Teatrų vadovams teks įrodinėti savo vertę

• Sekundė
• Lina Dranseikaitė
• Aktualijos
• 2018.04.25 07:16

Panevėžys visada garsėjo kaip teatrų miestas. Kiekviena teatro meka turi savo išskirtinį veidą, kuris neatsiejamas ir nuo ilgamečių jų vadovų. Deja, pastariesiems teks įrodinėti, kad jie tinkami šioms pareigoms ir yra vertesni nei jų konkurentai toliau vadovauti teatrams, kuriuos augina nuo pat jų įkūrimo pradžios ar net patys įkūrė.

Trijų teatrų vadovai neslepia, kad toks iš viršaus nuleistas įstatymas juos žeidžia, tuo labiau kad ir iki šiol Savivaldybė turėjo visus svertus atleisti blogai dirbančius teatralus.

Skelbti konkursus eiti teatro „Menas“, Lėlių vežimo bei Muzikinio teatro direktorių pareigas prireikė, kai praėjusių metų liepą įsigaliojo naujos Profesionaliojo scenos meno įstatymo nuostatos, pagal kurias nacionalinių, valstybės ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovai į pareigas skiriami konkurso būdu ir su jais sudaroma terminuota darbo sutartis penkeriems metams. Tiesa, konkurse buvo leista dalyvauti ir dabartiniams jų vadovams, jeigu atitinka kvalifikacinius reikalavimus – turi aukštąjį išsilavinimą, ne mažesnę kaip dvejų metų vadovavimo patirtį bei moka bent vieną Europos Sąjungos darbo kalbą B1 lygiu. Pretendentai turės pateikti ir penkerių metų teatro veiklos programą.

Lėlių vežimo teatrą įkūręs ir jam 27-erius metus vadovaujantis Antanas Markuckis nesiryžo vertinti naujojo įstatymo. Pasak vadovo, jeigu toks įstatymas buvo priimtas, vadinasi, reikia jo ir laikytis, tuo labiau kad apie tai buvo kalbama jau dvejus pastaruosius metus.

„Privalome laikytis šio įstatymo, kad ir kaip būtų linksma ar graudu. Teks ir man įtikinėti komisiją, kad esu vertas būti šio teatro vadovu. Tik viduje toks keistas jausmas, kaip kad pasistatyti namą ir po kelerių metų įrodinėti, kad tikrai plytą po plytos jį pats pastačiau“, – kalba A. Markuckis.

Šie pokyčiai palies visos Lietuvos teatrus, o tokių teatrų, kurie laikosi tik dėl asmenybių, pasak Lėlių vežimo teatro vadovo, gana nemažai. Juk Panevėžio muzikinio teatro pagrindus padėjo jo vadovas Vidmantas Kapučinskas, teatrui „Menas“ nuo pat jo įkūrimo pradžios vadovauja Kęstutis Vaičiulis. Esama miestų, kur yra vienintelis teatras ir jis gyvuoja tik dėl šia idėja degančio jo vadovo.

Lėlių vežimo teatro įkūrėjas bei dabartinis jo vadovas, visą savo gyvenimą atidavęs teatrui ir tam, kad net atokiausiose Lietuvos vietose gyvenantys vaikai pamatytų stebuklingą teatro pasaulį, dabar bus priverstas įrodinėti, jog yra tinkamas toliau eiti šias pareigas.

Geriausias vertintojas – žiūrovas

A. Markuckiui kiek keista, kam tokie konkursai apskritai yra reikalingi, nes valdžia gali vertinti įstaigos vadovą ir jeigu netenkina jo veikla, jį tiesiog atleisti, nepatvirtinant vadovo veiklos ataskaitos. Be to, Savivaldybei nuolat reikia pateikti krūvas įvairiausių ataskaitų – prie šių popierių pluša net keli žmonės, kai visą energiją būtų galima nukreipti į tiesioginę teatro veiklą – kūrybą. Savivaldybė mato kiekvieną teatro žingsnį: kiek spektaklių pastatoma, kiek žiūrovų juos žiūri, kiek buvo surinkta lėšų. Nuolat yra ieškoma galimybių, kad teatras klestėtų. A. Markuckis neslepia, kad šis teatras jam yra kaip vaikas, o bet kuris tėvas dės visas pastangas, kad jo atžalai būtų kuo geriau.

„Žiūrovai net neįsivaizduoja, kiek visokių popierių reikia užpildyti, kad jie išvystų tuos „Tris paršiukus“. Tad toks konkursas, mano akimis, tik dar vienas nereikalingas popierizmas, kuriam sugaišti begalę laiko, ieškodamas tiesiog gražesnių pristatymo žodžių. Bet juk teatre viskas paprasta – jeigu nėra spektaklių, nėra ir žiūrovų. Teatras natūraliai miršta. Geriausias vertintojas – tik žiūrovas“, – įsitikinęs teatro įkūrėjas.

Jo teigimu, jeigu įstaiga tik vegetuoja, nereikia nė krūvos popierių ar konkursų – viskas matoma plika akimi. Nemažai pavyzdžių, kai kultūros įstaigose kyla konfliktai, verda aistros, energija nukreipiama į vidinius santykių narpliojimus, o ne kūrybines paieškas. Ir visus šiuos negražius dalykus paprastai aiškinamasi spaudoje.

„Savivaldybė pati puikiai mato, kas eina į priekį, o kas tik vegetuoja. Bet jeigu jau yra toks įstatymas, kad kas penkerius metus teks iš naujo įrodinėti savo vertę, nieko nepadarysi“, – daro išvadą A. Markuckis.

Matuoja pagal vieną kurpalį

24-erius metus Muzikiniam teatrui vadovaujantis Vidmantas Kapučinskas sutinka, kad kultūros įstaigos turi atsinaujinti ir reikia jaunimui suteikti galimybę, bet iš esmės tokia sistema nėra gerai. Dėl to, kad dabar jau buvęs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas Gintautas Kėvišas įsivėlė į nešvarius reikalus, nereikia bausti visų Lietuvos kultūros įstaigų vadovų.

„Kultūros ministerija Panevėžio teatrams neduoda nė cento, tad neturi jokios moralinės teisės spręsti, kas gali vadovauti, o kas – ne. Kažkodėl galvojama, kad jeigu G. Kėvišas vogė, tą daro ir kitų teatrų vadovai. Mes patys žinome, kaip gyventi, Vilniui nereikia rodyti pirštu į regionus. Tuo labiau kad Kultūros ministerija net iš fondų jau nebeskiria pinigų projektams. Kaip pati ministrė yra pasakiusi, jeigu prisigimdė savivaldybės vaikų, tegul juos ir maitina“, – tokiu požiūriu į kultūrą nusivylęs V. Kapučinskas.

Muzikinio teatro vadovas neslėpė, kad dar nėra galutinai apsisprendęs, ar dalyvauti konkurse – lemiamą žodį paliks tarti savo kolektyvui. Iš pradžių buvo sumanymas apskritai neleisti dalyvauti ilgamečiams vadovams, neva jie jau tinkami, kaip ironizuoja V. Kapučinskas, tik muilui virti. Tačiau vėliau pasitaisė ir dalyvauti konkurse leido.

„Gal jau užtenka. Toks konkursas gana įžeidus dalykas. Dirbai tiek metų, o dabar čiuožk. Na, gali dar pabandyti, bet kur jau toks senukas eis. Tiek metų atidirbęs, dabar turėsiu vėl įrodinėti, kad dirbu gerai“, – nuoskaudos neslėpė teatro vizitine kortele tapęs V. Kapučinskas.

Abejonės dėl ateities

Teatro „Menas“ vadovas Kęstutis Vaičiulis atviravo, kad tokio sprendimo dėl vadovų kaitos nesiryžta vertinti, tačiau žvelgiant iš žmogiškosios pusės, jam skaudu. Kaip toje Juozo Baltušio novelėje „Mums nebereikia“, kur piemenukas, lietingą rudens vakarą naujojo šeimininko parvežtas į naująją tarnystės vietą, išgirdo, kad jo nebereikia, nes buvęs piemuo persigalvojo ir vėl sugrįžo dar metams tarnauti. Tad jam buvo pasakyta, kad gali per miškus eiti namo.

„Nesuprantu, kodėl aš turėsiu įrodinėti, kad esu geras. Tegul jie man įrodo, kad esu blogas. Juk rezultatai patys kalba – turime savo ištikimus žiūrovus, viršijame visas nustatytas normas, kiek turime užsidirbti pinigų, po truputį gražėja ir pats teatras. Kasmet lipame į kalną“, – kalbėjo K. Vaičiulis.

Teatro vadovas teigė, kad jeigu valdžia nori naujų veidų, dabar galės juos turėti. Tačiau jis pats abejoja, ar bus daug norinčiųjų stoti prie teatro „Menas“ vairo. Ne paslaptis, kad teatralai priversti dirbti kone ekstremaliomis sąlygomis. Prieš gerus metus sudegus teatro dekoracijoms ir kostiumams, dar iki šiol nepavyko jų visų atgaminti. Teatras neteko per dešimt spektaklių dekoracijų, tačiau pavyko kažkaip išsisukti. Kita bėda, kad itin sunku į teatrą prisivilioti jaunų aktorių. Ne retam tai tampa tik tarpine stotele. Tad susirgus bent vienam jų ar sulaukus šeimos pagausėjimo labai nukenčia repertuaras. Dėl tokio nestabilumo kone kiekvieną dieną susiduriama su savotiškais iššūkiais.

Ar vadovų kaita geras dalykas, verčia susimąstyti ir J. Miltinio dramos teatro pavyzdys. Daugybę metų šiam teatrui nesisekė su vadovais, tad legendinis teatras labiau garsėjo ne savo kūrybiniais pastatymais, o skandalais. Kaip ironizuoja K. Vaičiulis, teatrą gelbėjo tik tai, kad turi paminklą ir užrašą J. Miltinio dramos teatras.

„Viskam ateina galas, žiūrėsime, gal apskritai mūsų nereikia. Gal nebeliks ir teatro, bet toks gyvenimas, o gal tiksliau – valdžios planai. Neatsisakau veiklos, bet jeigu nori naujų veidų, tegul, man pačiam bus įdomu pasižiūrėti, ką ras. Visai nenoriu muštis į krūtinę ir kažką įrodinėti, galbūt tame pačiame teatre dirbsiu sargu, prižadu, kad tikrai gerai saugosiu“, – kiek ironizuoja K. Vaičiulis.

• Sekundė
• Lina Dranseikaitė
• #kultūros įstaigos
• #Panevėžys
• #vadovai