Signataro šeima mena nerimo naktis

• Sekundė
• Ingrida NAGROCKIENĖ
• Aktualijos
• 2018.03.11 09:52

„Buvo naktų, kai mano vyras po Nepriklausomybės akto paskelbimo net nakvodavo Seime. Visi laukėme atvažiuojančių tankų, teko pas kaimynus ir vaikus slėpti“, – praėjus beveik trims dešimtmečiams po istorinės Kovo 11-osios pasakoja panevėžiečio, Nepriklausomybės Akto signataro Juliaus Beinorto žmona Vida.

Jos sutuoktinis šiais metais, deja, skirtingai nei anksčiau, svarbią šventę pasitinka namuose po sunkios ligos.

1990-aisiais kartu su dar 122 tuomečiais Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatais Nepriklausomybės Aktą pasirašęs panevėžietis J. Beinortas visus laisvės gimtadienius pasitikdavo iškeldamas Trispalvę bei aktyviai dalyvaudamas miesto renginiuose, minėjimuose. Tačiau šie metai buvusiam politikui kitokie. Jam teko sudėtingas išbandymas – sausį vyrą pakirto insultas. Dabar jėgas atgaunantis signataras su žmona Kovo 11-ąją žada švęsti namuose prie televizoriaus.

„Niekur nebeišeiname, vaikštome tik po namus, nes liga kitaip neleidžia. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena sutampa su sekmadieniu, suvažiuos vaikai, tad ta proga šventiškai papietausime. O renginius ir iškilmes šį kartą stebėsime per televizorių“, – pasakojo J. Beinorto žmona Vida.

75-erių metų jubiliejų vasarį atšventęs signataras ir iki ligos jau mažai bedalyvavo politikoje. Praėjusiais metais panevėžietis dar spėjo išleisti knygą, įkvėptą žygio Simono Daukanto taku. Juo 1975 metais autorius, neoficialus Lietuvos žygeivių judėjimo dalyvis, aktyviai keliavo kartu su Panevėžio žygeiviais. Sovietmečiu panevėžietis taip pat organizuodavo turistines-kraštotyrines akcijas.

Politika – svarbiau už viską

Nepriklausomybės akto signatarui J. Beinortui už parlamentarizmo tradicijų puoselėjimą, pilietiškumo ir demokratijos skatinimą dar šį mėnesį bus įteiktas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“.

„Jis visą gyvenimą troško, kad Lietuva būtų laisva“, – sako ponia Vida ir pamena, kad sutuoktinis apie nepriklausomybę kalbėdavo net pačiu gūdžiausiu sovietmečiu, kai Tarybų Sąjunga dar galėjo atrodyti nesugriaunama.

Ištikima J. Beinorto bendražygė žmona Vida Beinortienė pamena, kad sutuoktinis apie nepriklausomybę kalbėdavo net pačiu gūdžiausiu sovietmečiu, kai Tarybų Sąjunga dar atrodė nesugriaunama. J. Beinorto asmeninio archyvo nuotr.

V. Beinortienė tuomet nė kruopelyte negalėdavo patikėti, kad tokia rusų sukurta tvirtovė gali žlugti, bet leisdavo savo vyrui svajoti. Pašnekovė pamena, kaip vieną kartą jiems vykstant į baidarių žygį per radiją pasigirdo žinia apie Čekoslovakijos įvykius – žygeivio nuotaika tuomet sugedo visai dienai.

„Atsimenu: atsikėlėme, rytas toks gražus, saulėta, gamta, vanduo, aplink baidarės ir per radiją išgirdome, kad Čekoslovakijai neleidžia ramiai gyventi. Žygis nesibaigė, bet tos buvusios nuotaikos jau nebeliko“, – pamena V. Beinortienė.

Politika, anot jos, sutuoktiniui visą gyvenimą buvo svarbesnė už bet kokius kitus reikalus. Tai esą atėjo dar iš jo vaikystės, kai visa šeima klausydavosi Amerikos radijo ir slapta politikuodavo tarpusavyje. J. Beinorto tėvai suprato, kas yra nuo baudžiavos ne ką tesiskirianti prievartinė kolektyvizacija, dešimties rublių uždarbis per metus, nuolatinis skurdas bei įkyrus nuolatinis iš garsiakalbių sklindantis melas apie didingos respublikos šlovę.

Be to, augančiam Juliui įtakos turėjo skaudžios giminių istorijos. Ne viena jų baigėsi Sibire.

„Į mano mažą, dar ikimokyklinuko galvelę anksti buvo įėjęs Sibiras. Ne kaip žemė, ne kaip kraštas, bet kaip įsivaizduojamas baisus žvėris, visas gauruotas ir snieguotas, ryjantis mano tėvų gimines ir kaimynus. Žinojau, kad ir saulutė ten ne tokia šviečianti – tik pažeme, pažeme, o ir visai pranykstanti. Senelė garsiai galvodavo: gal iš tikrųjų ten, Sibire, Stalino saulė? Su Sibiro vardu susidurti teko ne kartą. Vaikystėje – neakivaizdžiai, bet giliai. Keletą kartų baimingai laukiant to susitikimo. Ne kartą tėvai, įspėti apie būsimą vežimą, per naktis sėdėjo ant maišų ir laukė svečių. Tada apsaugojo Aukščiausiasis ir, matyt, gelbėjo Šušvė, per kurią, patvinusią, nei mašina, nei ratais nepervažiuosi…“ – savo Seimo nario biografijoje rašė iš Radviliškio rajono kilęs J. Beinortas. Jis Lietuvos parlamente buvo ne vieną kadenciją ir vėliau dirbo valstybės Vyriausybėje, Panevėžio miesto savivaldybės taryboje.

„Riebiu“ parašu už laisvę

1988–1989 m. J. Beinortas buvo vienas iš Sąjūdžio Panevėžio rėmimo grupės steigėjų, vėliau Sąjūdžio miesto tarybos narys, išrinktas į I Sąjūdžio Seimą, LPS Steigiamojo suvažiavimo delegatas.

1990 m. panevėžietis balotiravosi rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą Panevėžio 52 apygardoje ir nugalėjęs tris konkurentus tapo deputatu. Politinė pergalė vyrui ir jo šeimai netrukus kainavo sujauktą gyvenimą, mat po rinkimų naujieji deputatai nusprendė pasirašyti Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

Istorinė akimirka politikui įsiminė ilgam. J. Beinortas „Sekundei“ yra pasakojęs, kaip gavo vardinio balsavimo lapelį, išsitraukė ryškiai raudoną flomasterį ir „riebiai“ išbraukė, jo įsitikinimu, nereikalingus žodžius „prieš“ ir „susilaikau“.

Abejonių lemtingąją minutę panevėžietis neturėjo, nors puikiai suvokė, kad Nepriklausomybės paskelbimu džiaugsis ne visi. Tuoj po to savo atsaką davė Sovietų Sąjunga – kovo 15-ąją ji pateikė Lietuvai ultimatumą – atšaukti Nepriklausomybės Aktą.

Bijojo, bet neperkalbinėjo

„Po Kovo 11-osios jie jau gyveno Vilniuje ir net nakvodavo Seime, laukdavo atvažiuojančių tankų. Tai buvo sunkios, baisios dienos. Nuvažiuodavom lankyti savo vyrų prie Seimo, į vidų patekti nepavykdavo, pro pastato langus matydavome kažkokius asmenis su geležiniais strypais. „Galėjome dar taip ir gyventi, bet va…“ – sakydavo man vyras, bet kurią akimirką tikėdavęsis rusų atakos“, – pirmuosius mėnesius po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo prisimena V. Beinortienė.

Moteris prisipažįsta tada itin bijojusi sutuoktinio veiklos pasekmių šeimai, vaikams. Savo dukras kai kuriomis naktimis net vesdavo nakvoti pas draugus.

„Vis bijojome atvažiuojančių omonininkų“, – dabar pripažįsta signataro žmona.

Bet sutuoktinė tvirtina tuomet vyrui nė vienu žodžiu neužsiminusi apie pasitraukimą iš politikos. Toks esą buvo gyvenimas ir visiems atrodė, kad taip turi būti. Žmona tik norėjo išsaugoti santuoką ir stengėsi būti kartu su sutuoktiniu bent mintimis.

Panevėžietį J. Beinortą už nuopelnus atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos nepriklausomą valstybę 2000-aisiais prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo Lietuvos nepriklausomybės medaliu. J. Beinorto asmeninio archyvo nuotr.

O J. Beinortas, anot žmonos, nė karto nebuvo susvyravęs dėl savo misijos. Laisvė, pasak pašnekovės, visada buvo pagrindinis jo tikslas.

Siaubo naktys

Pati V. Beinortienė prisipažįsta politika niekad nesidomėjusi. Ji kilusi iš Panevėžio, kaip ir jos vyras, inžinierė technologė. Tačiau pirmieji Nepriklausomybės metai išjudino visą šeimą. Mažajai Beinortų dukrelei Aušrai tada tebuvo dešimt metų ir ji dar mažai ką suprato. O štai vienuoliktokė Eiginta jau ėjo tėvo pėdomis.

„Prisimenu dieną, kai ji su draugais išėjo į mitingą prie pašto. Nedraudžiau… Prisimenu, sėdžiu namie, vyras Seime, dukra mitinge, kita nakvoja pas kaimynus, o Juliaus mama kambarėlyje klūpo ir verkdama rožinį kalba. Niekas tada nemiegojo“, – pasakojo pašnekovė, dabar jau nebegalinti tiksliai pasakyti, koks metų laikas tai buvo.

Dabar abi signatarų atžalos jau nieko bendro su politika neturi. Abi gyvena sostinėje. Vyresnėlė dirba Krašto apsaugos ministerijoje, jaunesnioji – informacinių technologijų specialistė.

J. Beinorto praeitis – svarbi šioje šeimoje. Ypač senelio žygdarbiu didžiuojasi vienintelis jo anūkas. Keturiolikmetis ant savo kambario sienos turi pasikabinęs 1990-ųjų Nepriklausomybės Akto kopiją. Dabar vaikinas laukia ir 1918 m. akto kopijos, šią gauti nebus taip paprasta, bet paauglys pasistengė savo kolekcijoje turėti ir tokį eksponatą.

Prieš trylika metu su „Sekunde“ apie iškovotą laisvę kalbėjęs signataras pasakojo, kad 1990 metais naujajame Seime visi buvo romantikai ir idealistai. Apie laukinį kapitalizmą tada dar esą niekas nesusimąstė, Nors politikai jau tuomet, anot jo, netikėjo, kad nepriklausoma Lietuva toliau kurs socializmą. Jie suprato: rinkos ekonomika – neišvengiamas procesas.

„Laikai pasikeitė. Europos Sąjunga mus padarys turtingesnius materialiai, tačiau neišmokys patriotizmo ir atsidavimo savo šaliai – šito mums bene labiausiai trūksta šiandien“, – tuomečiame interviu akcentavo signataras.

Daugiau padiskutuoti apie šiandienos valstybę su buvusiu Seimo nariu nepavyko – kliudė liga. Tačiau jo žmona tvirtino, kad visgi pasistengs savo sutuoktinį nuvežti į Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio apdovanojimus. Juk sveikatos bėdos iš signataro nepasiglemžė pilietiškumo ir meilės Lietuvai.

• Sekundė
• Ingrida NAGROCKIENĖ
• #Julius Beinortas
• #kovo 11-oji
• #Panevėžys
• #signataras