Ten, kur Kulbiai ir Pučekai

Ten, kur Kulbiai ir Pučekai

Tik senolių atmintyje likusių krašto kaimų istorijos – tarsi žmonių likimai: vieni sėkmingi, kiti – ne itin, tretiems buvo lemta visai išnykti

Skaudūs prisiminimai

Nuo seno įprasta: jeigu nori daugiau sužinoti apie vaistažoles, aukštaitiškus patiekalus, rankdarbių kūrimą, papročius, pasimokyti senųjų dainų ar išminties – važiuok į Kulbius pas Janiną Bikinienę.

Neapsirikome šią šviesuolę pakvietę pokalbiui ir apie senuosius krašto kaimus – kas geriau nei ji, šiame nedideliame Aukštaitijos žemės plote, Panevėžio rajono Miežiškių seniūnijoje, praleidusi ilgus metus, galėtų žinoti.

Skaičiuojanti jau 91-uosius J. Bikinienė niekada negyveno nei mieste, nei kitame krašte – tik čia. Iš pradžių viename, vėliau kitame gretimame kaime.

Viskas šios garbios moters atmintyje dar gyva – ji prisimena žmones, buvusias sodybas, ištisus dabar jau išnykusius kaimus. Iš kurių jai pats svarbiausias, žinoma, Jasvilonys Panevėžio rajone – gimtinė, už keleto kilometrų nuo dabar gyvenamų Kulbių esantis.

„Tai argi palyginsi, kokie buvo Jasvilonys tada, jaunystės metais, su dabartiniais.“
J. Bikinienė

„Tai argi palyginsi, kokie buvo Jasvilonys tada, jaunystės metais, su dabartiniais. Didelis buvo kaimas, daug žmonių jame gyveno, dabar ištuštėjo, beveik nieko neliko. Bet brangus jis man, džiaugiuos, kai galiu ten nuvažiuoti, brolienę aplankyti“, – sako J. Bikinienė.

Prakalbus apie praeities Jasvilonis, jos akyse net sužiba ašaros.

„Neilga buvo mano šviesi jaunystė“, – tarsteli močiutė.

Tos kartos žmonėms teko baisiausi karo ir pokario metų išbandymai. Tėvai ją augino vieną dukra tarp trijų brolių ir kiekvienam iš šeimos buvo atseikėta savojo skausmo našta.

1946 metais nekaltai nušautas vienas jos brolis, įtarus bendrininkavimu su partizanais. Tais pačiais metais suėmė ir nuteisė tėtę Antaną Gailiušį – taip pat nekaltai apkaltinę, kad neva jo laukuose pakastas nužudytas milicininkas. Tik paskui paaiškėjo, kad tai buvo visai kitur.

1948 metais į Sibirą išvežė mamą su vaikais, dviem keturiolikos ir šešiolikos metų Janinos broliais.

Pati Janina sugebėjo pabėgti ir, gerų žmonių padedama, kurį laiką slapstėsi. Vėliau jai leista registruotis, tik uždrausta grįžti į gimtą kaimą. Tad gyveno kurį laiką kitur.

Tik po dvylikos metų iš Sibiro grįžus mamai, šeima įsikūrė Kuzmiškyje. Dabar tas kaimas išnykęs: nors Miežiškių seniūnijos kaimų sąraše dar yra, jame jau niekas negyvena.

Kulbiuose J. Bikinienės šeima įsikūrė daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų. Prieš 15 metų palaidojusi vyrą dabar ji gyvena viena, bet nuolat lankoma vaikų, anūkų, proanūkių. Du sūnus ir dukrą užaugino Bikinų šeima ir turi šešis anūkus bei devynis proanūkius.

Iš Kulbių važiuojant į Margučius pasitinka štai toks Kulbių jaunimo statytas kryžius. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Prie Kulbių – Margučiai

Kulbiai – vienas iš 76-ių Miežiškių seniūnijos kaimų, taip pat jau pakeitęs savo veidą, praradęs daug gyventojų ir sodybų.

Dabar nėra net ženklų, nurodančių, kur prasideda ir kur baigiasi šis kaimas – tik išsibarstę vienkiemiai.

Prie vieškelio stūksantis senas akmeninis kryžius, matyti, neseniai perdažytas, savo užrašu byloja, jog jį pastatė „Kulbių jaunimas“. Ir skyrė jį „jubiliejiniams 1901 metams“.

Kiek toliau, jau ties įvažiavimu į kitą Miežiškių seniūnijos kaimą Margučius, – paminklas, skirtas atminti čia 1921–1977 metais buvusiai Kulbių pradžios mokyklai.

„Dėkingi mokyklai, vedusiai į šviesos kelio pradžią“, – užrašė buvę šios mokyklos mokiniai.

Netoli šio paminklo, bet jau Margučių kaime gyvenanti Vilma Rogovenko sako, kad aikštėje, kurioje pastatytas paminklas, vietos gyventojai susiburia švenčių progomis – štai ir liepos 6-ąją čia kartu minėjo Valstybės dieną. Prieš trylika metų čia atsikėlusi moteris teigia, jog iki tol negirdėtas kaimo pavadinimas – Margučiai – jai labai patiko.

Daugelis išgirdę tokį kaimo pavadinimą neabejoja, kad jis susijęs su Velykomis – juk margutis svarbus šios pavasario šventės akcentas.

Bet J. Bikinienė sako: „Ne“. Iš senų žmonių ji girdėjo pasakojimą, jog kadaise, atrodo, dar caro laikais, čia būta didelio kaimo, kuriame gyveno įvairių tautybių žmonės – ne tik lietuviai, bet ir rusai, žydai, lenkai. Žodžiu, buvo margatautis kaimas – užtat ir pavadino jį Margučiais.

O kaimyniniai Kulbiai tokį vardą gavo nuo tarp vietinių dažnos pavardės – kadaise tame kaime daug Kulbių gyveno. Dabar, kaip sako J. Bikinienė, tik viena Kulbytė likusi, o ir ta ištekėjusi, pavardė jau kitokia.

Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno centre saugomoje anketoje apie Kulbius ir Margučius surinktą informaciją dar 1935 metais užrašė mokytoja Stefanija Šalugaitė. Jos prieš daugiau nei 80 metų pildytoje anketoje pažymėta, kad pro Margučius teka Aulomo upelis, šalia yra Pempinės bei Rutkasės pievos. O prie Kulbių yra Bindatrakio pieva bei Čigonų eglynėlis. Pro šalį teka Akmenka. Ši upelį prisimena ir J. Bikinienė, tik nežino, ar dabar jo nors koks griovelis belikęs.

Janina Bikinienė prisimena seniai išėjusius žmones ir išnykusius kaimus. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Mezga „čiulkes“

Krašto šviesuolė, garsi saviveiklininkė J. Bikinienė pastaraisiais metais nebe tokia aktyvi – sveikata nebeleidžia. Nebedainuoja ji folkloro ansamblyje „Margutis“, atliekančiame krašto senąsias liaudies dainas, puoselėjančiame liaudies tradicijas.

Šis ansamblis išugdė jos, krašto etnokultūros puoselėtojos, gyvosios tradicijos pateikėjos, veiklą. J. Bikinienei net buvo paskirta Kultūros ministerijos premija už liaudies tradicijų puoselėjimą. Dabar ji nebedalyvauja ir garsiųjų Trakiškio žolininkių būrelio susitikimuose. Nors be Janinos sunkiai buvo įsivaizduojama rajone puikiai žinomo būrelio, renkančio žolynus, pasakojančio apie jų naudingas savybes, veikla.

Trakiškio žolininkės net moka taikyti autentišką gydymo būdą – aprūkymą dagiliais ir kitomis žolelėmis, gelbstintį nuo įvairių ligų ir „piktos akies“, padedantį, „kad velniai atstotų ir piktos dvasios nesikerotų“.

Vis rečiau J. Bikinienė paima į rankas ir rankdarbius.

„Dar „čiulkes“ kartais pamezgu“, – sako ir atneša pilną krepšį margaspalvių šlepečių.

O iš spintelės traukia kitokio modelio nertą apavą ir pasakoja su tokiu kadaise į mokyklą eidavusi. Nepasididžiuoja, parodo, kaip ant kojos užsukus autą būdavo apaunamos ir varstomos „čiulkės“. Pasak J. Bikinienės, nertos avalynės padus būtinai smala ištepdavo. Nuo pušies sakų prisirinkdavo, pakaitindavo juos ir tepdavo, kad stiprios būtų, visiems mokslo metams užtektų.

Janinos rankomis kurtų lovatiesių, uždangalų, kilimėlių, gėlių ir visokių kitokių rankdarbių pilni namai.

Iš dėžutės J. Bikinienė ima dailius karpinius ir rodo, kaip seniau moterys jais langus puošdavo, iš rūkomojo popieriaus iškarpiusios įvairius raštus. Langai būdavo gerokai mažesni negu dabar, o šeimininkėms, apie pirktines užuolaidas, ko gero, nė negirdėjusioms, norėjosi, kad jie gražūs būtų.

Karpyti dukrą išmokė mama, o močiutė, taip pat iš nelabai tolimo Skverbų kaimo kilusi Anatolija Kėburienė, buvo puiki mezgėja, iš jos anūkė daug ko išmoko. J. Bikinienė ir puiki audėja, iš praeities perėmusi margų raštų paslaptis.

O dar ji savo sodyboje Kulbių kaime dešimt metų rengė ypatingą, bulvei pagerbti skirtą šventę, kuri taip ir vadinosi – „Bulvė ir maistas, ir vaistas“. Tie, kuriems teko laimė lankytis gražiose bulvės šventėse Kulbiuose, niekada nepamirš, kaip gera, smagu, sotu ir kvapnu jose būdavo. Kaip nepamirš ir garsiųjų Trakiškio krašto šeimininkių pagamintų bulvių patiekalų – jų nė trupinio nelikdavo.

Kulbių pradžios mokykla buvo kiek toliau, o paminklas pastatytas matomoje vietoje prie kelio. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Kaip Pučekovičiai virto Pučekais

Kalbėdama apie aplinkinius kaimus, J. Bikinienė prisimena Bajoriškius, bet irgi abejoja, iš jų ar kas liko. O štai gretimi Pučekai – tebėra, nors irgi, aišku, nebe tokie, kokie buvo. Kas iš to kaimo kitur išvažiavo, kas Šilelio kapinėse ilsisi.

Pučekų vaikai kadaise taip pat lankė Kulbių pradžios mokyklą, o jaunimas linksmintis eidavo į Kulbių kultūros namus.

Apie Pučekus daugiau galima sužinoti iš Panevėžio krašto tyrinėtojo, istoriko Petro Juknevičiaus. Jo duomenimis, vienintelis kaimas tokiu pavadinimu Lietuvoje pirmą kartą paminėtas 16 amžiuje. Tiesa, tuomet jis vadinosi Pučekovičiais. 19 amžiuje šis kaimas jau randamas užrašytas kaip Pučekoniai.

Pirmojo pasaulinio karo metų vokiečių žemėlapiuose matyti, jog tai gatvinis kaimas, bet vėliau jis jau tampa vienkiemių kaimu.

1949 metais buvo įkurtas kolūkis „Pučekų kolektyvas“, kuris vėliau, prijungus Mindaugiškių, Kuzmiškio, Kulbagalio kaimus, tapo Pučekų kolūkiu, gyvavusiu 1950–1972 metais. Paskui jis buvo prijungtas prie Trakiškio „Taikos“ kolūkio.

Nuo Pučekų visai netoli ir Taruškos, panevėžiečiams gerai žinoma miško gėrybių vieta. Kaimo laukai išsidėstę abipus siauruko bėgių. XX a. pirmosios pusės kraštotyrininkas Jurgis Elisonas apie Taruškas kadaise rašė: „Netoli nuo vienkiemio yra miškas, kur riogso kalnas. Kaimiečiai pasakoja, kad tame kalne gyveno maištininkai ir pro dar šiandien pastebimas skyles išlįsdavę į mišką.“

Komentarai

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų