-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
V. Žukauskaitė-Kazanavičienė juokauja, kad pirmieji su margučiais susiję atsiminimai nėra itin džiuginantys. Nors Velykų simbolis susižavėjimą jai kėlė nuo mažumės, garbę marginti kiaušinius tuomet gaudavo 9-eriais metais vyresnė sesuo.
„Specialiu kiaušiniu laku ir vašku Velykų simbolį ilgokai dailino tik sesuo. Piešiamos gėlytės ir įvairūs ornamentai mane žavėjo jau tada, bet tėvai manė, kad esu dar per jauna tuo užsiimti“, – prisiminė tautodailininkė.
Tačiau kai po keleto metų mažoji Virginija pagaliau gavo galimybę pati dailinti kiaušinius, nei vaškas, nei kitos priemonės jos nesužavėjo. Nors kurti buvo įdomu, galutinis rezultatas nesukeldavo pasigėrėjimo.
„Kai atvykau studijuoti į Vilnių, Etnografijos muziejuje pirmą kartą pamačiau skutinėtus margučius. Tada atvipo lūpa ir kelias minutes negalėjau atsigauti. Velykų simbolio išvaizda pakerėjo, tačiau net negalėjau įsivaizduoti, kaip žmogaus rankos gali sukurti tokį kūrinį“, – „Sekundei“ pasakojo moteris.
Nors buvo susižavėjusi, V. Žukauskaitė-Kazanavičienė prisipažino, kad grįžusi namo neskubėjo atkartoti matytų grožybių. Tautodailininkė juokavo, kad tuomet buvusi labai jauna, tad senosios tradicijos nebuvo svarbiausia.
Patikusius meno kūrinius zarasietė prisiminė tik po kelerių metų, kai sukūrė šeimą ir norėjo nustebinti Velykų stalu. Tačiau bandymas sukėlė daugiau juoko, nei pasigėrėjimo.
„Pirmieji blynai visada būna prisvilę. Jeigu vieno margučio šoną pavykdavo išskutinėti, kitas būtinai suskildavo. Tačiau pačioje pradžioje ant stalo dėdavau ir tokius. Tik įskilusius šonelius paslėpdavau“, – prisiminė tautodailininkė.
Bėgant metams, įgūdžiai tobulėjo, o moters talentas neliko nepastebėtas. Kūriniais sužavėtos Virginijos draugės nunešė margučius į Zarasų kultūros centre vykusią parodą, ir pelnė trečią vietą. Patikėjusi savo jėgomis, V. Žukauskaitė-Kazanavičienė vis drąsiau dalyvavo įvairiose parodose, tačiau profesionaliau užsiimti šia veikla pradėjo tik laikinai emigravusi į svečią šalį.
„Prieš penkerius metus norėjau uždirbti pinigų sūnaus studijoms, tad teko išvykti į Vokietiją. Nors išvažiavus ne visuomet sekėsi, margučių gamyba padėjo ištverti namų ilgesį bei nerimą dėl Lietuvoje likusių vaikų. Gelbėjo ir tai, kad, matydami mano dirbinius, užsieniečiai tik aikčiojo ir negalėjo patikėti, jog tai tikrai rankų darbo kūriniai. Aplinkinių palaikymas ir savos žemės ilgesys dar labiau paskatino nesustoti“, – pasakojo moteris.
Savo kolekcijoje tautodailininkė jau yra sukaupusi kelis šimtus eksponatų ir pripažįsta, kad bėgant metams keitėsi ne tik galutinis produktas, bet ir visas kūrybos procesas. Virtus kiaušinius pakeitė tuščiaviduriai, jie tik iš pirmo žvilgsnio atrodo trapesni.
„Ilgai dailindavau jau išvirtus kiaušinius, tačiau kai po parodų atidarydavau vitriną, smarvė būdavo tokia stipri, kad tekdavo bėgti kuo toliau, o margučius išmesti. Stebėdama tai, viena tautodailininkė paklausė, kodėl niekada neskutinėju tuščiavidurių kiaušinių. Nors pabandyti buvo nedrąsu, rezultatu likau patenkinta. Net ir dabar skutinėjamas virto kiaušinio lukštas neretai įtrūksta, o tuščiavidurio lieka sveikas net nuriedėjęs nuo stalo“, – džiaugėsi zarasiškė.
Dauguma tautodailininkės margučių – tamsių spalvų. Tai, pasak moters, padeda sukurti prabangos įspūdį. T. Šiaudinio nuotr.
V. Žukauskaitės-Kazanavičienės darbai jau spėjo apkeliauti pusę pasaulio. Jos margučiai buvo eksponuojami Sankt Peterburge, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Belgijoje, Anglijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Latvijoje bei įvairiuose Lietuvos kampeliuose. Nors visur lydėjo sėkmė, moteris prisipažįsta, kad pagrindinis tikslas – aukso vainikas – dar nepasiektas.
„Tautodailininkui nėra didesnio apdovanojimo Lietuvoje, nei gauti aukso vainiką, tad labai tikiuosi, kad vieną dieną laimė nusišypsos ir man. Tai nėra lengva, nes vien tam, kad dalyvautum konkurse, pirmiausia turi pereiti rajono, o vėliau – regiono atrankos etapą. Nereikia pamiršti ir to, kad margučiams nėra lengva konkuruoti su kitais Lietuvos simboliais“, – pažymėjo meistrė.
V. Žukauskaitės-Kazanavičienės darbai praėjusį rudenį tik per plauką nepelnė išsvajoto apdovanojimo. Tą kartą komisijos pirmininkė žvelgdama į jos kūrinius neslėpė susižavėjimo, kartojo, kad dirbiniai nusipelno aukščiausio įvertinimo, tačiau pergalė atiteko tautiniam kostiumui.
„Konkurse margučiai turi konkuruoti su audėjų ir kryždirbių dideliais kūriniais, tad neverta stebėtis, kad teko nusileisti“, – apgailestavo menininkė.
Išdrožinėti vieną kiaušinį neretai trunka ilgiau nei vieną dieną, todėl ruošdama Velykų stalą menininkė savo pomėgį nustumia į šalį. Tuomet vietoje skustuko į pagalbą pasitelkia įvairias žoleles ir kitas tradicines dekoravimo priemones, o raižiniais papuošia tik smulkias margučio detales.
„Skutinėti jau tapo tarsi profesine liga ir negaliu ramiai padėti kiaušinio, prieš tai jo šiek tiek nepakoregavusi specialiu peiliuku. Pradedama darbą niekada nežinau, kaip viskas baigsis, kokias linijas piešiu. Visi raštai ir ornamentai gimsta savaime, todėl tai procesui suteikia dar daugiau malonumo“, – atskleidė kūrėja.
Nors tautodailininkė nesitiki, kad netradiciniu pomėgiu pavyks užkrėsti būrį lietuvių, rankų nenuleidžia. Turėdama galimybę rengia seminarus mokytojams bei mokiniams ir sulaukia itin daug susidomėjimo, pagyrų.
„Tam, kad pasiektum labai gerų rezultatų, treniruotis reikia ne tik prieš Velykas, bet žmonės tam dažnai neturi laiko. Visgi, nepaisant gaunamų rezultatų, svarbiausia, kad rankų darbo margučių nenukonkuruotų dažyti kiaušiniai su užklijuotais lipdukais“, – pabrėžė kūrėja.
