-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Jau 21-oji vasara, kai Panevėžyje vyksta tapytojų pleneras, skirtas dailės patriarchu vadinamam miesto garbės piliečiui Kazimierui Naruševičiui atminti. Į jį susirinkusiems menininkams šįkart nėra nurodyta kūrybos tema, tačiau ne vienas pripažino nepajėgiantis išvengti karo realijų. O ukrainietė tapytoja, Laisvės aikštėje išgirdusi grojant saksofonu, neįstengė sulaikyti ašarų.
Šiųmečiame savaitę truksiančiame plenere kuria trys Ukrainos menininkės, du klaipėdiečiai, vienas vilnietis ir du panevėžiečiai.
Ukrainietės menininkės pasakoja, jog atvykimas į Panevėžį joms tapo savotiška terapija. Čia tapydamos dailininkės vaduojasi nuo jų šalyje vykstančio grobikiško karo siaubo. Plenero dalyvis vilnietis menininkas prisipažino, jog karas kaimynystėje ir jį paveikė taip, kad atidėjo visas kitas spalvas, tapo vien juodai baltus kūrinius.
Plenero dalyviams parūpinta po tris drobes bei dažų, vieną Panevėžyje nutapytą kūrinį kiekvienas jų paliks mūsų miestui.
Kūrėjai neslėpė, kad dirbti taip smagu, kad meno darbų greičiausiai gims ir daugiau, nei jiems pasiūlyta sukurti. Nepaisant to, kad pleneras reiškia darbą atvirose erdvėse, dauguma menininkų pasirinkę tapyti miesto vaikų Dailės mokyklos klasėse.
O štai į miesto erdves darbuotis išėjo klaipėdietis dailininkas, Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto docentas Simonas Žaltauskas.
„Taip dirbdamas suteikiu peno žiūrovams, mano kūrybos stebėtojams. Pamatę mane tapantį, panevėžiečiai sustoja, stebi, kaip gimsta darbas. Kai kurie nori nufotografuoti mane tapantį, šalia fotografuojasi ir patys“, – potyrius pasakojo S. Žaltauskas.
Jį sudominusios miesto šventovės, taip pat seniausias Panevėžyje Kranto gatvės namas. Šiuos vaizdinius menininkas ir perkels ant drobės.
„Tapau ir svarstau apie tai, kiek laiko tiems pastatams bus lemta stovėti. Jei rusai ir mus užpuls kaip ukrainiečius, kas tuomet iš mūsų paveldo liks?“ – kalbėjo S. Žaltauskas.
Menininkas pasvarstė, jog gali nutikti ir taip, kad išliks, kas jo įamžinta, o to, kas stovėjo šimtus metų, gali ir nebebūti.
Tapytojas svarstė esąs nuotaikos žmogus ir į plenere tapomus paveikslus sudedantis Panevėžyje sklandančią nuotaiką.
Krystyna Sirenko, paveikslus pasirašinėjanti slapyvardžiu Kris, su kitomis dviem ukrainietėmis menininkėmis į plenerą atvyko iš centrinės Ukrainos, Poltavos srities.
Pasak Krystynos, nors ten intensyvūs karo veiksmai nevyksta, baimės, nerimo, kančios ir toje vietovėje gyvenantys žmonės patiria su kaupu.
„Prasidėjus karui, su sūnumi buvome išvykę gyventi į Vokietiją, bet, neilgai pabuvę, grįžome. Sugrįžusi kuriu beveik vien karo tema. Be to, sugalvojau tapyti ant to, kas lieka iš panaudotų, tuščių šaudmenų. Ką sukuriu, parduodama aukcionuose, o gauti pinigai skiriami šalies gynybai“, – pasakojo K. Sirenko.
Visą straipsnį skaitykite liepos 4 dienos (antradienio) „Sekundės“ laikraštyje.
