-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Indrė Jonaitytė – viena iš nedaugelio muzikančių, pasirinkusių kornetą. Ir ji įsitikinusi, jog šis instrumentas neša sėkmę.
„Galbūt tai kažkoks giminės genas, bet muzikavo visi: kas mažiau, kas daugiau, o kas iki šiol tai daro“, – šypteli mergina.
Muzikinę karjerą Indrė pradėjo būdama vos septynerių metų. Į garsų ir natų pasaulį mergaitę pastūmėjo krikšto mama Ligita Bilevičienė, tuo metu vadovavusi Perekšlių kaimo varinių pučiamųjų orkestrui „Saulutė“.
Vėliau jaunoji muzikė pradėjo lankyti Vytauto Mikalausko menų gimnaziją. Jau tuomet ji buvo aiškiai susidėliojusi prioritetus ir tvirtai nusprendusi ateitį sieti su muzika. Siekti užsibrėžtų tikslų bei užtikrintai žengti į priekį talentingai mergaitei padėjo ir specialybei atsidavęs mokytojas Saulius Buitvydas.
Pirmuosius trejus muzikinės karjeros metus I. Jonaitytė grojo althornu, bet išgirdusi korneto muzikines galimybes, juo susižavėjo ir nusprendė išmokti šio instrumento paslapčių.
„Mane labai sudomino korneto garsas ir pasaulinio lygio muzikantų atliekami kūriniai. Manau, nesuklydau jį pasirinkdama. Šis instrumentas mano karjeroje neša sėkmę“, – sako Indrė.
Toks pasirinkimas – retas tarp merginų. Kornetas laikomas labiau vyrišku instrumentu. Bet I. Jonaitytė įsitikinusi – ji yra gyvas įrodymas, jog suvaldyti šį varinį pučiamąjį instrumentą puikiai sugeba ir merginos.
„Neslėpsiu, jog nuo pat mažų dienų, vos tik pradėjus muzikuoti ir supratus, kad galiu groti, mano svajone tapo būti didžiųjų scenų soliste“, – atvira muzikė.
Devyniolikmetė kiek kuklinasi, jog tos svajonės, nors ir įgavusios pagreitį, siekiama iki šiolei. Tačiau kuo toliau, tuo mažiau iš Perekšlių kaimo kilusiai merginai trūksta iki didžiųjų Europos ir pasaulio scenų užkariavimo.
Neseniai vykusiame Tarptautiniame Juozo Pakalnio konkurse I. Jonaitytė įvertinta aukšta antrąja vieta. Jame jaunoji kornetininkė buvo debiutantė, tačiau įrodė, jog yra pranašesnė už net iš tolimojo Tailando ar Japonijos atvykusius muzikantus. Indrės profesionalumą pastebėjo solidi vertintojų komisija, kurią sudarė teisėjai iš Lenkijos, Vokietijos, Suomijos, Didžiosios Britanijos, Olandijos ir Lietuvos.
I. Jonaitytei teko įveikti net tris sunkius etapus. Pirmajame reikėjo atlikti du kūrinius, antrajame – tris. Į paskutinį, trečiąjį, turą iš korneto grupės ji perėjo viena ir privalėjo atlikti net dvidešimt minučių trunkantį kūrinį – Filipo Sparko koncertą kornetui.
„Konkursas pareikalavo labai daug ištvermės ir jėgų, man jis buvo didelis iššūkis tiek fiziškai, tiek psichologiškai“, – prisipažįsta Indrė.
Antrąją vietą pelniusi laureatė sako, jog ir dabar dar užplūsta geros emocijos, smagūs konkurso atsiminimai.
„Nespėjau dar atsipalaiduoti ir nežinau, ar to noriu. Man tai patinka ir aš nenoriu užmigti ant laurų, lengvinti ar keisti dienotvarkės“, – šypteli atlikėja.
Indrei kiekvienas išėjimas į sceną giliai nugula širdyje – tokių akimirkų ji sako negalinti pamiršti. Asmeninio archyvo nuotr.
I. Jonaitytei patinka atlikti virtuoziškus kūrinius, o jos repertuaro spektras iš tiesų platus. Ir nors kiekvienas kūrinys pareikalauja išskirtinio susikaupimo, pastangų, ištvermės ir nuolatinio darbo, Indrė sako, jog konkurso trečiojo turo kūrinį gali drąsiai įvardyti vienu didžiausiu savo iššūkiu.
„Kažko panašaus kaip trijų dalių kūrinio nesu atlikusi nei konkurse, nei koncerte. Atliekant tokį kūrinį svarbiausia pasitikėjimas savimi ir geras nusiteikimas, o tai man pavyksta visada. Tikras iššūkis buvo susikaupti ir padaryti kaip įmanoma geriau“, – pasakojo I. Jonaitytė.
Indrė muzikuoja jau trylika metų ir per tą laiką patyrė šilto ir šalto – nuo intensyvaus korneto pūtimo skaudėdavo ir lūpos, ir liežuvis.
„Patikėkit, niekas nevargsta, jeigu viskas yra daroma su saiku“, – juokiasi jaunoji muzikantė.
Aplinkiniai iki šiol stebisi, kaip merginai pavyksta taip lengvai susidoroti su scenos jauduliu. Net ir pirmąjį kartą išeidama atlikti solo partijos grojant su ansambliu, kornetininkė prieš auditoriją žengė drąsiai.
Ji patikina, jog kiekvienas išėjimas į sceną giliai nugula širdyje – tokių akimirkų negalinti pamiršti. Visgi vienas įsimintiniausių pasirodymų įvyko, kai Indrei tebuvo dvylika. Tąkart I. Jonaitytei nusišypsojo laimė groti su Nyderlandų orkestru „De Bazuin Oenkerk“. Tik po pasirodymo sužinojusi, kad jos muzikavimo klausėsi pilna salė, maždaug 5 000 žiūrovų.
Šiuo metu I. Jonaitytė Vilniuje studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, yra pirmo kurso studentė.
„Turėjau kvietimų vykti studijuoti į užsienį, bet nebuvo noro iš karto išvykti, norėjau būti patriote“, – sako Indrė.
Stojamiesiems į akademiją ruošėsi itin intensyviai, nes labai norėjo įstoti – juk ir kito plano, sako, nebuvo numačiusi. Labiausiai tuo metu dar būsimai studentei buvo neramu dėl bendrojo ugdymo dalykų egzaminų.
Dabar tiek stojamųjų jaudulys, tiek nežinomybės baimė jau praeityje. Talentinga ir gabi mergina gavo valstybės finansuojamą vietą, tad dabar tik groja ir groja – kala savo laimės pasagėlę, o ją gludinti ateityje žada ir už Lietuvos ribų.
Prie Remigijaus Vilio (dešinėje) vadovaujamo orkestro „Aukštyn“ Indrė Jonaitytė prisidėjo nuo pirmos šio gyvavimo dienos ir vertina šį žingsnį kaip itin reikšmingą. Asmeninio archyvo nuotr.
Pirmieji studijų mėnesiai nebuvo lengvi. Vos įsiliejusi į studentų gretas, Indrė skubėjo ruoštis J. Pakarklio konkursui. Sako, toks tempas jai tikęs ir patikęs, o už pagalbą šiuo nelengvu etapu ypač dėkinga dėstytojui Adomui Kontautui.
„Jis su manimi dirbo ne tik darbo dienomis, bet ir savaitgaliais. Po pusantro mėnesio lipdama į sceną tikriausiai pirmą kartą jaučiausi tokia savimi pasitikinti ir tvirta, jog tikrai padariau viską. Žinoma, tobulėti visuomet yra kur“, – šypsosi pašnekovė.
Muzikines aukštumas šturmuojanti I. Jonaitytė laisvo laiko turi mažai, o poilsio akimirkas stengiasi išnaudoti tinkamai. Pavyzdžiui, gerai išsimiegoti. Juk, sako, jokia nauja informacija nelįstų į galvą be atitinkamo poilsio. Pabėgti nuo minčių jai puikiai pavyksta ir sportuojant.
Merginos dienotvarkė gana griežtai sustyguota. Rytais ji groja kornetu, po pietų skuba į paskaitas, po jų – vėl groja, o vakarais kulniuoja į ansamblį, kvinteto ar orkestro repeticiją.
„Per dieną groju apie keturias ar šešias valandas, o savaitgaliais laukia repeticijos, pasiruošimai koncertams su orkestru „Aukštyn“, – pasakoja Indrė.
Prie Remigijaus Vilio vadovaujamo orkestro „Aukštyn“ ji prisidėjo nuo pirmos šio gyvavimo dienos. Galimybę groti Naujamiesčio kultūros centro-dailės galerijos orkestre jaunoji muzikė vertina kaip ypač reikšmingą patirtį. Taip pat tai yra ir laimė dalyvauti įvairiuose konkursuose, koncertuose, keliauti po svečias, užsienio šalis.
Kornetininkė sako, jog vadovo dėka ji galėjo pasisemti patirties iš žymių pasaulio instrumentinės muzikos solistų, kurie kartu grodami ir mokydami įrodę, jog ir ji gali tapti visame pasaulyje atpažįstamu veidu, nepriekaištinga atlikėja.
2015-aisiais kartu su orkestru I. Jonaitytė vyko į svarbią kelionę, Europos varinių pučiamųjų orkestrų čempionatą. „Aukštyn“ europinio lygio konkurse dalyvavo pirmą kartą. Kelionė Indrei tapo lemtinga.
Vienas iš privalomų kūrinių turėjo būti atliekamas orkestro kartu su solo partija. Garbė ją atlikti atiteko Indrei. Atliktas Žano Baptisto Arbano kūrinys „Fantaisie Brillante“ jai atnešė didelę sėkmę. I. Jonaitytė buvo pripažinta geriausia soliste savo amžiaus grupėje.
Iki šiol ji sako esanti dėkinga R. Viliui, kuris savo orkestro nariams atiduoda visą širdį.
„Smagu groti kolektyve, tačiau mano svajonė – groti solo“, – savo didžiojo tikslo link iriasi talentinga jaunoji muzikė.
