Panevėžio Bataliono gatvė buvo ir yra viena trumpiausių miesto gatvelių – vos 75 metrų su trupučiu. P. ŽIDONIO nuotr.

Spaudos startas iš Bataliono gatvės

Spaudos startas iš Bataliono gatvės

Maskvos vardu Panevėžyje vadintai gatvei suteikus garbingai kovojusio Bataliono vardą, netrukus čia ir pirmoji miesto spaustuvė atsidarė, o joje prieš 99-erius metus laikraštis „Panevėžio balsas“ pradėtas leisti.

Toje mažoje gatvelėje veikė ir knygynas, ir skaitykla, labai plačią veiklą išvystė ir verslūs Amerikos lietuviai.

Sugrįžusi lietuviška raidė

Praėjusį sekmadienį – gegužės 7-ąją – Lietuva minėjo Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną – 119-ąją lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo sukaktį.

Istoriniu požiūriu tie metai lyg ir ne toks ilgas laikotarpis, kiek daugiau nei vieno žmogaus gyvenimas. Tačiau spausdinto žodžio kelionėje per tą laiką daug išbandymų, atradimų ir pergalių patirta.

Panevėžiečiai savąjį spausdintą žodį – iki šiol juos lankantį pirmąjį mieste lietuvišką laikraštį „Panevėžio balsas“ į rankas paėmė 1924 metų vasario 16 dieną.

Iki tol Panevėžyje leista tik rusiška spauda – „Naš kraj“ (Mūsų kraštas) ir „Panevežskij listok“ (Panevėžio lapelis) – ėjo iki 1914 metų, o 1919-aisiais buvo pasirodęs komunistinis laikraštis „Izvestija Panevežskogo rajonogo sovdepa“ (Panevėžio rajono sovdepo (turbūt sovietų departamento) žinios).

Tad nesunku įsivaizduoti, koks prieš 99 metus buvo įvykis – išėjo pirmasis lietuviškas laikraštis, skirtas panevėžiečiams!

Į jų namus ir įstaigas laikraštis keliavo tiesiai iš spaustuvės miesto centre, iš Panevėžio Bataliono gatvės, ir dabar egzistuojančios.

Kaip anuomet, taip ir dabar ji buvo ir yra bene trumpiausia Panevėžio gatvė – vos 75 metrų 62 centimetrų ilgio.

Vis dėlto ir per šią trumpą miesto atkarpą praėjo daug įvykių bei patirčių.

Visų pirma, žinoma, lietuviško laikraščio gimimas Naftalio Feigenzono spaustuvėje.

„Naftalio Feigenzono vardas Panevėžyje siejamas su pirmąja miesto spaustuve, kurią jis ir jo įpėdiniai valdė beveik šešis dešimtmečius. O dabar juos primena ant pastato Respublikos gatvėje – iš Panevėžio Bataliono gatvės pusės – įrengta atminimo lenta“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejuje medžiagą apie praeities įvykius tvarkantis muziejininkas Donatas Pilkauskas.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Kelio pas skaitytoją pradžia

Spaustuvininkas N. Feigenzonas savo verslą dabartinėje Panevėžio Bataliono gatvėje pradėjo 1880 metais. Tik, kaip sako istorikas, neaišku, kada, lietuviškos spaudos draudimą panaikinus, šioje spaustuvėje pradėti spausdinti pirmi lietuviški žodžiai. N. Feigenzono archyvų neišliko.

Tik žinoma, kad 1908 metais lietuviškai jau buvo išspausdinta „Aido“ programėlė.

Iš šios spaustuvės miesto centre kelią pas skaitytojus pradėjo vyskupo Kazimiero Paltaroko ganytojiški raštai, Petro Butkaus, Juozapo Kozakevičiaus, kitų autorių knygos.

O ir šiandien panevėžiečių skaitomas laikraštis „Panevėžio balsas“ N. Feigenzono spaustuvėje buvo spausdinamas 1924–1931 metais.

Panevėžiečiai savąjį spausdintą žodį – iki šiol juos lankantį pirmąjį mieste lietuvišką laikraštį „Panevėžio balsas“ į rankas paėmė 1924 metų vasario 16 dieną.

Su moderniais šriftais

Simboliška, kad spaudiniams Panevėžyje pradžią davė… geležinkelis.

Nutiesus platųjį geležinkelį, miestas pradėjo sparčiai augti, vystytis, čia gausėjo mokyklų, įstaigų tad atsirado ir spaudos leidinių poreikis.

„Tai numatęs, panevėžietis žydas komersantas Feigenzonas Kauno gubernatoriui nusiuntė prašymą leisti jam steigti spaustuvę mieste. Tokį leidimą galėjo duoti tik Kaune, mat iki 1915 metų Panevėžys priklausė Kauno gubernijai. Į Feigenzono prašymą sureaguota teigiamai. Leidimas spaustuvei steigti duotas, nors kitiems prašytojams to daryti gubernatorius neleido“, – pasakoja D. Pilkauskas.

Net keletą metų moderni N. Feigenzono spaustuvė mieste buvo vienintelė, o įžvalgusis komersantas netrukus išsirūpino leidimą prie spaustuvės atidaryti ir knygyną.

Vėliau, mieste atsiradus kitoms spaustuvėms, N. Feigenzono įsteigtoji liko pagrindinė – turėdama naujausių šriftų galėjo atlikti įvairiausius spaudos darbus.

Yra žinoma, kad 1932 metais spaustuvėje dirbo 6–8 darbuotojai, o jų alga siekė iki 7 litų per dieną. Mažiausiai gaudavo nekvalifikuoti darbininkai – 3 litus.

Tačiau 1935 metų birželį Feigenzono spaustuvė dėl nesumokėtų mokesčių ir nesumokėtos pastato nuomos parduota iš varžytinių.

Įrenginiai buvo išsaugoti ir toje vietoje atsidarė kita spaustuvė – „Vilnis“.

Tik ji veikė neilgai – iki lemtingojo ir šaliai pražūtingo laikotarpio.

1941 metais sovietinė valdžia nacionalizavo visas Panevėžyje veikusias spaustuves, jų įrenginius suvežė į Fromo Gužučio gatvės – dabar tai Savanorių aikštė – 12 numeriu pažymėtą namą ir ten įkūrė vieną stambią spaustuvę skambiu pavadinimu „Raudonoji žvaigždė“.

Iki mūsų dienų išlikę vos keli autentiški pirmosios spaustuvės fragmentai – tarp jų originali pastato siena. P. ŽIDONIO nuotr.

Iki mūsų dienų išlikę vos keli autentiški pirmosios spaustuvės fragmentai – tarp jų originali pastato siena. P. ŽIDONIO nuotr.

Nupiešė ir Bitę

Dar vienas su Panevėžio Bataliono gatve susijęs, prisiminimų vertas asmuo – N. Feigenzono sūnus, dailininkas Solomonas Feigenzonas, savo piešiniuose įamžinęs miesto ir jo apylinkių vaizdus, panevėžiečių gyvenimo akimirkas.

Šio menininko rankai priklauso ir 4-ojo dešimtmečio pradžioje nupieštas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės portretas.

Pasirinkęs vaistininko profesiją, panevėžietis S. Feigenzonas į menus pasuko gana netikėtai.

1908 metais Charkove išlaikęs vaistininko padėjėjo egzaminus, vėliau Strasbūre studijavęs farmaciją, staiga viską metė ir tame pačiame Strasbūre pradėjo studijuoti dailę.

Vėliau tos srities žinių sėmėsi Liuksemburge, Berlyne.

Grįžęs į Panevėžį, dailininkas dirbo žydų vidurinėje mokykloje, vėliau „Javnės“ mergaičių

gimnazijoje ir aktyviai dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime.

Savo darbus jis eksponuodavo Panevėžio meno mėgėjų kuopelės organizuojamose parodose.

1925 metais vieną tokių parodų aprašė ir „Panevėžio balsas“.

O štai kokį įspūdį meno žinovams padarė S. Feigenzono darbai: „Visi jo kūriniai dvelkia melancholingu slėguliu, kas tačiau darosi dar įdomesnis drąsiais štrychais ir guvia technika, kuriems atsiekti reikia pastovaus temperamento, kurio matomai p. Feigenzonui nestokuoja. Įdomu būt pamatyti jį platesnėje kūryboje, kurios ar iš kuklumo, ar dėl kitų priežasčių p. Feigenzonas pasišykštavo.“

1926 metais Panevėžio meno mėgėjų kuopelės organizuotoje parodoje dailininkas S. Feigenzonas jau eksponavo kone dvi dešimtis paveikslų.

Brangiausiai – 120 litų – įvertinta iš natūros piešta pastelė „Panevėžio elektros

stotyje“.

„Panevėžio balse“ aptariant parodą, S. Feigenzono kūrybai negailėta pagyrų, minėta: „Jo Panevėžio motyvuose ir etiuduose randame originalumo, tikro meniško ūpo ir užsimojimų. Šie jo

paveikslai – tikroji parodos pažiba. Jaunas menininkas mokinosi Berlyne ir, be abejonės, toli

nužengs.“

Deja, tolesnis menininko likimas tiksliai nežinomas. Manoma, kad talentingas panevėžietis žuvo per 1941 metų holokaustą.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Nuo kosmetikos iki traktorių

Su Feigenzonų šeima susijusi Panevėžio Bataliono gatvė yra viena seniausių mieste.

Caro laikais ji vadinta Maskvos gatve.

Ir tik 1919 metų lapkričio 29 dieną buvo pervadinta Bataliono vardu.

„Respublikos laikais buvo vartojamas Bataliono gatvės pavadinimas, nors jis taip pat buvo skirtas Panevėžio batalionui pagerbti. Dabartiniu metu tai Panevėžio Bataliono gatvė“, – sako Panevėžio kraštotyros muziejaus istorikas.

Tarpukario metais Bataliono gatvėje veikė ne tik spaustuvė.

Į 4-uoju numeriu pažymėtą namą dažnai užsukdavo tobulo grožio siekdavusios to meto damos – juk čia buvo įsikūręs tais laikais labai modernus R. A. Civjan kosmetikos institutas.

Jame buvo galima nusikirpti, nudažyti plaukus, pasidaryti šukuoseną, be to, čia prekiauta naujausiomis veido priežiūros priemonėmis.

Kitame name dirbo žydų tautybės dantų gydytoja G. Lopertienė.

Bataliono gatvės antrame name veikė Žydų švietimo draugija, 1928 metų vasario 16 dieną čia atidariusi skaityklą.

„Gatvės istorija susijusi ir su Amerikos lietuvių bendrove, kurios skyrius Panevėžyje buvo atidarytas 1928 metų rugpjūčio 20 dieną“, – pasakoja D. Pilkauskas.

Vėliau jų biuras perkeltas kitur, tačiau pradžia – Bataliono gatvė Nr. 2.

Amerikos lietuvių bendrovė vykdė plačią veiklą: pardavinėjo automobilius „Ford“, „Linkoln“, dviračius „Amlit“, motociklus „Cleveland“, traktorius „Fordson“, įvairias kitas žemės ūkio mašinas bei jų atsargines dalis.

Traktorius ūkininkams čia parduodavo ir išsimokėtinai. Pirminė įmoka buvo 25 procentai pirkinio vertės, antrais metais – 40, o trečiais 35 proc.

Nuo 1929 metų bendrovė ėmė pardavinėti ir radijo aparatus ,,Telefunken“.

Šios bendrovės žinioje buvo netgi autobusų stotis. Vėliau dėl nesutarimų su Plentų ir kelių eksploatavimo tarnyba autobusų stotį iškėlė, o ir pats skyrius laikinai buvo išsikėlęs kitur.

Grindinio klojikai Bataliono gatvėje. Apie 1952-uosius metus. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Grindinio klojikai Bataliono gatvėje. Apie 1952-uosius metus. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Vardas keitė vardą

Muziejaus turimais duomenimis, 1934–1935 metais Panevėžyje vyko dideli gatvių tvarkymo darbai. Tuo metu netašytais akmenimis išgrįsta ir Bataliono gatvė.

Ši gatvė nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, ypač subombarduota toji pusė, kurioje stovėjo nelyginiais numeriais pažymėti namai.

Po karo, 1945 metų rugsėjį, Panevėžio miesto vykdomojo komiteto sprendimu Bataliono gatvė pervadinta SSRS didvyrio Vaclovo Bernotėno vardu.

Po gero dešimtmečio, 1957 metų spalį, Panevėžio vykdomasis komitetas priėmė kitą sprendimą – trumpąją gatvę pavadino Respublikos skersgatviu.

Tik 1990 metų lapkričio 5 dieną senasis pavadinimas gatvei sugrįžo – ji tapo Panevėžio Bataliono gatve.

Norint sužinoti, kodėl ir praeityje, ir šiais laikais toks pavadinimas gatvei suteiktas, reikėtų pasidomėti krašto istorija.

1918 metais Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, laukė nelengvas kovos laikotarpis.

Vyko karas, tad jaunimas buvo kviečiamas tapti Lietuvos kariuomenės savanoriais.

„Krašto apsaugos ministras Mykolas Velykis, beje, pats taip pat kilęs iš Panevėžio apylinkių, pavedė karininkui Jonui Variakojui sudaryti apsaugos būrį. Susirinkę savanoriai sutelkti į būrį, pavadintą Panevėžio srities apsaugos būriu, o 1919 metų kovo mėnesį būrys buvo pavadintas kitaip – Panevėžio atskiruoju batalionu“, – pasakoja D. Pilkauskas.

1919 metų kovo 27 dieną batalionas kartu su vokiečių kareiviais iš Raudonosios armijos išvadavo Panevėžio miestą.

Bet Panevėžio atskirajam batalionui mieste pavyko išsilaikyti tik iki balandžio pradžios. O balandžio 5 dieną rusai sukaupė papildomas pajėgas ir išstūmė savanorius iš Panevėžio.

Atsiėmė miestą

Generolo Žukausko nurodymu Panevėžio atskirajam batalionui pavesta ruoštis atsiimti Panevėžio miestą.

„Iš pradžių vadavimo operaciją planuota vykdyti kartu su vokiečiais, tačiau jie operacijoje

dalyvauti atsisakė. Prie šios operacijos vokiečiai prisidėjo užimdami Upytės miestelį.

Panevėžio išvadavimo operaciją paruošė plk. M. Katchė. Vienu iš jo pavaduotojų šiai operacijai buvo karininkas Jonas Variakojis – Panevėžio srities bataliono vadas“, – pasakoja D. Pilkauskas.

Panevėžio išvadavimo operacija prasidėjo gegužės 18 dienos rytą.

Daliniai buvo suskirstyti voromis ir pirmąkart nepriklausomybės kovose plačiau panaudota aviacija.

Raudonoji armija pulta net septynis kartus – bombarduojant ir naudojant kulkosvaidžius.

Gegužės 19 dieną Panevėžys ir geležinkelis iki Kupiškio buvo pulti penkis kartus.

Po atkaklių kautynių tą pačią gegužės dieną Panevėžys išvaduotas iš raudonųjų.

Gegužės 21 dieną Raudonoji armija dar bandė pereiti į kontrpuolimą ir atsiėmė dalį Panevėžio srities teritorijų. Tačiau Panevėžio miestas užimtas nebebuvo.

Tais pačiais 1919 metais Panevėžio atskirasis batalionas pavadintas Panevėžio batalionu ir kovotojų garbei taip buvo pavadinta viena miesto gatvė. O pats Panevėžio batalionas netrukus tapo 4-uoju pėstininkų pulku, 1919 metų gruodžio 29 dieną jam suteiktas 4-ojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko vardas.

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite