-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Joje tarp penkių dešimčių autorių savo darbus eksponuoja ir kelios panevėžietės – žinoma gobelenų kūrėja Savirija Kaziūnaitė, tekstilininkė, doc. dr. Miglė Lebednykaitė, iš Panevėžio kilusi tekstilės dizainerė Dovilė Karvelytė.
Gausios parodos kūriniuose tekstilė atsiskleidžia kaip visa apimantis, gyvas organizmas, esantis arčiausiai kūno, nuo senų senovės įsipynęs į kasdienį gyvenimą, reaguojantis ir į naujausias technologijas.
„Nėra aplinkos ir aplinkybių, kur nebūtų tekstilės pėdsakų“, – rašoma Lietuvos dailininkų sąjungos surengtos parodos anotacijoje.
Parodos lankytojas neabejotinai lieka nustebintas. Šalia tradicinių gobelenų eksponuojami šiuolaikinės tekstilės darbai toli pralenkia daugelio fantaziją ir supratimą apie šią meno šaką.
Joje pristatomi kūriniai sukurti neįtikėtinai įvairiomis technikomis.
Čia ir rankinėmis nyčių staklėmis išausta lovatiesė, bet išausta ne iš tradicinių siūlų, o plonyčių metalo gijų, kamšyti yra vilnos kūriniai, susiūti megztiniai. Neįmanoma atitraukti akių nuo vieno efektingiausių eksponatų – medinių lentų, siuvinėtų kryželiu.
Toje begalinėje įvairovėje – netgi drabužiai, sukurti iš išauginto pluošto: melsvai žalios spalvos maudymosi kostiumėlis iš dumblio spirulinos, marškiniai iš kombučios – arbatos grybo.
Žmogaus siluetą atkartojantis sukaltas audimo rėmas kviečia pačius žiūrovus paausti – austi antrą mūsų odą tarytum kūną.
Kai kurie eksponatai netgi nepritaikyti kabinti ant sienos – drobių raštai atgyja vaizdo instaliacijose.
„Pati nesitikėjau, kad paroda bus tokia didelė, parodanti platų tekstilės spektrą, jos galimybes ir jų beribiškumą. Tai, ką joje matome, tikrai nėra išbaigtas procesas. Gali atsirasti dar milijonas keistesnių darbų“, – sako parodos kuratorė, Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Eglė Ganda Bogdanienė.
Anot jos, ši paroda kartu ir atvėrimas dar kito požiūrio į mūsų tradicijų pamatus.
„Šiais laikais, kai emigracija, imigracija, tautos maišosi dėl ekonominių, politinių priežasčių, man, kaip parodos kuratorei, pasirodė, kad yra didelis ilgesys tikrų, paprastų, pirminių dalykų“, – sako menininkė.
Apie tekstilę turime daug iš praeities atėjusių pasakojimų, legendų, o šiais laikais, kai sugeriame begalinį srautą informacijos, svarsto E. G. Bogdanienė, matyt, labai trūksta bazinių, pamatinių dalykų, kai norima atsiremti į tai, kas yra pagrindas, pati pradžių pradžia.
Todėl ir parodoje matome naujausiomis technologijomis sukurtuose darbuose interpretuojamus tradicinius lietuviškus raštus, etnokultūros, etnografijos elementus.
Kas sieja tą didžiulę įvairovę, atsakymas užkoduotas parodos pavadinime „S/Kietas K/Raštas“.
Skietas – audimo staklių dalis, primušanti ataudus prie prieaudų, formuojanti lygų kraštą ir reguliuojanti audinio kelią (ribas). Tai riba, skirianti laisvus metmenis nuo supinto audinio, simbolinė skirtis tarp praeities ir rytojaus. Proceso metu gimsta audinys, metaforiškai užgrūdintas, tvaresnis ir ilgaamžiškesnis materijos darinys. Išgrynintas, pasakojantis istorijas ir tiesiantis patirtimis nuklotą kelią iš praeities į miglotai nuspėjamą ateitį.
Kietas – tarytum priešprieša tekstilei, kuri dažnam asocijuojasi su minkštumu. Tačiau parodoje demonstruojami metalo audiniai tiesiogiai ir metaforiškai diskutuoja apie kietą tekstilę, kraštą ir raštą.
Kraštas – vieta, kurioje gimsta tos pačios tautos žmonės. „Koks vaizdinys iškyla pagalvojus apie gimtąjį kraštą? Ar tai protėviai milžinai, palikę pėdsaką istoriniuose vadovėliuose? O gal Vaivos juostomis nuaustos vaivorykštės po lietaus, kuris davė vardą mūsų tautai? Kas esame mes ir kokie bus mūsų vaikai? Ar teberagaus provaikiai vieną seniausių ir turtingiausių kalbų, ar aidės dainos mūsų dermėmis ir sąskambiais? Kur mūsų ribos ir vieta žemėlapyje? Kur ir kokio dydžio mūsų vieta Pasaulyje?“ – susimąstyti kviečia parodos organizatoriai.
Jos pavadinime užkoduotas žodis raštas žymi žodį rašmeniu, o tekstilėje tai ritmiškai atkartojantis audinio struktūros ir kompozicijos modulis.
Pasak E. G. Bogdanienės, paroda „S/Kietas K/Raštas“ kelia esminius identiteto klausimus: kas aš esu, kiek save tapatinu su kraštu, kuriame gyvenu.
„Dabartinio Ukrainos karo kontekste savęs klausiame, kiek esame stiprūs, kai tenka daugeliu atvejų kliautis pačiu savimi? Save analizuoji, ar esi gero gyvenimo šalininkas, kuo tapo Europa, paskendusi savo komforto zonoje, ar turi vertybes, labiau orientuotas į dvasinį susivokimą, kas esi, kas tavo protėviai, ar tau svarbi tavo žemė, tavo tradicijos. Kiek žmonių – tiek bus atsakymų“, – svarsto parodos kuratorė.
