-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Laikas į užmarštį nusineša ne tik kasdienius rūpesčius, bet ir žmonių vardus, tačiau būna, kad kūryba gyvena ilgiau už savo kūrėją.Prabėgo jau 150 metų nuo garsaus kompozitoriaus, kapelmeisterio, vargonininko Juozo Gudavičiaus gimimo, o jo dainos, tapusios subtiliu meilės Lietuvai simboliu, iki šiol skamba ne tik didžiausiose arenose, bet ir žmonių širdyse.
Panevėžyje gyvenančiai garsiojo muziko vienintelei dukrai Reginai Algei Gudavičiūtei liūdna, kad turėjo labai nedaug laiko pažinti talentingąjį tėtį, tačiau iš jo perėmė didelius turtus – subtilų muzikos pajautimą ir polinkį į kūrybą.
Jau aštuntąją knygą planuojančiai išleisti rašytojai, poetei R. A. Gudavičiūtei nuo pat pirmojo įkvėpimo šiame pasaulyje teko kovoti dėl savo gyvybės, per gyvenimą patirti daug skaudžių išgyvenimų ir netekčių. Visgi Aukščiausiasis jai buvo numatęs svarbių darbų.
Jei ne skaičiai pase, niekas nepatikėtų, kad R. A. Gudavičiūtė jau daugiau kaip tris dešimtmečius mėgaujasi senjoro statusu: visuomet pasitempusi, besišypsanti, optimistė, smalsi ir, kiek tik leidžia galimybės, nepraleidžianti progų pasimėgauti kokybišku kultūriniu renginiu.
Nors 90-metė dėl sveikatos dažniau laiką leidžia namuose su knyga, ypač dievina įdomius detektyvus, tačiau stengiasi nepraleisti ir koncertų.
O šį sekmadienį laukia išties neeilinis renginys – Panevėžyje aidės vienas įspūdingiausių Dainų šventės renginių – pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertas „Vario audra“, kuriame savo pasirodymus surengs daugiau nei keturiasdešimt meno kolektyvų. Koncertą vainikuos dar negirdėtas jos tėčio J. Gudavičiaus kūrinys „Vyties Kryžiaus kavalieriaus maršas“, kurį atliks jungtinis pučiamųjų instrumentų orkestras.
„Nors man jau sunku vaikščioti, bet šiame koncerte privalau būti ir gražiai atrodyti“, – šypsosi R. A. Gudavičiūtė.
Savotišką duoklę garsiajam kompozitoriui atiduos ne tik Panevėžys.
Paįstrio, kuriame kurį laiką gyveno ir Švč. Mergelės Marijos globos bažnyčioje vargonininku dirbo J. Gudavičius, bendruomenė kasmet rengia festivalius „Kur žalia giria žaliuoja“, o šiemet jubiliejaus proga atsirado ir „grojantis“ ąžuolinis suoliukas, sukurtas tautodailininko Eduardo Tito. Po tokios dovanos gimė ir vienas paskutiniųjų kompozitoriaus dukters eilėraščių „Dainuojantis suolelis“.
Regina Algė Gudavičiūtė vasarą atšventė devyniasdešimtmetį, tačiau energijos, pozityvumo ir meilės gyvenimui šiai kūrybingai panevėžietei galima tik baltai pavydėti. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
R. A. Gudavičiūtė džiaugiasi, kad žmonės dar nepamiršo jos tėčio, puoselėja jo kūrinius ir atminimą.
Deja, pati turėjusi labai mažai laiko jį pažinti.
Vienintelės dukrelės J. Gudavičius susilaukė būdamas jau 60-ies. Mergaitei tebuvo šešeri, kai jis po sunkios ligos paliko šį pasaulį.
Pasak pašnekovės, kai tau šešeri ir galva užimta tik žaidimais, prisiminimų lieka nedaug. Tačiau tos atsiminimų nuotrupos – labai šiltos ir šviesios. Tėtis ją be galo mylėjo. Taip atsitiko, kad Regina Algė pasaulį išvydo gerokai anksčiau, netgi buvo nežinia, ar mergaitė apskritai išgyvens.
Už gyvenimą ji be galo dėkinga ir tuomečiam garsiam vaikų gydytojui Chaimui A. Aizinbudui. Neišnešiotukę jis parsivežė į savo namus, o paties žmona kasdien ruošdavo specialius pieno mišinius, kad tik mažoji greičiau sustiprėtų.
„Tėtis kiekvieną dieną važinėdavo manęs lankyti. Ir vėliau, man paaugus, mane labai mylėjo ir lepino. Aš dalyvaudavau jo choro repeticijose, buvau prie jo labai prisirišusi. Tačiau geriausiai atsimenu tėčio sektas pasakas. Jos visuomet būdavo vis kitokios. Tik vėliau supratau, kad visas tas pasakas pats kurdavo. Gaila, kad neužrašiau jų, kol dar prisiminiau, o ten tiek gėrio ir grožio būta“, – pasakojo žinomo koncertmeisterio dukra.
Kaip pasakojo senjorė, nuo pat vaikystės jautė savotišką širdgraužą, kad beveik nieko nežino apie tą, kuris jai dovanojo gyvybę.
Po tėčio mirties mama rūpinosi, kad būtų bent duonos padėti ant stalo, o ir šiaip buvusi uždaresnė, griežtesnė. Mama, už tėtį jaunesnė 23 metais, visuomet daugiau rūpinosi daržais ir skaniais pietumis. Stengėsi, kad namai būti svetingi.
„Visuomet iš mamos girdėdavau: „Algyte, tu tik gražiai elkis.“ Stengiausi, bet ne visuomet pavykdavo. Kai tik svečiai išeidavo, visas „čerkeles“ išlaižydavau, nes mama mokėjo virti labai skanų krupniką iš medaus. O kad niekas nepastebėtų, greitai nuskubėdavau į lovą. Bet bėdų dėl alkoholio niekad neturėjau“, – juokiasi R. A. Gudavičiūtė.
Poetė apgailestauja turėjusi labai nedaug laiko pažinti savo talentingąjį tėtį kompozitorių Juozą Gudavičių, kurio visas gyvenimas buvo paskirtas tarnauti Lietuvai. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Kaip pasakojo pašnekovė, mama kažkodėl visuomet maniusi, kad ji dar per maža ką nors suprasti. Tačiau tėvelio trūkumą skausmingai jautė nuo pat jo išėjimo dienos.
Todėl paaugusi užsimojo iš laikraščių, žurnalų surinkti visą informaciją apie tėtį. Tik tą padaryti nebuvo lengva. Sovietmečiu bibliotekose tarpukario Lietuvos fondai buvo uždaryti, norint prisikapstyti prie jų, reikėjo gauti KGB leidimą.
Deja, kompozitoriaus dukra sovietinėje sistemoje buvo labai jau nepatikima persona. Ta patriotiškumo žymė sutrukdė jai įstoti net į aukštąją mokyklą. Nors vidurinę turėjusi baigti aukso medaliu, tačiau gabi moksleivė gavo pataisų. Tik lietuvių kalbos mokytojos dėka po mokyklos baigimo įsidarbino miesto bibliotekoje. O jau po pusmečio atsirado galimybė neakivaizdiniu būdu mokytis bibliotekininkystės.
„O po Kovo 11-osios atsivėrė visi bibliotekų fondai. Pamenu, tuomet prasidėjo ir blokada, bibliotekos buvo visai nekūrenamos. Pasiimdavau vilnonę skarą, kojines ir didelį termosą kavos. Nuo ryto iki vakaro verčiau visą literatūrą – nuo laikraščių iki žurnalų. Kaip gera būdavo pamatyti straipsnius apie tėtį“, – pasakojo panevėžietė.
Netrukus visa surinkta informacija sugulė ir į pirmąją jos knygą „Susitikimai su tėvu“. Joje sudėta visa garsiojo kapelmeisterio biografija.
R. A. Gudavičiūtė svarsto iš tėvelio paveldėjusi kūrybiškumo geną.
Visą gyvenimą rašiusi eilėraščius, deja, juos išspausdinti pavyko tik po kelių dešimtmečių.
Gal jos, kaip poetės, vardas būtų daug garsiau nuskambėjęs, bet apie Leniną ir Staliną rašyti eilių nenorėjusi.
Dabar panevėžietės eilės virtusios dainomis, jas atlieka ne tik chorai, bet ir žinomos popmuzikos žvaigždės.
Turbūt daugelis yra girdėjęs Vytauto Šiškausko dainą apie nelinksmą Lietuvos kaimą, kuris nebemoka dainuoti. Šios dainos žodžių autorė – R. A. Gudavičiūtė.
Pati dainuodama chore ji susipažino su šio dainininko mama. Jai ir padovanojo savo eilėraščių knygą. O netrukus po to „Metų karoliai“ ir „Nebelinksmas mūsų kaimas“ tapo visiems žinomomis dainomis.
I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Poezija ir muzika, anot R. A. Gudavičiūtės, ją visuomet gelbėjo sunkiomis akimirkomis.
Išvykusi studijuoti į Vilniaus universitetą, sostinėje pragyveno 54-erius metus.
Deja, šeimine laime pasidžiaugti negalėjo.
Vos tik abu sūnūs pakėlė sparnus į savarankišką gyvenimą, Regina Algė nusprendė išsiskirti su sutuoktiniu. O po skyrybų susigrąžino tėvelio pavardę.
„Maniau, kad sūnus mane seną slaugys, bet išėjo taip, kad aš prie jo lovos budėdavau. Kai būdavo labai blogai, priguldavau šalia ir glostydavau jo galvą kaip vaikystėje, kol pagaliau įsikibęs į mano ranką užmigdavo. Tai buvo daug baisiau už ligą.“
R. A. Gudavičiūtė
„Taip sugedo mano vyras, kad užauginusi vaikus nusprendžiau su juo atsisveikinti. Kaip Lietuva atgavo laisvę, taip ir aš. Užtenka, savo jau atkentėjau. Mano tėvo garbingesnė pavardė negu vyro, todėl po skyrybų likau prie savo pirmosios pavardės“, – apie skausmingus gyvenimo įvykius pajuokaudama pasakojo R. A. Gudavičiūtė.
O tuomet, anot jos, prasidėjo antroji jaunystė. Moteris iš gyvenimo sėmė viską, ką šis tik pasiūlydavo.
„Pražydau, turėjau visišką laisvę – vaikai užauginti, vyro irgi nebėra. Pamenu, Lietuvos filharmonijoje senjorams būdavo labai didelės nuolaidos koncertams ir renginiams, tad kai kada net po du kartus per dieną eidavau. Tos melodijos galvoje sukdavosi per naktį, bet maisto širdžiai turėdavau iki kito koncerto. Man reikėjo kokybės ir jausmo, visi tie popsai šmopsai – ne man“, – pasakojo panevėžietė.
I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Gal ir toliau būtų mėgavusis gyvenimu, jeigu ne užklupusi, kaip ji pati sako, madinga liga – onkologinė.
Po sunkaus gydymo pasirūpinti savimi buvo sudėtinga, tad vienas iš sūnų įkalbėjo mamą grįžti į gimtąjį Panevėžį.
„Pagalvojau, o kodėl gi ne? Čia palaidoti mano tėveliai, čia jaunystėje išvaikščioti takeliai. O ir sūnus pažadėjo nukaršinti“, – pamena pašnekovė.
Bet Dievulio planas buvęs ne toks.
Atsitiko taip, kad pats sūnus susirgo vėžiu.
Kartą grįžęs iš chemoterapijos seanso pasiligojo, pakilo itin aukšta temperatūra. O tuomet, pačioje pandemijos pradžioje, net ligoninės bijojo įsileisti karščiuojančių pacientų. Nors galiausiai pavyko patekti į gydymo įstaigą, jau buvo per vėlu – peritonitas buvo per daug pažengęs.
„Maniau, kad sūnus mane seną slaugys, bet išėjo taip, kad aš prie jo lovos budėdavau. O kai būdavo labai blogai, priguldavau šalia ir glostydavau jo galvą kaip vaikystėje, kol pagaliau jis, įsikibęs į mano ranką, užmigdavo. Tai buvo daug baisiau už ligą“, – sunkiai rinkdama žodžius kalba R. A. Gudavičiūtė.
Po tokios skaudžios netekties ir pačios sveikata pašlijo.
Patekusi į medikų rankas, iš karto buvo operuota – labai nedaug trūko, kad ir ją būtų ištikęs infarktas.
R. A. Gudavičiūtė atvirauja, kad dabar geriausi jos vaistai – anūkėliai, mat antrasis sūnus architektas labai daug keliauja po pasaulį, tad mamą aplanko labai retai. Džiaugiasi ir puikia marčia.
„Nežinau, kodėl Dievulis visgi leido sulaukti 90-ies, nes jau seniai ruošiausi mirti. Atrodytų, visi darbai jau padaryti, bet gal kažkaip dar pavyks išleisti paskutinę, jau aštuntą knygą“, – šypsosi kūrybos paukštės nepaleidžianti R. A. Gudavičiūtė.
