T. Rudokas: auginame aifonų, bet ne meno vartotojus

Prieš 55-erius metus Panevėžyje profesionalūs menininkai įkūrė Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Panevėžio skyrių. Per daugiau nei pusę amžiaus skyrius išaugo kone dvigubai ir šiuo metu vienija 45-is menininkus. Kaip juokauja jo pirmininkas, dailininkas Tomas Rudokas, lengviau būtų išvardyti, kokių sričių atstovų skyriuje nėra.

„Nebeturime nė vieno videomenininko. Anksčiau mums priklausė Andrius Kviliūnas (videomeno kūrėjas, tapytojas – aut. past.), bet išvažiavo gyventi į Vilnių. Niekada neturėjome performansininkų“, – vardija vadovas.
Plataus spektro meno darbai šiuo metu eksponuojami Panevėžio dailės galerijoje jubiliejinėje skyriaus parodoje užkoduotu pavadinimu ,,PAN 55-45‘‘.

Joje 45 menininkai pristato savo pastarųjų penkerių metų kūrybą.

Laikas diktuoja ne tik naujas meno tendencijas. Keičiasi ir pats vartotojas. Ar šiais laikais meno alkis toks pat didelis kaip prieš kelis dešimtmečius? Ar atėjo karta, pasitenkinanti ant drobės atspausta reprodukcija vietoje originalo?
Su jubiliejų mininčio LDS Panevėžio skyriaus pirmininku – pokalbis ne tik apie meną, bet ir apie jo vartotoją.

Lietuvos dailininkų sąjungos nario statusas neabejotinai prideda tam tikro svorio menininkui. Kaip tampama jos nariu?

Stojimo taisyklės keičiasi. Anksčiau priimant naujus narius vienas pagrindinių reikalavimų buvo turėti aukštąjį meninį išsilavinimą, o po to eidavo daug kitų punktų.

Dabar tokio kriterijaus nebeliko, pakanka turėti aukštosios diplomą. Teoriškai į sąjungą gali būti priimtas žmogus, baigęs, pavyzdžiui, Kauno technologijos universitetą, bet kadaise, gal vaikystėje, lankęs dailės mokyklą, meno studiją, turintis gabumų, užsiimantis menine veikla, dalyvaujantis parodose.

Stojant reikia parengti nustatytos formos dokumentų rinkinį, pristatyti kelių profesionalių menininkų rekomendacijas, būti surengus parodų solidžiose galerijose, dalyvauti meniniuose projektuose.

Stojant į sąjungos Panevėžio skyrių pirmas filtras yra jo taryba, ne mažiau nei septyni žmonės. Jei jie pritaria, teikia kandidatūrą sąjungai. O ten susirenka komisija – penkių šalies skyrių atstovai. Jai kandidatai pateikia po du tris darbus. Skyriaus nariu tampama, jei komisijai slaptai balsuojant surenkama daugiau nei 50 proc. balsų.

Ką menininkui duoda narystė LDS?

Bet narystės LDS prasmių galima ieškoti, galima neieškoti.

Dailininkų sąjunga susikūrė Kaune dar smetoninėje Lietuvoje. Panevėžyje skyriaus nebuvo, mūsų menininkai stodavo į Vilniaus skyrių.

Bet prieš 55 metus, kai Panevėžyje susidarė 25 menininkų grupė, jie gavo teisę steigti savo skyrių. Pirmasis jo vadovas buvo Kazimieras Naruševičius.

Smetoninėje Lietuvoje kauniečiai Dailininkų sąjungą įkūrė bendrinti, jungti kūrėjus bendroms veikloms, paspausti to meto Vyriausybę steigti meno galerijas. Tai buvo organizacija, kuri galėjo daryti kultūrinę įtaką ir plėsti lietuvišką meno kultūrą.

Sovietiniais laikais menininkams teko patirti žiaurius filtrus. O narystė Dailininkų sąjungoje reiškė tam tikrą statusą. Tuo metu vyko viešųjų erdvių statybos, vykdavo konkursai joms apipavidalinti, juose dažniausiai dalyvaudavo skulptoriai Dailininkų sąjungos nariai. Anais laikais gauti tokį valstybinį užsakymą reiškė žigulį, gal dar ir moskvičių priedo.

Tarybiniais laikais menininkams būdavo skirstomos kūrybinės dirbtuvės. Su nepriklausančiais Dailininkų sąjungai net nešnekėdavo. Tai buvo stipri organizacija ir jos nariai gaudavo lengvatų.

Panevėžyje pati pirmoji dailės krautuvė veikė čia, Laisvės aikštėje, kur dabar įsikūrusi mūsų skyriaus galerija.
Tai buvo didžiulė dailės parduotuvė! Pamenu, vienoje pusėje lentynose stovėjo tautodailininkų darbai, visokie medžio drožiniai, kitoje pusėje – profesionalių menininkų kūryba. Ne bet kieno darbai į tą parduotuvę galėjo patekti. Vykdavo atranka.

Tokiose parduotuvėse buvo galima nusipirkti dažų, akvarelės, teptukų, bet paprastiems žmonėms jų neparduodavo.
1993-iaisiais tuo metu Panevėžio skyriui vadovavusio Juozo Lebednyko iniciatyva šitos patalpos atiteko Dailininkų sąjungai. Patys dailininkai jas remontavo.

Ką šiais laikais reiškia būti sąjungos nariu? Jai priklausantis menininkas ne tik automatiškai gauna meno kūrėjo statusą, tai yra ir tam tikras užnugaris.

Dailininkų sąjunga visuose penkiuose miestuose turi savo parodų sales, Vilniuje net ne vieną. Sąjungos nariai jose gali nemokamai rengti parodas. Yra menininkų, kurie 5–6 metus padirbę mūsų bendruomenėje, pakyla ir toliau dirba individualiai.

Kaip suprantu, tokia narystė – geras startas jauniesiems menininkams?

Jaunam menininkui apskritai pirmiausia reikia apsispręsti, ar jis nori būti menininku.

Ar tam reikalingas apsisprendimas? Argi kūryba ne pašaukimas?

Kūryba yra labai brangiai kainuojantis malonumas.

Save priskiriu prie vyresnės kartos. Kaip ir skyriui, rugsėjį man irgi sukaks 55-eri.

Didžioji Panevėžio menininkų dalis dirba kitus darbus, nes vien iš meno pragyventi ganėtinai problemiška.
Savo skyriuje turėjome Osvaldą Jušką, mirusį prieš porą metų. Jis pastaruosius 20 metų nedirbo jokio kito darbo, išskyrus tapybą. Iš kūrybos sugebėdavo ne išgyventi, o gyventi.

Osvaldas buvo be galo darbštus, daug tapė ir netapo saldžių paveikslų kūrėju. Jo kūryba buvo išsiskirianti, ne saloniniai darbeliai. Turėjo savo gerbėjų ir pirkėjų ratą, sugebėjo iš meno išlaikyti šeimą.

O daugiau tokių Panevėžio skyriaus menininkų, kurie gyventų grynai iš kūrybos, man būtų sunku įvardyti. Daug kas dirba pedagoginį darbą, netgi yra dirbančių tėvų ūkyje.

Ką tai rodo? Juk kiekvienas gali pasukti lengvesniu keliu ir kurti masiniam vartojimui tinkamesnius interjero darbus. Nepragyvena tie, kas lieka ištikimi sau?

Iš vienos tapytojos esu girdėjęs labai gerą frazę: savo kūryboje svarbiausia nemeluoti.

Perfrazuosiu ir kitą klasiką: mano darbai yra mano filosofija. Bet pasaulis labai pasikeitė.

Sovietiniais laikais labai mažai panevėžiečių stodavo į Vilniaus dailės akademiją. Nes ten buvo žiaurūs konkursai.
Norit dabar į meno akademiją? Rašykit prašymą į keramiką ir turbūt priims kad ir rytoj. Nebėra konkursų. Gal jie likę nebent stojant į dizainą ir architektūrą.

Vienas pažįstamas gerai pasakė: Dailės akademija duoda aukštojo mokslo diplomą ir padaro laisvu žmogumi. Baigi studijas ir lieki laisvas nuo visko. Net nuo darbo, nes jokios gerai atlyginamos specialybės neturi.

„Manau, skulptūros raktas į sėkmę yra kai gali ant jos atsisėsti ir jei joje yra veidrodis, ir WiFi“ – su paslėpta švelnia ironija parodoje kūrinį „Laimės arką“ pristato menininkas Giedrius Mazūras. P. Židonio nuotraukos

Kodėl taip nutiko?

Kai tik išlipom iš tarybinės balos, kaip gerai menininkai gyveno iš kūrybos!

Daugelis tuo metu netgi metė darbus mokykloje, nes dailės mokytojai uždirbdavo juokingai – 200 litų. Jie nespėdavo tapyti paveikslų. Būdavo, nukala per savaitę kokius 10 darbų, nuveža Vilniuje į saloną, pasiima pinigus už jau parduotus darbus, grįžę namo vėl nukala dešimt naujų. Buvo dabar neįsivaizduojami pirkimai!

Tuo metu prekių nebuvo, prireikdavo dovanos, o lentynos tuščios. Ir meno kūriniai buvo populiarūs, masiškai pirkdavo dovanų.
Menininkai, tuo metu pagavę bangą, uždirbo siaubingai didelius pinigus. Bet reikėjo dirbti.
O dabar viskas kitaip. Atsirado visagalis internetas, su juo ir reprodukcijos, atspaustos ant drobės. Išeikit į gatvę pabendrauti su 20–25 metų žmonėmis. Pasakys, kad jiems vienodai, kas ant sienos kabės – Salvadoro Dali originalas ar atspausta reprodukcija.
Mano jaunystės laikais vyravo nuostata, kad originalas yra originalas, tai jau vertybė, o tos reprodukcijos…
Bet dabartiniam statistiniam vartotojui tas visiškai vienodai. Jam nusibodo ant sienos Salvadoras Dali, nuėjo ir pigiai atsispausdino ant drobės Van Gogą.

Kaip manote, kodėl taip pasikeitė požiūris?

Mano vaikystė prabėgo Panevėžio centre, Ukmergės g. Matydavau, kaip Juozas Miltinis šuniuką vedžiodavo, kaip Donatas Banionis per mūsų daugiabučio kiemą į teatrą eidavo, kaip žiemą į dramos teatro stovėjimo aikštelę suvažiuodavo pilnutėliai autobusai iš Maskvos, Leningrado žiūrėti spektaklių. Pamenu, kaip mane, vaiką, mama nusivedė į teatrą, žiūrėjau „Katedrą“. Mama iki teatro nušlepsėdavo žieminiais batais, po pažastim nusinešdama geruosius išeiginius. Rūbinėje persiaudavo.
Visos Panevėžio ponios į teatrą ateidavo su prabangiausiom sukniom, geriausiais karoliais, per pertraukas antrame aukšte sukdavo ratus – tikras to meto panevėžietiškas Versalis!
O dabar į teatrą vos ne su treningais vaikštoma ir žiūrovas komforto reikalauja! Štai kaip pasikeitė visuomenės požiūris į meną.
Tarybiniais laikais, jei įstodavai į Dailės akademiją, buvo jau kažkas toookio! Netgi skulptorius Alfridas Pajuodis iš pirmo karto neįstojo.
Iš kaimo, iš provincijos atvažiavusiam jaunuoliui nebuvo įmanoma įstoti iš pirmo karto. Į kursą priimdavo apie 10 žmonių, iš jų 9 vietos jau būdavo užimtos Vilniaus profesorių vaikų, anūkių ar proanūkių. Tos likusios vietos galėjo tikėtis nebent 18-metis genijus.
Užtat tiek daug Panevėžio menininkų yra baigę Šiaulių pedagoginio Dailės fakultetą. Kai paskaičiuodavo, ar penkerius metus iš eilės stoti į Dailės akademiją, ar eiti ten, kur konkursas trys į vieną vietą, tokie kaip mes pasirinkdavo pastarąjį.

Dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus nariai parodoje užkoduotu pavadinimu ,,PAN 55-45‘‘ pristato savo pastarųjų penkerių metų kūrybą.

Ar jaunam menininkui patrauklus Panevėžys? Kiek jūsų skyriuje jaunimo?

Jauniausiai mūsų skyriaus narei apie 30. Jaunimo neturime dėl paprasto dalyko – visose srityse Panevėžys yra miestas donoras. Kiek išvažiuoja, o kiek sugrįžta? Panevėžiečiai stoja ir į menų specialybes, nebūtinai Lietuvoje, bet kiek jų sugrįžta?
Aš pats 1993 m. baigęs studijas grįžau į Panevėžį. Buvome praktiškai pirmoji laida, gavusi laisvus diplomus, kai nebereikėjo atidirbti pagal paskyrimą. Tada labai daug bendrakursių ne vilniečių išlėkė į Vilnių.
O man Panevėžys visada patiko. Čia gimiau, augau, J. Balčikonio gimnazijoje mokiausi vienuolika metų, mane šitas miestas viskuo tenkino. Mane jis ir dabar puikiai tenkina. Čia labai patogu gyventi. Bet manęs nestebina, kad kiti to patogumo nematė ar nemato.
Bet viskas keičiasi, jaunimas taip pat. Kai tik atsidarė sienos, Panevėžyje sulaukti užsieniečio atrodė kažkas toookio. O praėjo trys dešimtmečiai ir vaikšto po mūsų miestą žmonių įvairovė, atrodo, kaip kas nori, ir niekas nebekreipia dėmesio.
Sostinės sindromas visada buvo ir bus. Yra ir dabar. Vilniečių akimis, viskas, kas už Vilniaus, yra provincija. Gal tik Kaunas gali jam mesti iššūkį.
Bet provincija yra galvoje. Galima gyventi Balbieriškyje ir nebūti provincialaus mąstymo ir vaikščioti Vilniaus senamiestyje kyšant iš kišenės plūgo rankenoms.
LDS Panevėžio skyrius ne tik regiono, bet ir visos Lietuvos mastu turi aukštai kotiruojamų menininkų. Tik nežinau, kodėl esam tokia tauta, kad savo kaime pranašu nebūsi.
Ne tik Panevėžyje, bet ir Lietuvoje pranašu nebūsi. Greičiau menininkai padaro karjerą išvykę iš Lietuvos nei čia. Grįžta Lietuvos menininkai su apdovanojimais iš Venecijos bienalės ir visi apstulbę: kokių genijų turime! Bet tie patys genijai kiek metų jau kuria Lietuvoje.
Labai džiaugiuosi, kad Panevėžyje menininkams paskatinti iš miesto biudžeto mokamos meno stipendijos.
Kauniečiams sakau: mes turime stipendiją, o jūs – ne.
Greitai turėsime Stasio Eidrigevičiaus menų centrą, iš griuvėsių jau prikelti „Pragiedruliai“. Todėl ir sakau, kad man labai patinka gyventi Panevėžyje.

Patarkite, kaip eiliniam vartotojui, ne profesionalui, įvertinti meno kūrinį? Kas sudaro jo vertę?

Vieno recepto nėra. Visi žinome žymųjį tapytoją Vinsentą van Gogą. Kaip žmogui nepasisekė! Per gyvenimą jis pardavė tik vieną paveikslą – pagal užsakymą tapytą mergaitės portretą. Kokie paradoksai – genijumi tapo po mirties.
Tokių menininkų, badavusių, skurdusių, gyvų nepripažintų, visais laikais buvo daug. Sovietmečiu daug talentingų prasigėrė, nes ne tokį meną kūrė.
Manau, esmė ne paveikslo vertė, o vartotojas.
Kiek vaikai mokykloje turi savaitinių dailės pamokų? Vieną! Per savaitę – 45 minutes.
Kas paruošia meno vartotoją? Tėtis su mama? Tokių šeimų labai mažai. Mokytojas per tą vieną savaitinę pamoką, kai klasėje sėdi 25 vaikai, iš kurių 15-iolika svajoja minkyti mobilųjį? Tie mobilieji – didžiausia pasaulio tragedija. Tris dešimtmečius dirbu mokykloje ir matau, kaip keičiasi vaikai.
Kai reikia įvertinti trečią ar ketvirtą golfą, oi, kiek turime ekspertų! Juk golfas –vertybė! O paveikslas nėra vertybė.
Pirkėjas meno kūrinį renkasi pagal tai, patinka jam ar ne. Bet pirkėjas pats turi subręsti kaip meno vartotojas, o per vieną savaitinę pamoką tokio neužauginsi. Auginame čeburekų, hesburgerių, naujausių mobiliųjų telefonų, bet ne meno vartotojus.
Buvo laikai, kai važinėdavau su paveikslais į muges. Ten būdavo įdomu pasitikrinti žiūrovų reakcijas.
Pasakai kainą ir išgirsti: oi kaip brangu, aš fabrike tiek uždirbu. Ponia, sakau, jūs į fabriką nuėjote profesinę mokyklą baigusi, o aš, kad galėčiau piešti, čia stovėti su savo paveikslais, parodas rengti, penkerius metus dailės mokykloje mokiausi ir dar tiek pat aukštojoje. Aš dešimt metų kiekvieną dieną mokiausi piešti.
O tokie „ir aš taip galėčiau nupiešti“ jau tikras folkloras. Pamenu, ateina mama su kokių 12-os metų dukra, apžiūri paveikslą, išgirsta, kad kainuoja 20 eurų, pasibaisi, kaip brangu – juk dukra taip pat galėtų nupiešti.
Ir matau, kaip nuėjusios į kitą gatvės pusę nusiperka du čeburekus po 5 eurus.