Suderinęs laiko ir prasmės dažnius

• Sekundė
• Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
• Kultūra
• 2018.05.20 17:22

Dailininkas, skulptorius, Panevėžio dailės mokyklos direktorius, tarptautinių akmens skulptūros simpoziumų organizatorius, respublikinių dailės olimpiadų vertinimo komisijos pirmininkas, Jotvingių Kryžiaus ordino riteris – štai kiek, ir dar daugiau, galima prirašyti prie panevėžiečio Vytauto Tallat-Kelpšos pavardės.

Miestą puošia skulptūros

Kiekvienas iš čia išvardytų pareigų deramai atliekantis menininkas žinomas kaip monumentaliosios skulptūros, antkapinių paminklų, mažosios plastikos, keramikos, aliejinės ir akrilinės tapybos, piešinių ir grafikos lakštų kūrėjas.
Miesto kultūros istorijoje paliktas ir trijų dešimtmečių vadovavimo Dailės mokyklai, ugdant kūrybingas asmenybes, talentingus menininkus, pėdsakas.
Gražiai Panevėžiui pritiko ir V. Tallat-Kelpšos organizuoti tarptautiniai akmens skulptūros simpoziumai – sulaukę didelio visuomenės susidomėjimo ir palikę miestui dešimtis skulptūrų. Tokių simpoziumų Panevėžyje buvo surengti šeši.
Tik ties septintuoju, pritrūkus lėšų, teko stabtelėti, bet, kaip viliasi menininkas, neilgam. Sumanymo rengti akmens skulptūros simpoziumus jis neatsižada ir jau dabar svarsto, kokiais keliais link išsipildymo geriausia sukti, kokių projektų imtis.
Šeštasis simpoziumas bendrovės „Aukštaitijos vandenys“ teritorijoje vyko 2015 metų vasarą ir tęsėsi daugiau nei dvi savaites. Simpoziume miestui skulptūras kūrė keturi profesionalūs skulptoriai – lietuvis, rumunė, indas ir gruzinas. Menininkai kūrė laisva tema, o jų darbai buvo skirti papuošti Aukštaitijos sostinės erdvėms.
„Simpoziumų idėja – artimesnis miesto gyventojų santykis tiek su skulptūra, tiek su menu apskritai. Todėl siekiama, kad projekto dalyvių simpoziumo dienomis iš lauko akmenų, riedulių sukurti kūriniai, kuriuos dovanosime miestui, rastų savo vietą miesto gyventojų ir svečių lankomoje ir pamėgtoje Senvagėje“, – teigė tuomet V. Tallat-Kelpša.
Panevėžyje vykusiuose akmens skulptūrų simpoziumuose yra dalyvavę skulptoriai iš Australijos, Turkijos, Meksikos, Bulgarijos, Estijos, Graikijos ir kitų šalių.
Pats V. Tallat-Kelpša patirties taip pat semiasi, akiratį plečia ir daug naujo išmoksta dalyvaudamas svetur rengiamuose skulptorių simpoziumuose.
Jau daug metų, pereidamas tam tikras atrankas, jis būna kviečiamas į įvairiose šalyse vykstančias kūrybines stovyklas.
Teko skulptoriui darbuotis Turkijoje, Italijoje, Vokietijoje ir kitur. Tad jo darbai puošia ne tik Panevėžio, bet ir Lietuvos bei kitų šalių miestų aikštes bei skverus.
Per ilgus kūrybos metus surengta 16 personalinių parodų, daug kartų dalyvauta bendrose.
„Galerijoje XX“ V. Tallat-Kelpša žiūrovams buvo pristatęs penkerių metų akmens, medžio, bronzos skulptūras bei fotografijas, iliustruojančias monumentaliosios skulptūros kūrinius.
Menotyrininkai jo kūrybą vertina kaip keliasluoksnę, daugiaplanę, išsiskiriančią harmoninga formos ir turinio tradicinės plastikos plėtote, realistine vaizdo stilistika. V. Tallat-Kelpšos skulptūrai būdingas
mastelio ir proporcijų žaidimas, skirtingų medžiagų raiškos kalba.

Laiko šeimininkas

Skulptorius įsitikinęs, kad menas neturėtų prarasti savo tikrosios paskirties – šviesti, pakylėti žmogų, rodyti jam kelią, o ne gniuždyti ar smukdyti. Tik kilnius tikslus keliantieji gali tikėtis tikrosios sėkmės. Be to, mene reikalingas nuoširdumas – šaltos širdies kūryba retai bus įtaigi, nepaveiks kito žmogaus.
„Dabar persimečiau prie paukščių“, – prisipažįsta beveik nė dienos be kūrybinio proceso nepraleidžiantis V. Tallat- Kelpša. Jo paukščiai, tarsi realūs, bet palytėti vaizduotės, akmenyje ar ant drobės tampa mįslingais, ne taip lengvai atpažįstamais.
Tiesa, paukščiams dažnai tenka palūkėti savo valandos. Šiuo metu skulptorius vis dar susikaupęs prie iš švediško granito kalamo Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriams skirto skulptūrinio paminklo, stovėsiančio Ramygaloje. Paminklas jau baigiamas, birželio mėnesį vyks iškilmingas jo atidengimas.
Retai kada tenka sutikti pašnekovą, kuris nesiskųstų laiko stoka. Ir tą, regis, jis padarytų, ir tą, bet kad to laiko vis nėra, tai ir tenka darbus atidėti.
Iš V. Tallat-Kelpšos lūpų tokių skundų negirdėti. Jis sako, jog laiko užtenka viskam – reikia tik norėti ir teisingai planuoti, kontroliuoti savo valandas ir darbus.

DOVANA. Skrybėle su skulptoriaus rankų kompozicija Vytautas Tallat-Kelpša apdovanotas Ignalinos rajone, Mielagėnuose.

Nemažai įsipareigojimų turintis žmogus, vadovas, atsakingas ne tik už savo veiklą, pasirodo, yra pats savo laiko šeimininkas – derina jį ir tvarko taip, kad viskam užtektų. Ne kartą ir pagyrimų yra sulaukęs, kai ėmęsis ką nors organizuoti sutvarko taip, kad viskas eina kaip iš pypkės – sklandžiai, be trukdžių.
Visame tame kasdienių darbų ir rūpesčių laike kūrybos proceso nenorintis ir negalintis apleisti menininkas sako, kad kūryba yra didžioji jo gyvenimo dalis.
Todėl ir darbai jo vertinami, pelnę daugybę apdovanojimų. Skulptorius juokdamasis dedasi ant galvos skrybėlę – vieną iš originalesnių jo darbo įvertinimų. Dovana buvo įteikta Ignalinos rajone Mielagėnuose vykusiame renginyje. Gabios meistrės iš vilnos nuvelta skrybėlė skirta tvirtoms ir darbščioms skulptoriaus rankoms. Rankų kompozicija, taip pat iš vilnos velta, ir puošia galvos apdangalą.
Labiausiai mėgstamų savo darbų skulptorius negali išskirti. Užsimena apie daugiau jausmų pareikalavusius „Liūdinčią žydų motiną“, esančią Panevėžio žydų kapinėse, paminklą Lietuvos kariuomenės pulkininkui leitenantui Jonui Variakojui, stovintį Nepriklausomybės aikštėje, sukurtą dar 2001 metais.
Beje, J. Variakojis šiemet išrinktas Panevėžio miesto garbės piliečiu.
Dar skulptoriui buvo svarbus dalyvavimas projekte „Skulptoriai skaito Donelaitį“ – per jį sukūrė du sėkmingus darbus.
Taip pat jis prisimena įdomią patirtį Lietuvos nepriklausomybės 100-mečio istorijai skirtame A galerijos projekte „X: PaLikimas“ . Projekto dalyviai buvo pakviesti prie vieno kūrinio dirbti dviese – kartu su kitu menininku.
Skulptorius V. Tallat-Kelpša sako iš pradžių abejojęs tokia keistoka iniciatyva, svarstė, kaip čia pavyks suporuotiems dirbti. Tačiau, pasirodo, visai be reikalo. Pradėjęs dirbti su tapytoju Ramūnu Grikevičiumi, skulptorius iš karto rado bendrą kalbą, bendrus sprendimus. Dirbti buvo iš tiesų neįprasta, tačiau labai įdomu.
Nors vaikystėje skulptoriumi tapti tikrai nesvajojo, tačiau mėgo ir piešti, ir lipdyti. Bene mėgstamiausias jo žaidimas būdavo su paties nulipdyta plastilino kareivių armija – pridarydavo tų kareivių tiek, ginkluotų ir raitų, kad užtektų didžiuliams mūšiams surengti.

Ordino riteris

Be kūrybos, vadovaujamo darbo, V. Tallat-Kelpšos gyvenime yra dar vienas svarbus užsiėmimas – dalyvauti Jotvingių Kryžiaus riterių ordino veikloje. Tiesa, kapitulos, riterių susitikimai vyksta ne itin dažnai – vos kelis kartus per metus. Bet jie neabejotinai labai svarbūs.
O ir pats buvimas šio ordino riteriu – kilmė ir titulas – įpareigoja. Nedera elgtis bet kaip, sukti iš doros kelio, imtis abejotinos veiklos.
Garsios bajorų Tallat-Kelpšų giminės palikuonis savo kilmę įrodančius dokumentus rado archyve, rūpestingų protėvių tvarkingai sudėtus, surūšiuotus. Dokumentai – nuo 1597 iki 1905 metų.
Išliko daugiau kaip 300 metų giminės gyvenimą liudijantys dokumentai – gimimų, santuokų, mirčių liudijimai, apdovanojimų patvirtinimai. Visos šių dokumentų kopijos dabar saugomos V. Tallat-Kelpšos archyve.
Kartu saugomas ir giminės herbas, kuris kartu su kitomis privilegijomis giminei buvo suteiktas už karinius nuopelnus. Herbe – ąžuolo lapų vainikas, skydas, kryžius ir šarvuotas karys iškeltu kardu. 16 amžiuje suteikiant giminei herbą buvo patvirtintas ir iš anksčiau turėtas bajorystės titulas.
Didikų Tallat-Kelpšų pavardė buvo sudaryta susijungus dviem garsioms giminėms – Žemaitijoje gyvenusiems Kelpšoms ir prie Prūsijos sienos – Taliatams.
Daugiausia protėvių gyveno Žemaitijoje, iš ten kilęs ir Aukštaitijoje jau kelis dešimtmečius gyvenantis menininkas.
V. Tallat- Kelpšos gimtinė – Laukuva, senas, dar 1253 metais pirmą kartą paminėtas miestelis, esantis netoli Medvėgalio piliakalnio. Mindaugo sutartyje su kryžiuočiais Laukuva minima kaip svarbus gynybinis centras. Tallat-Kelpšų giminės vyrai veikiausiai ir buvo apdovanoti už pasižymėjimą ten vykusiuose mūšiuose.
Sudaryto giminės genealoginio medžio pagrindas – Stanislovas Tallat-Kelpša, gimęs 1557 metais. Nuo jo žinomas visų tolimesnių palikuonių kelias.
V. Tallat- Kelpša dar mena savo senelį, taip pat Vytautą, gimusį 1889 metais. Jis buvo baigęs Sankt Peterburgo aukštąją geležinkelio mokyklą ir visą gyvenimą dirbo toje srityje. Skulptoriaus tėvas Vytautas, gimęs 1930 metais, buvo mokytojas. O štai Panevėžyje šaknis įleidęs Vytautas pasirinko menininko kelią.
Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narys, turėdamas visus kilmę įrodančius dokumentus ir sėkmingai besidarbuojantis pasirinktoje srityje, buvo įšventintas ir į aukštos prabos organizacijos – Jotvingių Kryžiaus ordino riterius.
Šis riterių ordinas įkurtas dar Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, jį sudarė senųjų tradicijų vienijamos kilmingos Lietuvos šeimos.
Oficialioje ordino svetainėje pasakojama, kad Jotvingių Kryžiaus riterių ordinas buvo įkurtas, kai 1487 metais Žemaitijoje susiformavo tvirta grupuotė prie kunigaikščio Jurgio Kunaičio Komiatos.
Jotvingiai – baltų genčių grupė, gyvenusi dabartinėse Lietuvos pietų, Baltarusijos vakarų ir Lenkijos šiaurės rytinėje teritorijose. X–XII a. jotvingius dažnai puldinėjo Rusios ir Lenkijos kariaunos, XIII a. – daugiausia kryžiuočiai. Jotvingiai darė atsakomųjų žygių, tačiau karų ir plėšimų nusiaubta jotvingių žemė ištuštėjo.
XIV a. didelė kilmingų šeimų dalis išsikėlė į kaimyninę palankiai nusiteikusią Žemaitiją, kur atvykėliai buvo globojami Lietuvos valdovų ir vietinių kunigaikščių.
1590 metais didysis kunigaikštis Žygimantas III iš naujo pripažino Jotvingių bajorų broliją. Brolijos sostas maždaug iki 1650 metų buvo Medininkuose. Kai šis miestas buvo apiplėštas, apgriautas, sostas persikėlė į Raseinius, o vėliau į Žemaitijos bajorų seimelių sostinę Kražius.
Ir dabarties ordino riteriai susitikimus rengia Kražiuose.
Žinoma, kad ne kartą ordinui buvo iškilęs pavojus, jis buvo uždraudžiamas, bet ir vėl atgimdavo. Štai 1852 metais ordiną buvo uždraudusi carinė rusų valdžia, nors jis ir toliau slapta egzistavo, o kai kurios Lietuvos aristokratų šeimos tyliai saugojo ordino tradiciją. Narių pavardės figūravo abiejų – 1831 bei 1864 metų sukilimų metu. Ordinas sietinas ir su 1893 metų anticariniu kruvinuoju konfliktu, istorijoje garsiu Kražių skerdynių pavadinimu..
Minint Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį, ordino riteriai taip pat mini atgimimą. Juk tais pačiais 1918 metais brolija, oficialiai įsiregistravusi Jotvingių Geležies Kryžiaus ordinu, vėl pradėjo egzistuoti.
1936 metais, siekiant atgaivinti tradicijas, buvo susigrąžintas Jotvingių Kryžiaus riterių ordino vardas.
Tačiau, deja, kaip ir daugelis veiklų, 1940 metais sovietams okupavus Lietuvą, ordinas vėl buvo uždraustas.
Laimė, 2003-iaisiais Kaune betvarkant seno namo palėpę buvo rastas tarpukario Lietuvos Jotvingių Kryžiaus riterių ordino archyvas bei senoviniai įstatai ir ordinas buvo atkurtas.
Dabar jis – apie 40 narių jungianti visuomeninė organizacija, kurios tikslai ir uždaviniai – tęsti senojo Jotvingių Kryžiaus riterių ordino tradicijas, siekti išsaugoti ir tyrinėti baltų kultūrą, istoriją, paveldą.
Pagrindinis ordino ženklas – lietuviškas kryžius su dviem skersiniais, dengtas baltu emaliu su averse pavaizduotu jotvingių riteriu ir viršuje apvainikuotas karūna.
Ordino herbe jotvingių vytis vaizduoja šarvuotą raitelį, kurio aukso spalvos skydas papuoštas raudona penkialape rože.
Ordino šūkis: „In adver sitate etiam glorios“ – Kovojantiems – garbė!

• Sekundė
• Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
• #Aukštaitijos Senvagė
• #gyvenimo būdas
• #menas
• #V. Tallat-Kelpša