienė visada vadins mamyte Rožyte.
Taip prabėgo beveik ketveri metai, per kuriuos Mildos seneliai persikraustė į Panevėžį – 1948-aisiais jau gyveno netoli dabartinės „Žemynos“ progimnazijos, buvo čia nusipirkę namus. Trūko tik mamos – B. Baltušnikienės, vis dar gyvenusios kitur. Ir taip tragiškai susiklostė, kad aplankyti savo jaunėlės Mildutės ir artimųjų ji atvyko nelemtu laiku – prieš pat 1948-ųjų pavasario trėmimus. Tad kartu su savo mama, tėčiu, seserimi ir abiem dukromis atsidūrė gyvuliniuose vagonuose, visus išgabenusiuose į Sibirą.
M. Krasnickienė kaip atminimą brangina tąkart išvežtų tremtinių, arba, anot sovietų, „banditų, nacionalistų, jiems talkinusių žmonių“, sąrašą.
Pagal jį, ešelone buvo 56 vagonai, į kuriuos okupantų kareiviai ir jų pakalikai suvarė 388 šeimas – iš viso 1 257 žmones. Tarp jų ir M. Krasnickienės artimuosius.
„Mes važiavome 25–26 numeriu pažymėtame vagone. Pusšimtis žmonių, iš kurių 19 vaikų ir paauglių. Iš 14 šeimų tik dešimties galvos buvo vyrai“, – pasakoja ponia Milda, pati kelionės, žinoma, neprisimenanti. Atmintyje, kaip ir daugeliui tremtinių vaikų, liko tik padrikos nuotrupos. Pavyzdžiui, kaip, sustabdę traukinį, visus išleisdavo atlikti gamtinių reikalų.
Kai ešelonas pasiekė Buriatiją-Mongoliją, prisiminimuose įsirėžė tremtinių barakas Belaja Rečkos kaime.
„Jame atsimenu prūsokus, blakes ir kaip vyrai eidavo naktį jų deginti, – vardija M. Krasnickienė. – Stogo ar nebuvo, ar kiauras, nes pradėjus lyti, pamenu, babutė puolė gelbėti maisto produktus.“
Šaltame krašte labai toli nuo Lietuvos ji sako gavusi progą pagaliau geriau pažinti tikrąją mamą ir seserį. Tačiau gyventi kartu buvo lemta neilgai: 1951-aisiais B. Baltušnikienė susirgo ir mirė.
Vagono, kuriuo į Sibirą buvo išvežta trimetės mergaitės vaikystė, tremtinių sąraše – visų jai artimiausių žmonių pavardės. P. ŽIDONIO nuotr.
Milda jau buvo pakankamai ūgtelėjusi, kad prisimintų, kaip mamos sesuo Rožytė raudojo neturinti vaistų jai pagydyti. Ir kaip mamą, susukę į antklodes ir paguldę į roges, bandė vežti rajono ligoninėn.
„Tačiau komendanto, galėjusio išrašyti leidimą keliauti, tuo laiku nebuvo, – pasakoja M. Krasnickienė. – Jį sutiko jau pakeliui į Zaigrajevą. Komendantas visus grąžino atgal, išrašė leidimą ir tada vėl leido važiuoti… Nepamenu, kiek mamytė sirgo, bet ten ir mirė.“
Užtat sako labai gerai prisimenanti visų ašaras. Ir kaip ją, ryte pabudusią, išgąsdino šalia išvystas karstas su mamos palaikais.
Tremtyje mirė labai daug žmonių, tačiau kai kurios mirtys vaiko atmintyje įsirėžė amžiams.
„Kartą prie barako atvažiavo traktorius ir iš jo iššoko jauna mergina lietuvė. Traktorius kažkaip pasisuko, gal jos suknelę užkabino ir suvažinėjo. Aš ir dabar ją matau – kokia laiminga šoko iš traktoriaus…“
Jaunas tvirtas vyras žuvo dirbdamas miške. Nupjauti medžiai buvo ritinami nuo kalno žemyn ir sykį paskui vieną jų nugarmėjo lietuviui patikėtas benzininis pjūklas, kurį buvo prisakyta saugoti kaip savo akį, kitaip sės į kalėjimą.
„Medis ridenosi žemyn, o jis bėgo gelbėti benzinpjūklio, ir nutraukė jam kojas. Atsimenu, kaip jis rėkė, kaip rėkė“, – iki šiol negali užmiršti M. Krasnickienė.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Mirus mamai, Mildutę augino seneliai ir teta – mamytė Rožytė. Ši dirbo miške. 74-erių senelis, Lietuvoje buvęs žinomas ūkininkas, tremtyje darė, ką dar leido jėgos: rišo šluotas, gamino kirvakočius, valė išvietes. Močiutė buvo gerokai jaunesnė – 55-erių, tačiau, M. Krasnickienės teigimu, dar Lietuvoje labai sirgusi. Po jos nepasiglemžusios, bet paskutinius sveikatos likučius atėmusios šiltinės moteris visgi turėjo rasti jėgų prižiūrėti mirusios dukters atžalas.
M. Krasnickienė sako supratusi, kaip sunku seneliams buvo išlaikyti dvi sparčiai augančias mergaites. Ji puikiai pamena, kaip vieną sekmadienį močiutė jiedvi su Ramute sušukavo, kuo gražiau aprengė ir peržegnojusi, pabučiavusi išsiuntė pas Rožytę. Toji jau buvo ištekėjusi, gyveno atskirai nuo tėvų, tačiau savų vaikų neturėjo.
„Pirmą sekmadienį, kai grįžome, babutė paklausė: ar nieko nesakė Rožytė? – pasakoja ponia Milda. – Kitą sekmadienį vėl tas pats pasikartojo, paskui ir trečią…“
Tą kartą mergaitėms įžengus į tetos namus šioji pakuždėjo paklausti kambaryje sėdinčio jos vyro, ar galėtų vadinti jį „tėtyte“.
„Jis sutiko. Taip mes ir likome gyventi pas mamytę Rožytę“, – prisimena M. Krasnickienė.
Mildutė, labai norėjusi lankyti mokyklą, į pirmąją klasę atėjo dar nesulaukusi šešerių.
Kelias į Belaja Rečkos kaimo mokyklą vedė įkalnėn. Dabar jau sunku pasakyti, ar labai stačion, bet vaikui ji atrodė kaip didžiulis kalnas.
„Tremtyje nieko daugiau negirdėjome, kaip tik kokia Lietuva graži, kaip ten gera – rojus. Tad vis klausdavome, kur ta Lietuva. Mums sakydavo: už kalno. Tai su drauge galvojome, kad per pertrauką greitai greitai užbėgusios į kalną pamatysime Lietuvą, – liūdnai šypsosi M. Krasnickienė. – Tikriausiai tas kalnas buvo ne toks jau mažas, mano vaikiški žingsneliai ne tokie dideli, o gal pertrauka ne tokia ilga, tad nuskambėjus skambučiui, teko grįžti. Taip ir nepamačiau Lietuvos…“
Iš Belajos Rečkos šeima ilgainiui buvo perkelta į vadinamąjį 18-ąjį kilometrą – 1951 metais įkurtą miško ir geležinkelio darbininkų gyvenvietę Zaigrajevo rajone.
Tenykštė mokykla veikė nebaigtame statyti nešildomame barake, kur vienintelis šilumos šaltinis buvo „buržuika“ – geležinė krosnelė. Vienoje klasėje mokėsi visi pradinukai nuo pirmos iki ketvirtos klasės. Suoluose sėdėdavo apsivilkę paltais, mūvėdami pirštines.
Neturėjo kaimas ir savo vandens, tad žiemą gyventojams gabendavo ledo gabalus, o vasarą vežimu dardindavo statinę su vandeniu.
Mildutės, tuomet maždaug dešimties, senelė vis prašydavo nubėgti į 21-ąjį kilometrą – kitą gyvenvietę, – vandens atnešti.
„Nors ir labai bijodavau, eidavau, – sako ji. – Vieną kartą tikriausiai neišlaikiau ir paleidau svirtį. Parbėgau namo persigandusi, manydama, kad dabar iš kalėjimo neišeisiu. Aišku, vyrai viską sutvarkė.“
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
M. Krasnickienė džiaugiasi gyvenime sutikusi daug gerų žmonių, bet dėkingiausia esanti tetai. Mamytė Rožytė sesers mergaites ne vien mylėjo, rūpinosi, bet ir skiepijo meilę Lietuvai, mokė didžiuotis, kad lietuvės esančios, niekada neslėpė tremtinės dalios.
Milda ir Ramutė į mokyklą visada buvo išleidžiamos su tetos pasiūtomis uniformomis ir paltukais – dėvėti šimtasiūles, šiukštu, neleido.
„Manau, ji iš paskutiniųjų mus rengė, – svarsto dabar ponia Milda. – Išardžiusi seną paltą, suknutę, pasidarydavo iškarpas ir pasiūdavo kažką.“
Nelengva, spėja, buvo tetai kitų akyse nesavas dukras auginti. Reikėjo dar daugiau motiniško pasiaukojimo, diplomatijos, nes savus vaikus gali sudrausminti, o čia visi žinojo, kad našlaites priglaudė.
Pati Milda našlaite niekada nesijautė. Turėjo mamytę ir tėtytę, todėl vis pykdavo tokias kalbas išgirdusi.
Juolab kad ant tetos Rožės pečių gulė visi namų rūpesčiai – be mergaičių, reikėjo globoti silpnos sveikatos motiną, o iš dirbančiųjų šeimoje buvo tik ji ir vyras (Mildos senelis 1954-aisiais pasimirė).
„Ji tikrai ir puošė mus, ir mylėjo, ir buvo be galo darbšti, sąžininga, gerbiama. Viską mokėjo – megzti, siūti, nerti, buvo gera šeimininkė. Buvo nuostabus žmogus“, – pasakoja apie antrąją mamą M. Krasnickienė.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
1958 metais šeima pagaliau grįžo į Lietuvą. Ne be kliuvinių – iš pradžių Mildos tetai su vyru buvo pasakyta, kad negalės išsivežti mergaičių, nes šios teisiškai buvo ne jų. Laimė, pati valdžia patarė, ką daryti, ir 1957-aisiais M. Krasnickienė su seserimi buvo oficialiai įsidukrintos.
„Išvažiavome Baltušnikaitės, o į Lietuvą grįžome Banėnaitės“, – šypsosi ji.
Bet Lietuvoje laukė dideli vargai.
„Kai grįžome, neturėjome nieko. Atsimenu, kaip buvo baisu, kai nežinai, nei pas ką eiti, nei kur“, – sako M. Krasnickienė.
Galiausiai pargrįžėlius priglaudė tokia pati tremtinių šeima. Tėveliams teko gulėti ant grindų, Mildutę nuvedė gyventi pas giminaitę.
Vėliau Banėnai bandė gauti sklypą Panevėžyje, kad galėtų įsikurti, atsistoti ant kojų, tačiau sutrukdė tremtinių žymė.
Galiausiai pavyko gauti kooperatinį butą – tuo metu daug norinčiųjų išsipirkti būstą nebuvo. Be to, pasak M. Krasnickienės, mama dirbo ligoninėje ir buvo labai gerbiama žinomos miesto medikės Janinos Reginos Kačkuvienės.
„Jos kartu dirbo, tad tas greičiausiai irgi padėjo“, – svarsto ponia Milda.
„Mamytė nupiešė pilį su lietuviška trispalve. Kai piešimo mokytojas pamatė, perspėjo, kad taip negalima. Grįžusi namo pasakiau apie tai mamai, o ji: negi rusišką reikia?“
M. Krasnickienė
Sibire baigusi septynias klases, Panevėžyje Milda 1-ojoje vidurinėje mokykloje – dabar J. Balčikonio gimnazijoje – pradėjo lankyti aštuntą.
Grįžusiai iš tremties, Lietuvoje vaikai jai atrodė labai protingi, nes žinojo, jog po žiemos ateina pavasaris, po jo – vasara, mokėjo medžių pavadinimus: beržas, pušis ar eglutė, pasaulio šalis ar savaitės dienas, mėnesius.
„Vienos tremtinės knygoje skaičiau, kad ir jai taip pat atrodė, – pasakoja M. Krasnickienė. – Nes nors visa tai irgi žinojome, bet rusų kalba.“
Buriatijoje-Mongolijoje mokyklose pamokos vyko rusų kalba, o namuose vaikai kalbėdavo lietuviškai tik tada, kai girdėdavo suaugusieji.
„Jeigu niekas negirdėdavo, lengviau buvo bendrauti rusiškai. Tik stengėmės, kad niekas neišgirstų, nes gausi barti“, – aiškina ponia Milda.
„Tai kaip sunku sugrįžus buvo! Reikėjo miegoti ant knygų – išmokti istoriją, geografiją, pasakoti, kas yra įlanka, kalnagūbris, dramblys, kupranugaris. Juk tokių žodžių lietuviškai aš nežinojau – reikėjo išmokti atmintinai“, – sako moteris, širdyje puoselėjanti begalinį dėkingumą savo tuomečiams pedagogams. Geografijos mokytojai Valerijai Cemnolonskienei, vokiečių kalbos mokytojai Birutei Štembokienei, klasės auklėtojui matematikui Silvestrui Bortkevičiui.
Lietuvių kalbos mokytojas Eduardas Žilys sekmadieniais papildomai mokydavo iš tremties grįžusią mergaitę. Sakydavo, kad dėl jos sukūrė naują metodiką, kaip išmokyti lietuvių kalbos.
Kartą mokykloje reikėjo nupiešti Gedimino pilį, tačiau tokia užduotis svetimoje šalyje didžiąją gyvenimo dalį praleidusiai mergaitei tapo ypač sunki, mat nebuvo jos net akyse mačiusi.
„Tai mamytė nupiešė pilį su lietuviška trispalve, – kaip dabar prisimena. – Kai piešimo mokytojas pamatė, perspėjo, kad taip negalima. Grįžusi namo pasakiau apie tai mamai, o ji: negi rusišką reikia?“
„Išvažiavome Baltušnikaitės, o į Lietuvą grįžome Banėnaitės“, – savo ir sesers Ramutės skausmingas patirtis vienu sakiniu išsako Milda Krasnickienė, tremtyje likusi visiška našlaitė. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Baigusi vidurinę, Milda studijavo matematiką universitete. Stojant buvo labai nuodugniai išklausinėta apie šeimą, tačiau su kliūtimis nesusidūrė.
„Pasakojau, kad buvo ta mama, kita mama. Komisija sakė nieko nesupratusi“, – šypteli.
Universitete dėl to, kad studentė – buvusi tremtinė, problemų irgi nekilo. Tik jau pradėjusią dirbti M. Krasnickienę sykį iškvietė į saugumą – domėjosi, kokioje šeimoje ji augusi.
„Mūsų beveik visa giminė buvo ištremta į Sibirą. Saugumietis ir sako: „Iš kokios baisios šeimos!“ O aš jam: „Kai buvome Sibire, reikėjo sušaudyti – ir nebūtume buvę iš baisios šeimos“, – pamena atrėžusi.
Laimė, toks įžūlus atsakymas praėjo be pasekmių.
1990 metais ponios Mildos šeima iš Sibiro parsigabeno senelio ir tikrosios motinos palaikus. Kad pagaliau atgultų amžinos ramybės vienas šalia žmonos, kita – šalia vyro.
