Kepurės, skrybėlės, figūros, indai, baldai, paveikslai, žaislai, suvenyrai ir, žinoma, sodai – ką tik nori iš šiaudų padarys darbščios Daivos Valentienės rankos. P. ŽIDONIO nuotr.

Šiaudo išmonės – be paslapčių

Šiaudo išmonės – be paslapčių

Lietuviškoji šiaudinių sodų rišimo tradicija pakeliui į pasaulinę šlovę – teikiama byla šią tradiciją įrašyti į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Panevėžietė, garsi tautodailininkė Daiva Valentienė, pinanti išskirtinio grožio ir sudėtingumo sodus ir juos puošianti tik natūraliomis dekoracijomis, tvirtina: šiaudas yra šiaudas, o kičas yra kičas ir tų dviejų dalykų maišyti negalima.

Jaunoji meistrė

Savo pirmuosius šiaudinius sodus panevėžietė tautodailininkė Daiva Valentienė surišo seniai, dar vaikystėje – vos aštuonerių būdama.

Ir surišo ne bet kokius, o visus sužavėjusius, parodose rodytus, net į sostinę eksponuoti vežtus ir iš ten su apdovanojimais grįžusius.

Niekas mažosios nevertė ištisas valandas sėdėti užsidarius ir tuos sodus rišti – šiaudelius karpyti, dėlioti, verti, pinti. Niekas neragino ir neskatino – pati labai to norėjo. O močiutė Elžbieta, žinojusi ir mokėjusi, kaip tuos šiaudinius sodus „sodinti“, tik parodė, ką ir kaip reikia daryti.

„Man taip patiko, kad nieko kito net nenorėjau veikti“, – šiandien prisimena Daiva.

Paprastutis šiaudas iki šiol jai yra svarbiausia kūrybos medžiaga ir sumanymų įgyvendintojas.

Bet Daiva nuo mažens norėjo išmokti ir kitų amatų, o ypač austi. Ir, žinomų to meto audėjų padedama,  išmoko. Ypač gražiu žodžiu D. Valentienė mini garsiąją audėją Angelę Aleliūnienę, nuoširdžiai ir kantriai mokiusią amato paslapčių.

Keturiolikos būdama Daiva jau audė. Jau turėjo ką kitiems parodyti ir net savo audinių parodas rengdavo. Tokių metų ji jau galėjo būti priimta į tautodailininkų gretas – visus tuomet keltus gana griežtus reikalavimus jau buvo išpildžiusi.

Bet nepilnametė dar neturėjo paso, taigi, negalėjo tapti oficialia draugijos nare – teko laukti, kol sukaks šešiolika.

O nuo tada, kai tik pasą gavo, štai jau trisdešimt metų panevėžietė D. Valentienė – garsi tautodailininkė.

Tautinis paveldas jai ne tušti žodžiai ar trumpas žvilgtelėjimas į praeities lietuvių amatus ir liaudies kūrybą.

Ji pati moka beveik viską, ką mokėjo mūsų prosenelės – audžia, velia, mezga, pina iš vytelių, kuria įvairius dirbinius iš šiaudų.

Ir jau daug metų tradicinių amatų dar ir kitus moko. Sako labai norinti, kad kuo daugiau žmonių kūrybos džiaugsmą pajustų ir prie tautos paveldo tiesiogiai prisiliestų.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Galerija

Šiaudas yra šiaudas

„Viską, ką tik galima padaryti iš šiaudų, aš moku ir galiu padaryti“, – šypsosi D. Valentienė.

Šiaudo galimybės per ilgus patirties metus jos jau išaiškintos, išbandytos ir patikrintos.

Daug ko močiutė ar kitos šiaudų pynėjos, sodų rišėjos pamokė, daug ką pati išmoko. Ir klydo, ir iš naujo darė, bet visada kuo daugiau norėjo pasiekti, išmokti, visas šiaudo paslaptis atskleisti.

Kepurės, skrybėlės, figūros, indai, baldai, paveikslai, žaislai,  suvenyrai, ir, žinoma, sodai – ką tik nori iš šiaudų padarys darbščios tautodailininkės rankos.

Ir nė vienas darbas nevargins – ilgas dienų ir naktų valandas prie jo ir anksčiau, ir dabar gali praleisti.

Tiesa, to, kas darko senąjį tautos paveldą, meistrė nelabai norėtų imtis.

„Nepamirštu šviesaus atminimo tautodailininkų vado Vido Mažuknos pamokų. Jis sakydavo: šiaudas yra šiaudas, o kičas yra kičas ir tų dviejų dalykų maišyti negalima“, – įsiminė D. Valentienė.

Jos kuriami šiaudiniai sodai nebus puošti nei dirbtinėmis gėlėmis, nei jokiais kitais netinkamais elementais.

Dažniausiai tautodailininkės naudojama puošmena – šiaudiniai paukščiukai, tradiciniai aukštaitiškų sodų palydovai.

D. Valentienė pasakoja, jog kai imasi rišti sodą – vestuvėms, krikštynoms ar patalpoms papuošti užsakytą, su didžiausiu pasimėgavimu ir įkvėpimu kimba į darbą.

Artimieji pastebėjo, jog tuo metu net jos veidas pasikeičia – švyti visa, taip gerai jaučiasi.

„Ne vargas, o tikra palaima buvo, kai vienai kaimo turizmo sodybai papuošti rišau didžiulį sodą. Darbas ilgas, nes patalpos aukštos, mažas dirbinys visiškai netiko, dingdavo erdvėje, reikėjo ypatingo sodo. Ir jį padariau tokį didelį, kad net trisdešimt penki paukščiukai papuošimui sutilpo“, – džiaugiasi Daiva.

Kai pradėjau drėgnus šiaudus lyginti, baisi smarvė pasklido, bet galvoju, gal taip reikia.

D. Valentienė

Sodams garbė

Šiaudiniai sodai Lietuvoje rišami nuo senovės. 2017 metais sodų rišimo tradicija įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Šiaudiniai sodai būdavo ypač svarbūs Panevėžio krašto papročiuose – per vestuves jie būtinai turėdavo puošti stalą.

Iš šiaudų taip pat būdavo pinami velykiniai paukščiukai, įvairūs papuošimai kabinti prie lovos, kūdikio lopšio, šeimos stalo. Jais padabindavo namus ruošiantis Kūčioms, Velykoms ir kitoms šventėms, taip pat jie neretai naudoti kaip dekoratyvinis interjero elementas.

Daiva Valentienė džiaugiasi, kad šiaudiniai sodai vėl populiarėja, daugėja žmonių, suprantančių jų vertę. P. ŽIDONIO nuotr.

Daiva Valentienė džiaugiasi, kad šiaudiniai sodai vėl populiarėja, daugėja žmonių, suprantančių jų vertę. P. ŽIDONIO nuotr.

Šiaudiniai sodai turėjo ne tik dekoratyvinę, bet ir apeiginę reikšmę. Būdavo sakoma, kad jeigu sodas sukasi, tai geras ženklas, taip namai pripildomi geros energijos, darnos. Ir net duona, po tais lietuviškais šiaudiniais sodais laikoma, ilgai išlieka šviežia.

Visko galima pamatyti senuosiuose soduose: yra ir dangaus skliautas, ir žvaigždės, sietynai, ir požemio karalystė, ir bernelis su mergele, ir įvairiausi paukšteliai. Visi tie simboliai savas prasmes turi ir laimę namuose saugo.

Dabar lietuviškoji šiaudinių sodų rišimo tradicija – pakeliui į pasaulinę šlovę, teikiama byla šią tradiciją įrašyti į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Į jį jau įrašytos šios Lietuvos vertybės: kryždirbystė ir kryžių simbolika, dainų ir šokių šventės Baltijos valstybėse bei daugiabalsės dainos sutartinės.

Rugiai plaukia tėvų sodyboje

D. Valentienė neabejoja, jog šiaudas ir su juo dirbantis žmogus tikrai verti ypatingos pagarbos bei įvertinimo – šiaudo galimybės darbščiose rankose beveik neribotos.

Ji pati dažniausiai dirba su rugio šiaudais.

Medžiagą savo darbams tautodailininkė augina pati – šiais laikais ne taip paprasta gauti tinkamų kūrybai ilgų rugių šiaudų, niekas tokių nebeaugina.

Daivos tėvelių Vandos ir Valerijono Nevulių kaimo sodyboje yra paskirtas žemės plotas specialiai tokiems rugiams auginti – šiaudų jų auksarankei dukrai užtenka visiems metams.

Turėdamas šiaudą, geras meistras žino, ką su juo daryti.

Kiekvieno javo šiaudas vis kitoks – kviečio šviesesnis, trumpesnis, rugio – ilgiausias, tamsesnis, avižos – gražus, bet labai trumpas. Miežio šiaudas labiausiai tinka pinti gaminiams, o ne sodams rišti. O kartais žmonės ir iš plonyčių smilgų šiaudelių sodus suveria.

Pasak Daivos, šiaudo ir spalvos skiriasi: ir nuo javo veislės, ir nuo metų – saulėti ar lietingi jie buvo, priklauso.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Galerija

Išmokė patirtis

Šiaudai laukuose pradedami rinkti, kai varpos jau subrandintos, bet dar nenukultos – prieš pat pjūtį. Prisipjovus ir parsinešus glėbius žaliavos, perkilojamas, peržiūrimas kiekvienas šiaudelis. Pirmiausia nukarpomos varpos, kad pelės neįsisuktų. Paskui iškarpomi šiaudo nareliai, nuimami lapai ir karpoma reikiamo ilgio dalimis.

D. Valentienė moka ir žino, ką, kada ir su kokiu šiaudu geriausia daryti. Bet tas žinojimas taip lengvai neatėjo – būta ir klaidų, ir nusivylimų.

Pradėjusi dirbti lyginimo technika ir ėmusi lyginti perkirptus šiaudus, iš kažkur sužinojo, kad pirmiausia  reikia tuos šiaudus išmirkyti, tik paskui lyginti.

„Kai pradėjau drėgnus šiaudus lyginti, baisi smarvė pasklido, bet galvoju, gal taip reikia – smardinau, kol sužinojau, kad nereikia mirkyti, nes dėl to šiaudai ne tik baisų kvapą skleidžia, bet ir juoduoja. Sausus reikia lyginti“, – iš savo klaidų mokosi tautodailininkė.

Dejuoti nėra nei laiko, nei noro

Aktyvi, darbšti moteris D. Valentienė veiklos turi į valias – ji dirba, prekiauja, dalyvauja bendrijos „Romuva“ veikloje, eina visur, kur tik kviečiama, moko kitus, dalyvauja parodose ir nuolat kuria.

Buvo laikas, kai ji turėjo dailės saloną, bet situacijai pasikeitus jo atsisakė.

Nors pragyventi vien iš kūrybos – mėgstamiausio užsiėmimo – neįmanoma, panevėžietė sako niekada nedejuojanti. Anot jos, išeitį visada galima rasti, svarbu nenuleisti rankų ir tikėti tuo, ką darai.

„Viskas man įdomu, galiu dieną naktį sėdėti prie sumanyto darbo, nors žinau, kad materialinės naudos iš to negausiu. Bet jeigu pradėjau, eisiu iki galo“, – tikina tautodailininkė.

Daiva džiaugiasi, kad šiaudiniai sodai vėl populiarėja, daugėja žmonių, suprantančių jų vertę.

Didžiulę energiją ir prasmę turi trapūs, iškalbingi ir didingi sodai.

Juk šiaudas – ne šiaip rišimo ar pynimo medžiaga. Jis ir duonos augintojas, iš mažo grūdo į saulę kilęs, o savo pareigą atlikęs, dar ne tik ūkyje, bet ir tautodailėje pasitarnaujantis.

Komentarai

  • Sėkmės Jums! Jūs labai maloni moteris.Bendravau su Jumis kaip pirkėja.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų