P. Židonio nuotr.

Ta pačia gatve – ir gėrio, ir blogio kelionės

Miesto vaizdas keičiasi greitai. Po kelių dešimtmečių sugrįžęs jį rasi visiškai kitonišką, neatpažįstamą. Ir tik atmintis – išsaugota, užrašyta, fotografijoje įamžinta, gali papasakoti, kas nutiko viename ar kitame miesto kampelyje. J. Tilvyčio – buvusi Molainių, vėliau Z. Angariečio gatvė sukaupusi ypač daug ir jautrių, ir skausmingų tos atminties detalių.

Pasakojimas apie per Panevėžį vingiuojančią Jurgio Tilvyčio gatvę turėtų būti šviesus ir pakylėtas. Toks, koks buvo žmogaus, kurio vardu ta gatvė pavadinta, gyvenimas.
Kunigas, poetas, vargšų globėjas J. Tilvytis save vadino ubagų karaliumi ir iš šventorių bei gatvių surinktiems elgetoms, kitiems varguoliams steigė prieglaudas.
Dvasininkas pats stumdydavo po miestą vežimėlį ir rinkdavo aukas – visi galėjo į tą vežimėlį mesti nebereikalingus daiktus, drabužius, maisto produktus. Vargšams viskas praversdavo.
Su meile, viltimi ir atvira širdimi savo kelią ėjusio kunigo paskutiniai žodžiai
buvo ypač tiksliai įprasminantys vieną iš didžiojo suvokimo tiesų: „Budėkite tad, nes nežinote nei dienos, nei valandos…“
Šiuos Kristaus žodžius kunigas J. Tilvytis ištarė 1931 metų Kūčių dieną, gruodžio 24-ąją, laidodamas vienuolį marijoną ir sakydamas pamokslą Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse.
Tuo pat metu ir J. Tilvytis netikėtai pasitiko savąją valandą – mirė čia pat, kapinėse, prie kapo duobės. Kunigui tebuvo 51-eri.
Po kelerių metu jo vardu pavadinta gatvė savąją istoriją jau buvo pradėjusi dėlioti ir toliau dėliojo iš atskirų dalių, kuriose ir gėrio, ir blogio pasirodė gausu.
Čia pat atjauta, gailestis, pagalba, nes gatvė garsėjo prieglaudomis, čia buvo ir vargšų ligoninė.
Tačiau neilgai trukus čia pat atsirado panieka, patyčios, skausmas, mirtis.
Juk būtent šioje vietoje prieš aštuoniasdešimt metų buvo įsteigtas ir spygliuota viela aptvertas getas.
Tūkstančiai Panevėžio žydų tame gete, apribotame Klaipėdos, Krekenavos, J. Tilvyčio ir Skerdyklos gatvėmis, buvo apgyvendinti, vėliau sušaudyti.
Šį itin skausmingą istorijos tarpsnį dabar primena getui įamžinti skirtas paminklas „Geto vartai“, pastatytas 1993-iaisiais prie Klaipėdos ir Krekenavos gatvių sankirtos.

Getas, apribotas Klaipėdos, Krekenavos, J. Tilvyčio ir Skerdyklos gatvėmis, buvo paskutinė gyvenimo vieta sušaudytiems keliems tūkstančiams Panevėžio žydų. Šį ypač skausmingą istorijos tarpsnį dabar primena paminklas „Geto vartai“.

Su geltonu raiščiu

Nedaug beliko žmonių, menančių tuos baisiuosius metus, ypač tų, kurie į juos žvelgė jau suaugusių žmonių akimis. Jų prisiminimai užrašyti, faktai įamžinti leidiniuose, filmuose, knygose.
Tokius pasakojimus įamžino ir panevėžietė istorikė Joana Viga Čiplytė knygoje „Mažosios Jeruzalės – Panevėžio žydų istorija. Holokaustas“.
Joje pateikiama medžiaga ir apie krašto žydų gyvenimą, kultūrą, verslą iki 1941 metų.
„Juk iki to meto Panevėžio žydai, kaip ir visi kiti, gyveno savo bendruomenei būdingą gyvenimą. Buvo menininkai, prekybininkai, bankininkai, gydytojai, dalyvavo politinėje veikloje, turėjo savo draugijas, sportavo. Tarp jų buvo įdomių, darbščių, nusipelniusių žmonių, bet holokaustui prasidėjus, nieko nepasigailėjo“, – pasakoja istorikė.
O 1941 liepos pradžioje Panevėžio miesto komendantas išplatino skelbimą vokiečių ir lietuvių kalbomis, kuriame žydams įsakoma ant kairiosios rankos virš alkūnės ryšėti 8 cm pločio geltoną raištį. Nepaklususiems tokiam nurodymui grėsė areštas.
Grasinta, jog „gali būti imamasi griežtesnių priemonių žydams paženklinti“.
Taip pat žydams buvo griežtai uždrausta prekiauti bet kuriose įmonėse.
Pareikalauta, kad iki liepos 11 dienos žydai pristatytų į miesto valdybą radijo imtuvus, fotoaparatus, rašomąsias mašinėles, kitas priemones. Iš jų atimta teisė turėti motociklus, automobilius, pianinus ir kt.

Gatvei vardą palikęs kunigas, poetas, vargšų globėjas J. Tilvytis save vadino ubagų karaliumi, iš šventorių bei gatvių surinktiems elgetoms steigė prieglaudas, pats rinko aukas važinėdamas su vežimėliu po miestą, o mirties valandą pasitiko prie kapo duobės laidodamas vienuolį marijoną.

Kančias menantis kvartalas

Vokiečių komendanto Harmo įsakymu įsteigtas Panevėžio getas. Netrukus įsakyta visiems Panevėžio žydams palikti savo namus ir persikraustyti į specialiai jiems skirtą kvartalą tarp Klaipėdos, Krekenavos, J. Tilvyčio, Skerdyklos gatvių.
Tame rajone gyvenusiems kitų tautybių žmonėms teko išsikraustyti. Jiems siūlyta keistis būstais su žydais. Pasilikti leista tik laikiusiems gyvulius.
O getui skirtas plotas vis pildėsi.
Į Panevėžio getą buvo varomi žydai ir iš Ramygalos, Naujamiesčio, Pušaloto bei kitų miestelių.
„Keliems tūkstančiams į palyginti nedidelį plotą skubotai suvarytų žmonių buvo labai ankšta. Kai kuriems teko nakvoti lauke, kiemuose“, – pasakoja knygos autorė.
Rugpjūčio pradžioje Panevėžio komendanto nurodymas nešioti geltoną raištį pakeistas kitu, kuriame griežtai reikalauta, kad žydai „be amžiaus ir lyties skirtumo turi nešioti kairiame krūtinės šone, o taip pat ir nugaroje 8–10 cm skersmens geltoną Dovydo žvaigždę“.

Iš geto – į mirtį

Tų pačių metų liepos 19 dieną Panevėžio miesto burmistras Karolis Reisonas įsakė suregistruoti visus gete apgyvendintus žydus.
Per kelias dienas toks sąrašas buvo sudarytas: gete gyveno 4423 žydai. Atskirai pažymima, kad vaikų iki 2 metų buvo 159, nuo 2 metų iki 4 metų 119, nuo 4 iki 6 metų 139.
Pabrėžta, kad 3207 žydai turi pastogę, o 1216-a glaudžiasi tiesiog kiemuose.
Žmonės kasdien buvo varomi į darbus – kas į cukraus fabriką, kas į Staniūnų ūkį, kas kelių taisyti, įstaigų ar kareivinių valyti, kas daržuose darbuotis.
Rugpjūčio pradžioje naciai pranešė geto gyventojams, kad darbingus vyrus ilgesniam laikui veš į Pajuostės oro uostą darbams, ten juos apgyvendins barakuose.
Tai buvo melas – vyrus nuvežė į Žaliąją girią ir ten sušaudė.
Gete likusioms moterims, vaikams, seneliams po kurio laiko pranešta, kad ir juos veš pas artimuosius ir ten kartu apgyvendins. Bet taip pat apgavo – nuvežė į Kurganavos mišką, vedė būriais, po 200–300 prie duobės ir šaudė.
Skausmingai trumpas buvo Panevėžio geto gyvenimas – įkurtas liepos 10–11 dienomis, rugpjūčio pabaigoje jis jau panaikintas.
Į geto teritoriją suvežti darbininkai turėjo imtis „valymo“ darbų – išgabenti žydų susivežtus daiktus, paukščius, ožkas, pašarus, ieškoti pinigų, muziejinių vertybių.
Istorikai teigia, kad Panevėžio apskrityje iš viso sušaudyti 8 744 žydai.

J. Tilvyčio gatvėje, netoli tos vietos, kur M. Rusteikaitė įkūrė Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolyną bei jo ligoninę, 2017 metais šiai geradarei atidengta atminimo lenta.

Blogiausia mieste

Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, jog J. Tilvyčio vardas gatvei suteiktas dar gerokai iki tų skaudžių įvykių – 1934 m. vasario 6 d.
„Caro laikais gatvė vadinta Molanskaja, o nuo 1919-ųjų – Molainių“, – sako muziejininkas.
Apie prieškarinį gyvenimą buvusioje Molainių gatvėje užfiksuotą nemažai faktų.
Štai 1930 metais Panevėžio spauda rašė: „Molainių gatvė blogiausia mieste – čia siaura, čia plati, be šaligatvių lentų, ant jų telefonų stulpai.“
Nesuteikė prestižo ir tai, jog į gatvės galą miesto Savivaldybės sprendimu leista vežti įvairius nešvarumus.
Gal todėl gatvėje nebuvo daug verslo įmonių.
Minima tik tarpukario metais čia veikusi Jasinsko puodų dirbtuvė. Tiesa, šioje gatvėje dirbo geriausiu Panevėžyje siuvėju vadintas P. Petrauskas.
Metams bėgant gatvė po truputį keitėsi. 1938 metais, jau J. Tilvyčio gatve vadinama, ji praplatinta ir ištiesinta.
Sovietiniais laikais gatvė gavo naują – Zigmo Angariečio vardą.
Ir tik 1990 metų rugpjūtį Panevėžio miesto valdybos potvarkiu Z. Angariečio gatvei grąžintas kunigo J. Tilvyčio vardas.
Ši gatvė žinoma ir kaip stačiatikių Kristaus prisikėlimo bažnyčios vieta. Ryškūs maldos namai traukia praeivių žvilgsnius jau ilgus dešimtmečius, medinė bažnyčia pastatyta 1892 metais.

J. Tilvyčio vardas gatvei suteiktas 1934 m. vasarį, iki tol ji vadinta Molanskaja, arba Molainių.

Gailestinga širdis

J. Tilvyčio gatvė siejama su dar viena svarbia asmenybe, joje gyvenusia prieškario meto gailestingąja geradare, Dievo tarnaite paskelbta ir Pasaulio tautų teisuole pripažinta Marija Rusteikaite (1892–1949).
Apie vienuolę, medikę, vargšų globėją, gyvybių gelbėtoją M. Rusteikaitę, Panevėžyje gyvenusią nuo 1923 iki 1937 metų, mieste byloja atminimo ženklai.
Ir J. Tilvyčio gatvėje, netoli tos vietos, kur M. Rusteikaitė įkūrė Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolyną bei jo ligoninę, 2017 metais atidengta atminimo lenta.
Neabejotina, jog būti minima tarp garbingiausių Panevėžio žmonių M. Rusteikaitė tikrai nusipelnė.
„Ji turėjo plačią ir gailestingą širdį ir švelnias rankas vargšams“, – taip apie M. Rusteikaitę kadaise pasakė Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas, labai vertinęs šios vienuolės veiklą.
Įgijusi medikės bei farmacininkės specialybes, ji visas savo žinias ir jėgas skyrė žmonėms padėti, juos gelbėti.

Prieglauda našlaičiams

M. Rusteikaitei buvo lemta gyventi ne pačiais ramiausiais laikais. Tuo metu be jos, senos dvarininkų Rusteikų giminės palikuonės, daugelio neturtingų, sergančių, vargstančių panevėžiečių gyvenimo dienos būtų buvusios daug alkanesnės ir pilkesnės.
Į Panevėžį M. Rusteikaitė atvyko 1923 metais iš Kražių, po skaudaus nutikimo – sužadėtinio žūties. Nebenorėdama likti nuolat išgyvenimus primenančioje įprastoje aplinkoje, ji pasirinko tolimesnį miestą ir jame įsikūrė.
Panevėžyje M. Rusteikaitės veikla buvo susijusi su labdaringa Šv. Vincento Pauliečio draugija. Šių gailestingų žmonių dėka 1938 metų lapkritį didžiausia prieglauda Panevėžyje atidaryta J. Tilvyčio gatvėje Nr. 18.
Kiekviename žmoguje siekusios matyti Kristų seserys globojo ir našlaičius.
Sesuo M. Rusteikaitė ir kitos vienuolės gyvendavo kartu su globojamais vaikais, su vargšais, ligoniais, juos gydė ir slaugė, rūpinosi ne vien materialiniu vaikų gyvenimu, bet ir įvairiapusiu ugdymu.
Seserys tarnavo visiems. Neskirstė žmonių pagal tautybę ar visuomeninę padėtį. Sunkiausiais okupacijų metais globojo žydų tautybės žmones.

Mirtis pasitiko grįžtančią iš bažnyčios

Visai Lietuvos katalikiškajai bendruomenei sunkūs išbandymų laikai prasidėjo Lietuvą okupavus sovietams. Sesers M. Rusteikaitės šeima netrukus patyrė sovietinių represijų dalią. Kaune sovietų buvo nužudytas jos pusbrolis, buvęs Kauno miesto burmistras, vidaus reikalų ministras Steponas Rusteika, Panevėžio kalėjime sušaudytas brolis teisininkas, bibliofilas, Kultūros paveldo tarybos narys Zigmas Rusteika, artimieji ištremti į Sibirą.
M. Rusteikaitei grėsė areštas. Vienuolei teko persikelti į Vilnių, kur ją globojo žydų šeimos. Juk kitados ji išgelbėjo net penkiolika žydų tautybės žmonių.
Pasikeitusios sąlygos paveikė sesers sveikatą ir vieną 1949 metų sekmadienį, grįžtant iš bažnyčios, ją ištiko insultas. Sesuo Marija Rusteikaitė mirė 1949 metų gruodžio 14-ąją. Ryškų pėdsaką Panevėžyje palikusi geradarė palaidota Vilniuje.