Svetur augina meilę Lietuvai

Svetur augina meilę Lietuvai

Iš Ramygalos miestelio kilusi Renata Pratusytė nė nespėjusi apšilti kojų Islandijoje kaipmat įsiliejo į vikingų krašto gyvenimą. Muzikos pedagogikos diplomą turinti moteris ne tik vadovauja Islandijos lietuvių bendruomenės chorui, gieda lietuviškose mišiose, moko mažuosius tautiečius gimtosios kalbos, savanoriauja, bet ir treniruojasi su Islandijos paieškų ir gelbėjimo tarnyba, kad padėtų nukentėjusiesiems nuo gamtos stichijų.

Jau devynerius metus Islandijoje, Reikjavike įsikūrusi Renata Pratusytė – gyvas įrodymas, jog pasaulio lietuvių bendruomenė turi kuo didžiuotis. Į svetimą šalį iš Panevėžio rajono atvykusi Renata, kad kuo glaudžiau įsilietų į islandų visuomeninę veiklą, papildė bebaimių Paieškos ir gelbėjimo tarnybos narių gretas. Tai savotiška duoklė šaliai, svetingai priėmusiai atvykėlę iš Lietuvos.

„Nusprendžiau, kad turiu ne tik imti, bet ir duoti. Tai yra mano padėka islandams, taip šiltai priėmusiems mane į savo šalį“, – sako 31-erių R. Pratusytė.

Gelbėjimo pratybos reikalauja išties daug ryžto bei drąsos, tad jaunai moteriai tenka įveikti save ir savo baimes.

„Gyvenime nesu sėdusi prie laivo vairo ar kopusi kalnais. O šiuo metu treniruojuosi ne tik jais lipti, bet ir mokausi traukti žmones, įstrigusius kalnuose, olose, vandenyne ar nukentėjusius nuo stichijų. Šį pusmetį daugiausia mokomės evakuoti žmones išsiveržus ugnikalniui, traukti juos iš lavos užlietų namų“, – iššūkius vardija emigrantė savanorė gelbėtoja.

Kartais gelbėtojų pagalbos prireikia ir gyvūnams. Šią vasarą Renatai teko vaduoti prie salos krantų per arti priplaukusius dešimtis banginių. Gelbėtojai turėjo padėti išstumti įstrigusius gyvūnus į vandenį ir taip išgelbėti juos nuo laukiančios pražūties.

Savo rogėse

Kai prieš devynerius metus Renata gavo muzikos pedagogikos diplomą, dar laukdama skrydžio į Islandiją pradėjo domėtis, kur save realizuoti svetimoje šalyje. Susirado Islandijos sostinėje veikiančią lietuvių bendruomenę ir pasiprašė joje savanoriauti. Atvykusi pradėjo mokyti Islandijos mažuosius lietuvaičius gimtosios kalbos šeštadieninėje mokykloje. Į ją kartą per savaitę atskuba Islandijos lietuvių vaikai, pasiilgę kalbos, lietuviškų tradicijų bei švenčių.

Reikjavike įsikūrusi R. Pratusytė sako pasiilgstanti Lietuvos miškų, krūmų ir kaitrios saulės. Vasaros dienos Islandijoje niūrios, daug lyja, gamta ne tokia turtinga žalumos, kaip Lietuvoje.

Pirmus ketverius metus R. Pratusytė pragyvenimui užsidirbdavo triūsdama greitojo maisto kavinėje, dar mokėsi islandų kalbos ir neilgai trukus pasitvirtino Lietuvoje įgytą pedagogės diplomą. Tuomet Renata įsidarbino Reikjavike valstybiniame darželyje ir jau penkerius metus ten mokytojauja.

Lietuvos švietimo sistema manęs netenkino. Netenkino ir tai, kaip su mokytojais elgiamasi. Norėjau pabandyti dirbti Islandijoje. Islandijoje man labai patiko požiūris į darbuotoją. Net neabejojau, kad noriu čia dirbti ir gyventi“, – sako R. Pratusytė.

Sielas gydo muzika

Prieš aštuonerius metus R. Pratusytė perėmė ir Islandijos lietuvių bendruomenės choro vairą. Pokyčiai palietė ir pačio kolektyvo pavadinimą. Anksčiau „Gijos“ pavadinimą turėjęs ansamblis šiuo metu skambiai pervadintas į „RitMaS“.

Renatos vadovaujamą chorą sudaro dvylika dainininkų, kurie noriai renkasi repetuoti du kartus per mėnesį.

„Dainuojame tik lietuviškas dainas, kalbamės lietuviškai. Esame geri draugai, mėgstame net ir laisvalaikį kartu leisti. Per metus surengiame porą koncertų. Man lietuvių kalba labai graži. Tad mielai koncertuojame ir ją pristatome islandams. Bent kartą per metus koncertuojame senelių namuose bei pristatome lietuvių kalbą centrinėje miesto bibliotekoje“, – pasakoja R. Pratusytė.

Su keletu choro narių kartą per mėnesį ji gieda lietuviškose mišiose bei per didžiąsias šventes: Kalėdas, Velykas, vaikų Sutvirtinimo sakramentus.

„Yra tekę giedoti ir per laidotuves bei vestuves. Vietiniai lietuviai nori lietuviškų šv. Mišių. Kai tik galiu, visada groju bei giedu jų šventėse. Nors laidotuvės man labai nepatinka, tenka perlipti per save ir padėti žmonėms jiems sunkią valandą“, – sako tautiečiams pagalbos ranką tiesianti jauna moteris.

Ateityje Renata puoselėja viltį kartu su choristais pasirodyti ir kasmet pasaulio lietuvius suburiančioje Dainų ir šokių šventėje Lietuvoje. Tačiau kol kas šiam tikslui įgyvendinti labai trūksta finansavimo ir koją kiša kukli choro narių sudėtis.

Islandijos lietuvių bendruomenė rengia ir įvairius susitikimus, kviečia politikus, švietėjus į renginius. Kartą per metus ledo ir ugnikalnių šalyje įsikūrusiems emigrantams pristatomas lietuviškas filmas. Tad, anot R. Pratusytės, tikrai yra ką lietuviams nuveikti svetur.

Teko sulėtinti tempą

Islandijoje daugybė atvykėlių, o lietuviai pagal skaičių užima antrąją vietą. Žmonės į šią šalį dažniausiai atvažiuoja ieškodami geresnio atlygio, kuris net kelis kartus didesnis nei Lietuvoje. Tačiau Islandijoje pragyvenimas yra vienas brangiausių Europoje.

„Lietuviai čia atvyksta su mintimi, kad netrukus grįš namo. Daug kas gyvena taupiai ir susitaupę grįžta. O kiti įsimyli šią šalį, pasilieka daug ilgiau ar net visam laikui“, – teigia Renata.

Artimą ryšį su Islandija R. Pratusytė puoselėja jau nuo pirmosios pažinties su ja. Į Islandiją padirbėti pirmieji išvyko Renatos broliai. Baigusi Ramygalos gimnaziją, mergina įstojo studijuoti muzikos pedagogiką Šiaulių universitete. Ir jau po pirmųjų studijų metų pati patraukė paskui brolius per vasarą padirbėti į geizerių ir karštųjų versmių kraštą.

Savanorystė bebaimių Paieškos ir gelbėjimo tarnybos narių gretose, pasak Renatos, savotiška jos duoklė šaliai, svetingai priėmusiai atvykėlę iš Lietuvos.

„Islandija man taip patiko, kad po kiekvienų studijų metų visas vasaras praleisdavau Reikjavike dirbdama, o kai įgijau bakalauro diplomą, iš karto atsikrausčiau čia gyventi“, – sako ramygalietė.

Islandijos sostinė Reikjavikas teturi vos 122 tūkstančius gyventojų, tai yra vos daugiau nei Panevėžys ir net keliskart mažiau nei Vilnius. Tad, Renatos teigimu, gyvenimas ten slenka tarsi sulėtintu tempu.

„Islandai nelekia tarsi akis išdegę, nesijaudina dėl nesėkmių ir dažnai vėluoja. Jeigu kažkas vyksta ne pagal planą, jie dažnai naudoja posakį: „Þetta reddast“, kas reiškia „Viskas susitvarkys“. Čia tikrai niekur neskubama“, – šypteli emigrantė.

Už Reikjaviko ribų per visą salą nusidriekia maži miesteliai bei vienkiemiai. Pastaruosiuose įsikūrę ūkininkai augina avis bei arklius. Kaip tik šiuo metu iš kalnų pargenamos avelės.

Po darbo dienos visi islandai skuba į sporto klubus arba pasportuoti gamtoje. Vaikai žaidžia futbolą, suaugusieji lekia į kalnus, važinėjasi dviračiais bei bėgioja.

„Kad ir koks būtų oras, visada gatvėse sutiksi daug žmonių. Fiziškai pajudėję visi lekia į vietinius baseinus. O čia jų daugybė! Po atviru dangumi mėgaujasi karštomis voniomis“, – islandų gyvenimo būdą perprato Renata.

Neturi kuo skųstis

Islandai, R. Pratusytės teigimu, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti šaltoki žmonės, per daug neatviraujantys su nepažįstamaisiais. Tačiau davus jiems daugiau laiko, tikrai galima artimai susidraugauti.

„Šioje šalyje daugiau laisvės ir ramumos. Islandai labai mandagūs žmonės, visada sveikinasi ir nevengia parodyti dėkingumo“, – tikina emigrantė.

Anot Renatos, islandai, kaip ir lietuviai, labai vertina nepriklausomybę ir kultūrinį išskirtinumą. Labai didžiuojasi vikingų kilme ir savo kalba. Islandų visuomenėje visiškai nejuntama moterų diskriminacija. Čia jos užima aukštas pozicijas valdžios ir verslo struktūrose.

Atvykėlius islandai priima ganėtinai maloniai. Jau keletą metų čia neria darbo vizos bei leidimo gyventi.

Renata jau spėjo pasijusti šios unikalios šalies dalimi.

„Buvau atvira pokyčiams, išmokau islandų kalbą, gavau darbą pagal išsilavinimą. Tikrai neturiu kuo skųstis. Jaučiuosi pakankamai sava, aktyviai dalyvauju islandų kultūrinėje bei visuomeninėje veikloje“, – sėkmingu gyvenimu svetur džiaugiasi ramygalietė.

Visgi galutinai įsitvirtinti islandų bendruomenėje jai kiek trukdo dvigubos pilietybės neturėjimas.

„Negaliu dalyvauti balsavimuose, daugiau reikštis politinėje veikloje. Nesakau, kad eičiau į Vyriausybę, bet norėtųsi turėti teisę išreikšti savo nuomonę bei rinkti valdžią čia, kur gyvenu“, – kartėlio neslepia R. Pratusytė.

Tyrinėja šalį

Islandija apdovanota unikalia šiaurietiška dvasia ir Europos kultūriniais palikimais. Vikingų kraštas Renatą kaipmat pakerėjo savo grožiu, kalnais ir ugnikalniais, ledkalniais, geizeriais ir kriokliais.

„To Lietuvoje tikrai nepamatysi! Išeini iš namų – o tau kalnas ir vandenynas šalia. O žiemomis pasirodo dar ir šiaurės pašvaistės“, – unikali gamta pakerėjo lietuvę.

Renatai patinka keliauti, o Islandija ją būtent ir vilioja nepažįstamais peizažais.

Renata įsidarbino Reikjavike valstybiniame darželyje ir jau penkerius metus ten mokytojauja.

„Čia gamtos mylėtojams tikrai yra ką pamatyti. Daug keliavau po šalį su šeima, draugais. Teko apsukti du kartus visą ratą aplink salą. Kraštovaizdis tiesiog žodžiais nenusakomas. Su draugais sukorėme 1337 kilometrus aplink visą salą“, – pasakoja R. Pratusytė.

Tik jai vis dar sunku priprasti prie dažnų oro permainų. Islandijoje oras gali pasikeisti kelis kartus per dieną, leisdamas patirti kone visus keturis metų laikus.

Stengiasi nepamiršti šaknų

R. Pratusytė tikina, jog gyvendama svetur pajuto, kad meilė Lietuvai neišmatuojamai augo.

„Norisi eiti ir visiems pristatyti lietuvių tautą, kalbą ir tradicijas. Manau, gyvendama Lietuvoje to tikrai nedaryčiau. Žaviuosi lietuvių kalba bei stengiuosi ją išsaugoti. Dėl to ir vadovauju lietuvių muzikos grupei, stengiuosi suburti žmones bei nepamirši savo šaknų“, – šypteli emigrantė.

Nepaisant to, jog tradicinės lietuviškos šventės Islandijoje kiek kitokios nei pas mus, R. Pratusytė išmokusi priimti svečios šalies taisykles.

„Švenčių tradicijos čia truputį kitokios, bet puikiai pavyksta suderinti. Pavyzdžiui, islandai išdidžiai mini Velykas, bet kiaušinių nedažo. Jie valgo tik šokoladinius kiaušinius. Vaikams juos paslepia iš vakaro spintose ar kitose namų vietose – kiekvienas pabudęs turi susirasti savo kiaušinį. O šokoladiniame kiaušinyje randa paslėptą posakį ar patarlę“, – apie islandiškas tradicijas pasakoja ramygalietė.

Ilgisi lietuviškos vasaros

R. Pratusytė juokiasi, jog gyvendama Reikjavike labiausiai pasiilgsta lietuviškos varškės bei sūrelių. Islandai varškės negamina, tad šių produktų emigrantės skrandžiui stinga. Trūksta jai ir lietuviškos vasaros, karštų vasaros dienų. Islandijoje net vasarą temperatūra siekia vos 16 laipsnių.

„Be galo pasiilgstu Lietuvos miškų, krūmų ir kaitrios saulės. Vasaros dienos Islandijoje niūrios, saulė pasirodo retokai. Daug lyja, gamta ne tokia turtinga žalumos, kaip Lietuvoje. Žemės paviršius padengtas akmenimis ir lava. Net smėlis juodas“, – pasakoja emigrantė.

Ramygaloje gyvena Renatos tėvai, tad moteris stengiasi būtinai bent kartą per metus sugrįžti jų aplankyti. R. Pratusytė užaugo apsupta brolių ir sesers, gausioje septynių vaikų šeimoje. Dabar visi jie išsibarstę po pasaulį. Renata su dviem vyresniaisiais broliais gyvena Islandijoje, kitas brolis gyvenimą kuria Norvegijoje, o sesuo ir du kiti broliai pasiliko Lietuvoje.

Galerija

 

Komentarai

  • Anokia čia meilė, kai išduoti Tėvynę dėl sotesnio kąsnio.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų