-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Garsas“ pristatė tris lietuviškus filmus, kuriuose jis vaidino.
Po pirmo parodyto filmo – „Ave, Vita“, kurį 1969-aisiais režisavo Almantas Grikevičius, o vieną pagrindinių vaidmenų sukūrė B. Babkauskas, apie šį buvusį savo kolegą, gal labiau – bičiulį, mokytoją, didį teatro autoritetą, pasakojo panevėžiečiai, teatro scenos grandai aktoriai Rudolfas Jansonas, Petras Kežys bei Enrikas Kačinskas.
Jie lygino „Ave, Vitoje“ – filme apie nacių nusikaltimus žmonijai – itin taikų, kitų dvasią kelyje į mirtį keliantį Steponą su jį suvaidinusiu B. Babkausku.
„Jis visada buvo toks. Itin kultūringas, pilnas sąmojaus, niekada nesiveliantis į konfliktus, taktiškas“, – buvusį kolegą apibūdino E. Kačinskas.
R. Jansonas prisiminė, kad net rūstusis režisierius Juozas Miltinis leisdavo B. Babkauskui jį pertraukti taktiškomis replikomis ar sąmoju. Nepykdavo ir nesibardavo, dargi nusišypsodavo, išgirdęs B. Babkausko pasakytą juokelį.
Šiemet balandį suėjo 100 metų, kai gimė B. Babkauskas. Tačiau susirinkti paminėti jo jubiliejaus neleido pandemija. Dabar, lapkričio viduryje, „Garse“ minima ši sukaktis labiau siejasi su jo mirties data – 1975-ųjų spalio 10-ąja.
R. Jansonas prisiminė, kad B. Babkauskas nusižudė antradienį. Kitą savaitgalį turėjo kilti į sceną, o vakarą prieš mirtį, atsisveikindamas su R. Jansonu ir šiam priminus, koks vaidmuo laukia, B. Babkauskas atsakęs: kaži, ar pavyks suvaidinti.
„Ir dabar man tie Broniaus žodžiai kelia šiurpą. Suvokiu, kad žmogus jau galvojo apie lemiamą pasirinkimą. Be tuomet, būdamas jaunas, visai neteikiau tiems jo žodžiams reikšmės. Visu svoriu jie mane užgulė praėjusius kelioms dienos po mūsų atsisveikinimo, kai, mums repetuojant, kažkas paskambino. Atsiliepti nuėjo aktorius Stepas Kosmauskas, o grįžęs pranešė, kas atsitiko“, – pasakojo R. Jansonas.
B. Babkauskui tuomet buvo 54-eri.
„Garso“ kino programų koordinatorė Kornelija Novikova pasakojo, kad kviesdama aktorius į B. Babkauskui skirtą vakarą kalbino su juo scenoje vaidmenis kūrusias panevėžietes aktores – Dalią Melėnaitę ir Gražiną Urbonavičiūtę. Pastaroji kaip vieną įsimintiniausių detalių minėjo, kad toks puikus aktorius, scenos grandas B. Babkauskas, kuriam paklusdavo bet koks vaidmuo, bijodavęs scenos, bijodavęs vaidinti. Bet taip būdavo tik iki išėjimo prieš žiūrovus. Išėjus – jau scena paklusdavo jam, o aktoriaus vaidmenys kaustydavo visų dėmesį.
Dar G. Urbonavičiūtei įstrigę, kad į aktores B. Babkauskas dažnai kreipdavęsis „mergučia“.
„Tai ar bijai, mergučia? Nebijok, blogiau nei mirtis nebus“, – prisiminė aktorė.
D. Melėnaitė pamena, kad likus nedaug laiko iki B. Babkausko mirties, šis užėjęs pas ją į grimo kambarį ir tiesiog išklojo visą savo gyvenimą. Įsimintina tai, kad toji išpažintis vyko per paskutinio jo suvaidinto spektaklio pertrauką.
B. Babkausko 100-metį primins parašai ant ta proga „Garse“ parodytų jo filmų plakato.
Kad vienas geriausių Lietuvos aktorių B. Babkauskas tikrai bijodavęs išeiti į sceną, patvirtino ir visi trys jo 100-mečiui skirtame vakare dalyvavę kolegos.
R. Jansonas pasakojo, kad prieš visą amžinybę – t. y. 1960-aisiais, kai pats tebuvo paauglys, buvo sukamas filmas „Gyvieji didvyriai“. Jame skirtas vaidmuo ir jų kiemo vaikui. Šio filmo R. Jansonas teigė nekantriausiai laukęs, juk ten – jo pažįstamas. O jau žiūrint filmą didžiausią įspūdį padaręs tame filme B. Babkausko suvaidintas vyriškis, kuris nušovė mergaitę.
„Jau toks senas, toks baisus ir toks atgrasus buvo tas mergaitę nušovęs vyras! Verkiau žiūrėdamas tą filmą“, – prisiminė R. Jansonas.
Ir kaip nustebo, kai po metų atėjęs į J. Miltinio dramos studiją atpažino baisųjį vyriškį suvaidinusį B. Babkauską – gražų, linksmą, gerų akių, su šypsena. Tuomet suprato, kokių galių turi talentingas teatro ir kino meistras.
R. Jansonas prisiminė, kad itin stebėdavęsis matydamas, kaip garsusis B. Babkauskas, kuriuo žavėjosi ne tik Lietuva, bet ir didžioji Sovietų Sąjunga, kartu su jais, J. Miltinio studijos paaugliais, atlikdavo pačius įvairiausius muzikos, tarties, šokių pratimus.
„Stovėdavome tarsi baleto artistai įsikibę į atramas ir mankštindavomės. Ir Babkauskas mankštindavosi su mumis. Ir ne šiaip sau mankštindavosi, bet bėgiodavo, šokinėdavo“, – pasakojo R. Jansonas.
B. Babkauską buvo ir be galo jautrus. „Jis – tiesiog gyvas nervas“, – teigė E. Kačinskas. Anot jo, ir kolegos balsas buvo toks, „lyg pačiame žmoguje niekad nebūtų ramybės“.
Pasak E. Kačinsko, bendraujant su B. Babkausku, niekada nesijausdavo, kad bendrauji su vyresniu, žinomu, garsiu aktoriumi. Savas jis būdavęs ne tik su bendraamžiais kolegomis, bet ir su J. Miltinio studijos jaunikliais.
„Statant Juozo Grušo pjesę „Pijus nebuvo protingas“, abu su B. Babkausku buvome gavę Pijaus vaidmenį. Ir tik jam paaiškinus supratau Pijaus gilybę, filosofiją“, – patikino E. Kačinskas.
B. Babkauskas puikiausiai suvaidindavo ir iškilų aristokratą, ir kaimo mužikėlį.
P. Kežys pritarė, kad B. Babkauskas – itin plataus diapazono aktorius, puikiausiai suvaidindavęs ir tragiškus, ir komiškus vaidmenis. Šis aktorius prisiminė 1963-iuosius, kai viename spektaklyje B. Babkauskas kūrė senelio, o jis – anūko vaidmenį.
„Su kokiu malonumu, kantrumu, su šypsena jis man padėjo kurti šį vaidmenį! Koks malonus žmogus buvo“, – kalbėjo P. Kežys.
Jam atmintin yra įstrigęs B. Babkausko sūnaus Aurimo gimtadienis.
„Man būdavo įprasta, kad jauni žmonės gimtadienį švenčia vieni, be tėvų. O Aurimo gimtadienio šventėje dalyvavo ir jo tėvai, supratau, kad net kalbos negalėjo būti, kad jie neateitų. Tai buvo labai draugiška ir tikrai vieninga, darni šeima“, – patikino P. Kežys.
Svarstydamas, kas turėjo vykti ar įvykti, kad gyvybingas, veržlus B. Babkauskas nusižudė, P. Kežys kalbėjo, kad šis gabus, tiesiog genialus aktorius labai daug dirbo teatre, buvo kviečiamas vaidinti kino filmuose, tad taip plėšydamasis, atiduodamas vaidmenims save tiesiog pervargo. O dar B. Babkauskas užsimindavęs kolegoms, jog prastai miega. Tikėtina, kad šį artistą nualino, o galiausiai ir pakirto nuovargis, įtampa.
„Bet ar prisimenate, kaip Bronius bet kokią įtampą numalšindavo savuoju „gerai, vyručiai?“ – kolegų paklausė R. Jansonas.
Po šio klausimo visi trys aktoriai sušneko, kad kitus nuramindavęs, savojo nerimo B. Babkauskas taip ir neįveikė.
