-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vienas brangiausių tapytų darbų R. Serafinui yra Dailės mokyklos baigiamasis darbas. Kol kas jis – pats didžiausias paveikslas, kokį menininkas yra nutapęs. Asmeninio archyvo nuotr.
Nebuvo atskaitos taško, nuo kurio ėmė ir prasidėjo Roko Serafino, kaip menininko, kelias. Joks nušvitimas staiga vaikino neaplankė – jis piešė nuo ankstyvos vaikystės.
Kai buvo mažas, labai mėgdavo žiūrėti įvairius animacinius filmukus. Kad nesėdėtų bergždžiai priešais televizorių, mama įduodavo jam popieriaus lapą ir flomasterius.
„Manau, kad į mano gyvenimą įvairus menas atėjo išmėginant vis skirtingas priemones, technikas. Tol, kol pabandžiau tapybą, prie jos prikibau ir nebegaliu paleisti“, – prisipažįsta Rokas.
Kiek atsimena iš mamos pasakojimų, visada buvo kūrybingas vaikas. Darželyje auklėtojos vis matydavo berniuką kažką spalvinantį, piešiantį.
„Jos sugebėjo iškart įžiūrėti manyje talentą, kurio tuo metu tikrai dar nejutau. Tada, manau, kruopelė kūrybiškumo manyje jau degė, o augant – vis labiau. Kartais ir užgesdavo, bet neilgam“, – šypteli vaikinas.
Kitoks pasaulio matymas ir pajautimas dar labiau atsiskleidė R. Serafinui pradėjus lankyti Panevėžio dailės mokyklą.
„Ten ėmiau labiau domėtis ir atsirinkti, koks menas man yra prie širdies“, – sako Rokas.
Nors šeimoje jis vienintelis menininkas, neįsivaizduojantis savo gyvenimo be dailės, tarp artimųjų kūrybiškų žmonių netrūksta.
Močiutė kadaise piešė lėles, mama yra manikiūrininkė – kasdien kruopščiai puošia moterų nagus dailiais ornamentais ir spalvomis.
Ryšys su meno pasauliu ir galimybė kurti R. Serafinui – neįkainojamas dalykas.
„Kadangi esu mėgėjas absoliučiai viską fotografuoti savo telefonu, dažniausiai įkvėpimo tenka ieškoti nuotraukų galerijoje. Man tai tarsi milžiniška darbų paroda, eksponuojama mažame ekranėlyje nuotoliniu būdu“, – palygina jaunuolis.
Kurti Roką įkvepia ir kitų menininkų parodos. Tuomet jis dar entuziastingiau imasi dažų ir teptukų.
„Mūza pas mane vaikšto kaip jai patogiausia, – juokauja jaunasis tapytojas. – Ir beveik visada užsuka netikėtai.“
Praėjusiais metais R. Serafinas sulaukė savo tapybos mokytojo pasiūlymo surengti personalinę darbų parodą. Taip G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos sienas papuošė 17-mečio panevėžiečio paveikslai.
„Iš pradžių atsisakiau, – prisimena Rokas, tąkart pamanęs, kad jo darbai nėra tokie geri kaip kitų menininkų. – Bet kai baigėm pokalbį, po kelių minučių persigalvojęs perskambinau mokytojui ir sutikau.“
Ekspozicijai talentingas vaikinas surinko beveik visus savo trečios klasės kurso dailės pamokose tapytus darbus ant drobės. Tarp jų įsiterpė ir vienas namuose sukurtas paveikslas.
„Net ir pats tiksliai nežinojau, kokią žinią norėjau perteikti, – dabar svarsto parodos autorius. – Manau, kad tuo metu norėjau atkreipti lankytojų dėmesį į pasaulyje vykstančius du pagrindinius dalykus: pandemiją ir Rusijos pradėtą karą Ukrainoje.“
R. Serafino autoriniai darbai
Panevėžiečiai ir miesto svečiai dar sykį galėjo įsitikinti jaunojo menininko talentu, kai jis Panevėžio centre, greta Dailės mokyklos, mokslo metų baigimo proga surengto plenero metu nutapė didžiulį garsiojo olandų menininko, tapybos genijaus Vincento van Gogo portretą.
Nors Rokui nėra nė aštuoniolikos, ne vienas pagal užsakymą jo tapytas darbas puošia kitų žmonių namus.
O ir savo sienų jaunasis kūrėjas neįsivaizduoja be paveikslų. Nebūtinai paties tapytų.
„Jau spėjau įsigyti vienos menininkės darbą, jis kurį laiką puošia mano kambarį. Ateityje tikrai norėčiau papildyti savo mini kolekciją“, – šypteli R. Serafinas.
Ar Rokas turi mėgstamiausią savo tapytą paveikslą, kurio neparduotų už jokius pinigus?
„Turiu, – patikina. – „Debesėlis“ – mano Dailės mokyklos baigiamasis tapybos darbas. Jame vaizduojamas katinas atsukta nugara. Kol kas yra pats didžiausias paveikslas, kokį esu nutapęs. Dar yra kadaise mano mamos tapytas darbas, į kurį ji įdėjo visą savo meilę. Jo tikrai nežadu atiduoti už jokius pinigus.“
R. Serafinas svarsto dar nesantis toks menininkas, kuris įdėtų dalelę vidinio pasaulio į savo kūrinius. Kol kas tą dalelę išlieja savo eskizų knygutėje.
Rokas mano savęs dar neatradęs.
„Vis blaškausi tarp skirtingų žanrų, ypač realizmo ir vilties koliažų, – prisipažįsta. – Esu atradęs savo braižą, tik jo kol kas nelabai galima aiškiai pamatyti, nes dar nesu daug nutapęs.“
Jaunuolis viliasi, kad šią vasarą jam pagaliau pasiseks skirti laiko naujiems paveikslams.
Kūrybinis procesas prasideda nuo idėjos gimimo Roko galvoje. Dažnai – kai jis tiesiog nuobodžiauja.
„Kad gimtų naujas kūrinys ar idėja, kartais man tenka palaukti. Net kai labai noriu, kad į mano galvą pradėtų plūsti šedevrai, per spaudimą jie neatsiras. Man tai neįmanoma misija“, – ne kartą įsitikino tapytojas.
Kartais R. Serafinui tenka pasitelkti eskizus – tada, kai nepavyksta prieš akis susidaryti aiškesnio vaizdinio ar jaučia, kad greitai pamirš.
Pats maloniausias kūrybos etapas jam – tapymas, kai, pasileidęs mėgstamiausią muziką ir pradėjęs dirbti, jau žino, kad pagaliau gimsta naujas darbas.
Roko nuomone, dailė nėra skirta tik nuolat mokytis, ieškoti, tobulėti. Jam ji yra tarsi terapija.
„Dailės terapijoje nereikia mokėti piešti ar tapyti, kiekvienas gali būti geriausias menininkas. Aišku, niekas nedraudžia domėtis menu, ir tai gali daryti bet kuris pilietis savo malonumui ar išprusimui. Mano manymu, su daile reikėtų nuolat būti draugais tik tuo atveju, jei yra noras pasiekti kokių nors aukštumų“, – svarsto vaikinas.
Kūrybos skrynią R. Serafinui padėjo atrakinti ne kas kitas, o mama, iš jos šią misiją perėmę dailės mokytojai.
„Mamai esu labai dėkingas už tiek daug suteiktų galimybių kurti. Ji mane visada pagiria, palaiko ir didžiuojasi mano kūryba“, – šiltai apie brangiausią žmogų atsiliepia menininkas.
Viena pirmųjų Roko mokytojų – Kristina Rapševičienė, nuolat skatinusi gabų vaikiną ne tik užsiimti kūryba, bet ir stoti į Dailės mokyklą. Toji dovanojo galimybę susipažinti su daugybe kūrybingų asmenybių.
Toks buvo ir autoritetu tapęs žinomas dailininkas panevėžietis Ramūnas Grikevičius. Jo kūryba ir pastabos leido R. Serafinui tobulėti.
Dar vienas autorius, kurio darbais panevėžietis žavisi, – Kazimieras Brazdžiūnas. Jo rengiamos parodos, o ypač paveikslai, purkšti aerozoliniais dažais, Rokui tik dar kartą įrodė, jog ir Lietuvoje galima rasti labai profesionalių menininkų.
„Prie požiūrio formavimosi teko prisidėti ir pačiam, nepakako vien Dailės mokyklos, – supranta Rokas. – Tam, kad plėstųsi mano meninis akiratis, pradėjau lankyti įvairias parodas, galerijas, domėtis Lietuvos menininkais ir jų kūryba. Taip atsirado dar kelios mėgstamos veiklos, kurios praturtina mano, kaip jauno menininko, gyvenimą.“
Laisvalaikiu R. Serafinas, kaip ir jo bendraamžiai, nestokoja veiklos. Tai padeda šiek tiek atitolti nuo kūrybos.
Po vieno apsilankymo parodoje su draugais, jis liko sužavėtas elektroninės muzikos garsų įvairove ir dabar be jos savo kasdienybės neįsivaizduoja.
Vienas didžiausių vaikino troškimų – kada nors pačiam stoti prie didžėjaus pulto, bet kol kas tenka kantriai tobulinti didžėjavimo įgūdžius.
„Dievinu muzika – vis atrandu naujų kūrinių ir kūrėjų iš įvairių pasaulio kampelių. Nepamirštu išeiti į gamtą, ja pasimėgauti, važinėju dviračiu“, – vardija Rokas.
Jį džiugina, jog Panevėžyje vis daugiau kultūros renginių, į kuriuos su malonumu nueina.
„Mėgstu leisti laiką su mama ir draugais, nuvažiuoti į kaimą pas senelius ir ten jiems palaikyti kompaniją“, – priduria.
Svarbiausias R. Serafino ateities planas – sėkmingai baigti mokyklą. O svajonė – praverti Vilniaus dailės akademijos duris.
„Noriu atrasti savo tikrąjį tapybos stilių, nutapyti daugiau paveikslų. Būtų smagu surengti grupinę ar personalinę parodą“, – dabar jau be dvejonių planuoja Rokas.
