G. Kartano nuotr.

Šukės atgimė įspūdingais eksponatais

Šukės atgimė įspūdingais eksponatais

Lokinės dvarą kadaise puošusi įspūdinga porcelianinė, dar XIX a. vaza su įsimylėjėlių atvaizdu buvo virtusi šukėmis, tačiau ir šios ilgą laiką atidžiai, kaip didelė vertybė, saugotos Panevėžio kraštotyros muziejaus saugyklose.

Visgi restauratoriai daro stebuklus. Ši iš praeities atkeliavusi grožybė dabar – vienas nuostabiausių muziejaus eksponatų.

Kartu su ja Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre naujam gyvenimui prikelti ir dar septyni panevėžiečių keramikos lobiai.

Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus pavaduotojos Jūratės Gaidelienės teigimu, vienas įspūdingiausių restauruotų eksponatų – XIX a. porcelianinė piešiniais ir paauksinimu puošta vaza priklausė dvarininkui Juozapui Končiai iš Lokinės dvaro Ukmergės rajone.

„Šią vazą su romantišku įsimylėjusios poros atvaizdu J. Končia padovanojo dvare tarnavusiai Vitkevičienei. 1963 metais vazą muziejui perdavė buvusios dvaro tarnaitės sūnus Povilas Vitkevičius“, – pasakoja J. Gaidelienė.

Muziejus ilgą laiką saugojo tik vazos šukes. Ši vertybė buvo sudužusi į devynias dalis: pati vaza skilusi į penkias, o jos postamentas – į 4 šukes. Be to, nebuvo vienos rankenėlės, neišlikęs ir vazos apatinės dalies fragmentas. Pačiose lūžių vietose buvo daug smulkių ištrupėjimų, o vazos paviršius buvo nešvarus, paauksinimas daug kur nusitrynęs. Tokios būklės vaza muziejaus saugyklose išgulėjo beveik šešis dešimtmečius.

Bet dabar muziejus džiaugiasi gražia, restauruota vaza, skaičiuojančia daugiau nei šimtą metų.

Eksponatą rado po žeme

Dar vienas Vilniaus restauratorių naujam gyvenimui prikeltas Panevėžio muziejaus eksponatas taip pat XIX a. siekiantis gipsinis antikinio kario biustas – karys su šalmu ir prabangiais šarvais. Pasak J. Gaidelienės, biustas rastas 1972 metais Berčiūnuose ariant žemę – maždaug 80 centimetrų gylyje. Prieš restauravimą skulptūros būklė buvusi labai prasta. Tikriausiai netrumpą laiką gulėjęs žemėje biustas buvo dėmėtas, kario galva kažkada nudužusi ir vėl priklijuota, dažai apsilupę, trūko kai kurių fragmentų. Buvo spėjama, kad biustas ne kartą perdažytas šviesios spalvos dažais. Matėsi, kad apatinis dažų sluoksnis šviesesnis nei paviršiniai.

„Po restauravimo šis biustas atrodo labai dailiai, kaip saldainiukas, puikiai dera ekspozicijoje, pasakojančioje apie dvarų ar pasiturinčių miestiečių gyvenseną, kultūrą, aplinką“, – džiaugiasi J. Gaidelienė.

Madingas vokiškas indas

Muziejaus lankytojai galės apžiūrėti ir restauruotą porcelianinį japonišką puoduką, priklausiusį nusipelniusiam Lietuvos treneriui, krepšininkui ir stalo tenisininkui, Panevėžio miesto garbės piliečiui Vilhelmui Variakojui. Puodukas buvo suskilęs į 16 fragmentų, o šie netinkamai suklijuoti tamsiais klijais. Be to, dalies fragmentų trūko. Šis puodelis nėra itin senas – gamintas praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje Japonijoje.

Dar vienas muziejui restauruotas indas – gana neįprastas. Tai – XX amžiaus pirmos pusės fajansinis indas su dangteliu dešrelėms.

„Tokio tipo indas – retas eksponatas. Madą juos naudoti patiekiant į stalą dešreles į Lietuvą atvežė vokiečiai Pirmojo pasaulinio karo metais“, – pasakoja J. Gaidelienė.

Be to, pasak muziejaus atstovės, pernai P. Gudyno restauravimo centre pagal sutartį buvo konservuoti, restauruoti septyni skulptoriaus Juozo Zikaro kūriniai, dabar eksponuojami Kraštotyros muziejuje veikiančioje parodoje „Juozo Zikaro studija“.

Restauratorių pacientai

Prano Gudyno restauravimo centro Keramikos skyriaus vedėjos Rasos Bieliauskaitės-Mikolaitienės teigimu, kiekvienas darbas restauratoriams pateikia iššūkių. Pasak jos, iš panevėžiečiams restauruotų indų daugiausia rūpesčių kilo dėl kario biusto ir vazos. Mat ant biusto buvo labai daug apnašų, daug įvairių dažų sluoksnių. Restauratoriams ne tik reikėjo viską nuvalyti, bet ir surasti, kokia visgi buvo pirminė biusto spalva. Tad buvo atlikti dažų sluoksnio tyrimai pasitelkus ultravioletinę spinduliuotę.

„Restauratoriai labai daug dirbo su biusto paviršiumi. Nors pagal galutinį rezultatą taip neatrodo, bet sutvarkyti visą paviršių buvo sudėtinga“, – sako vedėja.

Pasak R. Bieliauskaitės-Mikolaitienės, restauratoriams dažnai tenka gauti sudužusių indų, o vazos – vieni pagrindinių jų pacientų. Jos teigimu, gana sudėtinga buvo atkurti pirminę išvaizdą ir panevėžiečių vazai.

„Pats eksponatas buvo sudėtingas – su piešiniais, paauksavimais“, – pasakoja P. Gudyno restauravimo centro atstovė.

Restauratoriams teko pavargti ir su porceliano puodeliu bei indu dešrelėms, mat jau pats porcelianas yra subtili, plona medžiaga. Suklijuotos vietos prieš tai turi būti gerai išvalytos, išbalintos. Atkuriant prarastas vietas buvo naudojamos polimerinės medžiagos, tad sukurti tokį pat plonumą kaip porceliano taip pat reikalingi ypatingi įgūdžiai.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų