Šilus jau šimtmetį budina Jonas ir Vladas

Šilus jau šimtmetį budina Jonas ir Vladas

Su prezidentu Antanu Smetona artimai susijusios Panevėžio rajone esančių Šilų apylinkės garsėjo ir iš čia kilusiais tėvynės laisvės gynėjais – savanoriais bei partizanais.

Kiekvieną sekmadienį, likus valandai iki vidurdienio, skambiais balsais prabyla Šilų Šv. Jėzaus Vardo bažnyčios varpai, kviečiantys į pamaldas.

Tais varpais jau bene tris dešimtmečius skambinanti Angelė Gritėnienė sako, kad jų garsas – ypatingas. Ne bet kokie tie į Šilų bažnyčios bokštą įkelti varpai – su savo istorija ir savais vardais. Vienas, didesnis, vadinamas Jonu, kitas – Vladu.

Atkeliavo į Lietuvą jiedu iš labai toli – iš už vandenyno, iš Amerikos.

Tai buvo 1925 metais, kai Čikagos lietuvių išeiviai iš Šilų Jonas Zalagėnas ir Vladislovas Janulis pasirūpino, kad varpai pasiektų gimtinę.

Jie ir pavadinti žmonių, daugiausia dėl to aukojusių, vardais – ant 730 kilogramų svorio varpo šono išlietas toks užrašas: „Mano vardas – Jonas. Aš šaukiu gyvus į Dievo namus ir lydžiu mirusius į kapus“.

Ant kito – 372 kilogramų: „Mano vardas – Vladislovas. Išgirdę mano balsą, neužkietinkite jūsų širdžių“.

Liejykloje „Meneely & Co“ išlieti varpai Antrąjį pasaulinį karą, kaip ir visi, pasitiko su nerimu ir baime. Juk jau per Pirmąjį pasaulinį du varpai iš Šilų bažnyčios buvo išvežti, nuniokoti ir vargonai.

Tad jau žinodami, kokias bėdas atneša karas, Šilų gyventojai varpus paslėpė, juos užkasė. Po žeme varpams teko praleisti bene 25-erius metus, tik tada jie išvydo dienos šviesą ir vėl buvo įkelti į bokštą.

Varpininkė Angelė Gritėnienė pasakoja net savo vardus turinčių bažnyčios varpų įdomią istoriją. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Varpininkė Angelė Gritėnienė pasakoja net savo vardus turinčių bažnyčios varpų įdomią istoriją. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Ar tikrai vardą davė briedis?

Bažnyčios patarnautojos, varpininkės A. Gritėnienės bendraamžis, tais pačiais 1943 metais gimęs Petras Vanagas puikiai žino gimtųjų Šilų bei jo apylinkių istoriją.

Nėra aplinkinio kaimo, apie kurio gyventojus, įvykius jis negalėtų papasakoti.

O tų Raguvos seniūnijoje esančius Šilus apspitusių kaimų pavadinimai tokie gražūs, skambūs, lietuviški. Tik gaila, kad iš kai kurių, pavyzdžiui, Laužavietės kaimo, vien vardas ir belikęs.

Kituose, kaip sako Raguvos seniūnas Juozas Skorulskis, taip pat gyventojų mažėja, nors kai kur net dvi dešimtis jų dar suskaičiuotum. Dar gyvi Dūdelėnai, Kieliugala, Laukagalėliai, Vėjeliškiai.

Laikosi dar ir Briežvalkis – daugybės sodybų ir gyventojų nebetekęs, bene du dabar beturintis. Išėjus į Petro ir jo žmonos Aldonos Vanagų sodybos kiemą čia pat ir Briežvalkio laukus pamatysi. Šie Šiluose esančios Gėlių gatvės gyventojai dar mena, kokiais būreliais iš Briežvalkio į miestelio mokyklą traukdavo vaikai.

Dabar retai kas praeina ar pravažiuoja, vaikų balsų beveik nebegirdėti, o ir mokyklos Šiluose nebelikę.

Kažin kodėl Briežvalkis taip įdomiai pavadintas? Ar nebus pavadinimas su briedžiais susijęs? Gal tiesiog „d“ raidė metų kelionėje iškrito?

„Briedžių čia būta, juk aplink dideli miškai plytėjo. Ne veltui čia Šilai“, – sako P. Vanagas.

O štai vandens telkiniais apylinkės negarsėja.

Remiantis krašto žinovo Petro Juknevičiaus duomenimis, pietinėje apylinkės pusėje, surinkęs Briežvalkio kaimo laukų vandenis, į Ukmergės rajone esantį Lėno ežerą nuvingiuoja upelis, vardu Ataušimas. Arba tiksliau tai, kas iš to upelio likę. Ataušimu upelis pavadintas nuo balos tokiu pat vardu. O vakarinėje apylinkės pusėje į Nevėžį savo vandenis neša kanalizuota Alanta. Jos vardas kildinamas iš žodžio alėti, tekėti.

Iškili Šilų Šv. Jėzaus Vardo bažnyčia čia stovi jau daugiau kaip šimtą metų. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Iškili Šilų Šv. Jėzaus Vardo bažnyčia čia stovi jau daugiau kaip šimtą metų. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Ilsisi prezidento tėvai

Pasakodamas apie gimtuosius Šilus, P. Vanagas pabrėžia, kad vis dėlto bažnyčia visuomet buvo šviesulys, svarbiausia miestelio ir jo apylinkių vieta.

Pati pirmoji, medinė bažnyčia čia pastatyta 1779 metais Šilų dvaro savininko Franckevičiaus. O dabartinei jau visas šimtas ir dar dešimt metų – statyta 1909-aisiais.

Raudona graži Šilų bažnyčia tikra šios vietovės pažiba – net dideliame mieste stovėdama gėdos nedarytų. Šią bažnyčią statė vokiečių meistrai, o ir pats tuometis klebonas Juozapas Stonis buvo mokęsis inžinieriumi, todėl išmanė ir rūpinosi statybos darbais.

Įdomi istorija pasakojama apie netolimo Alančių dvaro savininkes Ievą ir Mariją Magdeleną Rudaminaites. Jos mūrinės bažnyčios statybai paaukojo 2 tūkst. auksinių, davė miško medžiagos ir net nupirko vargonus.

O jų pageidavimu tarp Šilų ir Alančių esančiame miške buvo iškirsta linija, kad naujos bažnyčios bokštas būtų matomas iš dvaro.

Nemažas ir vietinių gyventojų indėlis – jie vežė akmenis statybai ir juos patys tašė.

Senoji Šilų bažnyčia nebuvo nei sugriuvusi, nei sudegusi – naujoji, mūrinė buvo statoma aplink senąją. Ir tik kai mūras iškilo iki langų, medinė nugriauta.

„Nors vaikų į mišką, kaip tose pasakose, nė vienas neišvežė, nelengva buvo tais laikais.“

P. Vanagas

P. Vanagas pasakoja, kad dėl tokios statybos viduje liko prie pat senosios bažnyčios palaidotųjų kapai. Tarp jų yra ir Lietuvos prezidento Antano Smetonos tėvų – Jono Smetonos ir Julijos Kartanaitės-Smetonienės palaidojimo vieta.

Prezidento šeimos gyvenimas glaudžiai susijęs su šiuo kraštu. Šilai – prie pat ribos su Ukmergės rajonu, už kelių kilometrų Lėno ežeras, ant kurio kranto stovi A. Smetonos dvaras, netoliese ir Užulėnis – kaimas, kuriame gimė Prezidentas.

Jo tėvai, kaip sako P. Vanagas, Šilų bažnyčioje ir krikštyti, šventoriuje ir palaidoti. Šiuo metu paminklinės lentos nėra išlikusios. Tik pastatytas paminklas, skirtas šventoriuje anksčiau laidotiems žmonėms. Prezidento tėvas J. Smetona mirė 1885 metais, motina – 1905-aisiais.

Anuomet senosios šventoriaus kapinės buvo vienintelės, čia laidoti Šilų, Lėno ir Užugirio mirusieji.

Prezidento motinai mirus jau veikė ir naujos, dabartinės kapinės, bet ji buvo palaidota šventoriuje šalia vyro. Pastačius naują bažnyčią, kapinės šventoriuje uždarytos.

Petras Vanagas atkreipia dėmesį, kiek daug Šilų kapinėse jaunų partizanų kapų. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Petras Vanagas atkreipia dėmesį, kiek daug Šilų kapinėse jaunų partizanų kapų. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Nepamirštamas dvasininkas

Ir A. Gritėnienė, ir P. Vanagas, kaip ir dauguma vyresnio amžiaus Šilų gyventojų, iki šiol geru žodžiu mini jau prieš 40 metų mirusį kleboną Antaną Mikonį. Jis, sako, buvęs ne tik dvasios ganytoju, bet ir viskuo, ko žmonėms reikėjo, – vaistininku, advokatu, patarėju, daktaru, guodėju. Visi galėdavo užeiti į kleboniją paklausyti radijo, paskaityti laikraščių ar pažaisti šaškėmis.

„Kam tik ko prireikdavo, visi pas kunigą skubėdavo“, – tikina P. Vanagas.

Į Šilus jaunas, malonus, mėgstantis bendrauti kunigas buvo paskirtas 1938 metas ir greitai užkariavo visų pagarbą ir meilę. Šiluose jis gyveno iki pat mirties – 1969-ųjų. Mirė sulaukęs 63 metų. Buvo pašarvotas bažnyčioje, o palaidotas, kaip pats pageidavo, ne šventoriuje, o kapinėse šalia motinos.

Prisimindami A. Mikonį, žmonės mini jo rūpesčiu įrengtas naujas Kryžiaus kelio stotis, išdekoruotą bažnyčios vidų, suremontuotą didįjį Šilų bažnyčios altorių. Sakoma, kad tam altoriui įrengti 500 litų skyrė ir prezidentas Antanas Smetona.

Lietuvos patriotai

Šilų krašto istorija įdomi ir turtinga. Pirmą kartą 1567 metų dvaro dokumentuose paminėti Šilai kartu su visa Lietuva ėjo ilgu ir akmenuotu istorijos keliu. Šio krašto žmonės minimi kaip tikri tėvynės patriotai, drąsiai stodavę į kovas už jos laisvę.

Tarpukaryje buvo labai gerbiami savanoriai – krašto vyrai, 1918 metais gynę Lietuvą nuo priešų. Tad 1938-aisiais, minint Nepriklausomybės 20-metį, Šiluose iškilo paminklas savanoriams. Tarybiniais metais jis daug kam nepatiko, tad 1969 metais įsakyta tą paminklą nugriauti. To išvengti nebuvo galima, bet nuverstas paminklas nebuvo sunaikintas, o paslėptas. Žmonės jį užkasė. Lietuvai atgimus, paminklas, nors ir nelengvai, buvo surastas ir 1990 metais atstatytas.

Pokario metais Šilų apylinkėse veikė gausūs partizanų būriai. Kaip pasakoja P. Vanagas, į miškus išėjo beveik visi mokytojai, kovoje dalyvavo ir paprasti kaimo žmonės.

Istoriniai šaltiniai byloja, kad 1948–1949 metais mokykloje buvo įrengtas Vyčio apygardos vado Alfonso Smetonos-Žygaudo štabas, įkurtos dvi slėptuvės: viena antrame mokyklos aukšte, kur gyveno mokytojai, kita – malkinėje. Jose partizanai laikė štabo siųstuvą, rašomąją mašinėlę, rotatorių, topografinį šriftą.

P. Vanagas kviečia pasivaikščioti po Šilų kapines, aplankyti Lietuvos partizanų kapų – daug jų šioje žemėje ilsisi, jaunas galvas už Tėvynės laisvę padėję. Šilų kapinėse yra palaidotas partizanas A. Žilys – būrio vadas Žaibas, A. Vanagas-Papartis, M. Pranskūnas-Putinas, S. Tumšys-Vyčio apygardos ūkio skyriaus viršininkas, K. Pupelis-Baltakis ir daugelis kitų. Šalia kaimo išsaugota ir atkurta Lietuvos partizanų žeminė – Vyčio apygardos kapitono Juozo Krikštaponio rinktinės štabas ir paminklas partizanams.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Sunkūs laikai

Pats P. Vanagas, kaip ir kiti karo metais gimusieji, iš sudėtingųjų pokario laikų nedaug ką atsimena – į viską žvelgta vaiko akimis, dažnai ir tėvams nuo baisiosios tiesos vaikus saugant.

Bet vis dėlto kai kurie prisiminimai išliko. P. Vanagas pasakoja apie jų namuose ant aukšto slėptą ir slaugytą sužeistą partizaną. Vaikams buvo šiukštu uždrausta apie jį kam nors net užsiminti. O tais metais pietų pas Vanagus ateidavo stribas – nuo jo ypač reikėjo slėpti priglaustąjį. Artėjant pietų metui vyriausiam vaikui – Petrui buvo liepiama stebėti ir, pamačius stribą ateinant, dar jam tolokai esant, visa gerkle šaukti, kad jau ateina.

Tarsi ir nieko tokio. Bet ligonis būdavo perspėjamas, kad nesivartytų, nekosėtų, o šeimininkė skubėdavo suktis, kad kuo greičiau pavalgydintų ir vėl išleistų pavojingą svečią.

Nemalonumai dėl karvės

Naujai įvesta kolūkinė tvarka irgi neblogai prisimenama. Buvo metas, kai šeimos galėdavo turėti tik po vieną karvę. Kolūkinis kiemas – viena karvė ir jokių kalbų, nesvarbu, ar dviese gyvena, ar su vaikų būriu.

Penkis vaikus auginę Vanagai antrą karvę miške slėpė, slapta prižiūrėjo, melždavo. Bet kai kažkas užmatė, tai ėmė ir atvedė karvę prie kontoros, čia pririšo. Valdžia liepė stebėti – kas ateis karvės. To jau lauks didžiuliai nemalonumai. O karvė ištroško, ir melžti ją laikas, niekas nedrįsta artyn prieiti – bijo.

„Ką darys, ėjo tėvas kepurę nukėlęs pas pirmininką maldauti, kad leistų antrą karvę laikyti – vaikų kitaip neišmaitina. Tas liepė pareiškimą rašyti, valdybos posėdį šaukė, svarstė ir šiaip taip leido karvę pasiimti“, – pasakoja šilietis.

P. Vanagas prisimena, kokiam varge tuomet vaikai augo – ir basiems teko į mokyklą eiti, ir didžiuliais svetimais batais avėti.

„Nors vaikų į mišką, kaip tose pasakose, nė vienas neišvežė, nelengva buvo tais laikais“, – mena Šilų senbuvis.

Jis prisimena, kad tėvas į kolūkį, nors ir verčiamas, nestojo. Įsidarbino miškų ūkyje ir taip sugebėjo išsisukti. Įstojus į kolūkį iš jo ištrūkti jau nebuvo taip paprasta. Net mokytis panoręs septyniolikmetis Petras negalėjo be pirmininko leidimo iš Šilų išvažiuoti. Bet leidimas, dovanų nunešus, buvo gautas ir tuomet jis išvažiavo iš gimtinės. Mokėsi, baigė aukštąjį, dirbo inžinieriumi mechaniku kitose Lietuvos vietose.

O 1998-aisiais sugrįžo į Šilus. Dirbo Raguvos gimnazijoje mokytoju, direktoriaus pavaduotoju.

Dabar su žmona Aldona – zanavyke nuo Šakių – gražiai tvarkosi savo ūkelyje, ožkeles, višteles augina ir tikisi po poros metų ypatingos šventės – auksinių vestuvių sulaukti.

Komentarai

  • Labai įdomi istorija. Ačiū už straipsnį.

  • Gal kiek pamiršo įstatymus ? Tais laikais apie 1955-1956 m. ,šeimoms, turintiems 5 vaikus jau buvo leidžiama laikyti 2 melžiamas karves. Tik buvo problemų dėl ganyklų ? Uždarbiai iš kolūkių -gale metų po pusę maišo ar 1 maišą kokių nors grūdų. Toliau gyvenkite kaip norite – nei pinigų , nei rūbų, nei maisto. Va , taip Lietuvoje vargo žmonės, bet nebėgo niekur -išsaugojo savo Tėvynę, savo Valstybę, kurią dabar turime. BET ŠITAIP IŠVARGĘ VAIKYSTĘ IR JAUNYSTĘ – DABAR SENATVĖJE ESAME SKRIAUDŽIAMI VĖL ESAMOS VALDŽIO VALDININKŲ t.y. ribojamas PENSININKŲ PRAGYVENIMAS, NES PENSIJOS YRA AKIVAIZDŽIAI MAŽOS. PRIE TOKIŲ PENSIJŲ PENSININKAMS YRA VISKAS PER BRANGU. KODĖL NEŽABOJAMAS KAINŲ KELIMAS maisto produktams , vaistams , paslaugoms , mokesčiams už būstą ir t.t. Atliekų surinkėjai ir tie naudojasi savo galia apiplėšinėdami pensininkus, turinčius soduose savo žemės sklypelius ,versdami ir jiems mokėti mokesčius už nesuteiktas paslaugas 2017-2018 m.m., kada nei vienoje sodų bendrijoje nebūvo pastatyti konteineriai šiūkšlėms . Tai ką jie vežė, už ką nusirašė kūrą , kada sodininkai jokių savo šiūkšlių niekur nemetė ? Rajono savivaldybė yra bendrininkė šitų atliekų surinkėjų veikėjų – todėl reikalinga , kad jų veiksmais susidomėtų teisėsauga.

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų