-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Pykšt pokšt tapu tapu pupu pupu klepu klepu, – kaip toj audėjėlės dainoj, taip ir aš“, – pasakojimą apie didžiausią savo atradimą, pomėgį, darbą, atsipalaidavimo būdą ir gyvenimo prasmę – audimą pradeda tautodailininkė Genė Šimėnienė.
Juodupėje, Rokiškio rajone, gyvenanti audėja šiemet minėjo 75-ą gimtadienį. Bet vis dar beveik nėra dienos, kad ji, tarsi muzikantas prie pianino, nesėstų prie staklių ir nepasinertų į savą garsų, spalvų, paslapčių ir išsipildymų pasaulį.
Į kartais išgirstamus nusistebėjimus, kam jai reikia vargti, geriau pailsėtų, ramiai pabūtų, G. Šimėnienė atsako trumpai: „Reikia.“
Juk jeigu žmogus nesupranta, kodėl tos staklės taip vilioja, sunkiai pavyktų jam išaiškinti, kad audimas – ne tik dėl uždarbio ar laiko praleidimo. Jis suteikia visai kitokių potyrių, atneša prasmę.
„Sakau, kai akytės ir kojytės nebedirbs, tada ir pailsėsiu“, – tikina meistrė.
Audimui ne tik stiprių rankų, akių, kojų reikia. Audžiant dirba visas kūnas, visi raumenys – užtat nebereikia nė mankštintis.
Tūkstančius lovatiesių, kilimų, rankšluosčių, staltiesių ir kitokių drobių per gyvenimą nuaudusios G. Šimėnienės namuose ir dabar dunda staklės. Ji sau ir kitiems audžia, parodose dalyvauja, dar ir norinčiuosius pamoko šio gražaus amato, mielai sukauptas žinias, patirtį perduoda.
Ir labai džiaugiasi, kai būna suprasta, kai sugeba mokinėms atskleisti ne tik technines paslaptis, bet ir parodyti audimo esmę, įžiebti meilę jam.
„Viena pedagogė iš Rokiškio austi išmoko, įsigijo stakles ir dabar namuose kasdien audžia. Ir vis pasakoja, kad nėra patyrusi geresnės relaksacijos. Aš ją suprantu, kai sako, kad atsisėdusi į stakles pamiršta viską – tokia palaima ir ramybė apima“, – pasakoja tautodailininkė.
Tokį pat jausmą, be abejo, patiria ir kitos audėjos – ir patyrusios, ir vos pradedančios. Bet, žinoma, tik tos, kurios audimą supranta, vertina ir to darbo nori.
Svarbiausia, kad tas noras būtų, o tuomet ir staklės, ir siūlai, ir mokytoja, ir laikas atsiras.
Nors staklių šiais laikais taip paprastai į turgų nuėjęs nenusipirksi. Užtat audimo staklių meistrai vertinami. Vienas iš jų juodupietis Rimantas Šimėnas – žmonos audėjos stakles vis taisydamas ir pats suprato, kaip jas padaryti. Medžio darbus gerai išmanančiam žmogui pavyko perprasti visas subtilybes.
Dabar G. Šimėnienė savo erdviuose namuose turi visą staklių kolekciją. Tiesa, kai kurios išardytos, bet šešerios puikiai veikia ir nė vienos iš jų ilgai be darbo nestovi.
„Visos įkinkytos. Kartais prie vienų, kartais prie kitų sėdu. Žiūrint, ko reikia“, – sako tautodailininkė.
Dvejas iš tų staklių vyras pats pagamino, kitos senesnių meistrų kurtos ir iki šiol savo paskirtį atliekančios.
Pačios seniausios – dar ponios Genės mamos, taip pat audėjos, naudotos. Tos jau ir per šimtą metų turi.
„Aš jau daugiau kaip keturiasdešimt metų karantine sėdžiu – beveik visą laiką namuose, prie staklių. Audžiu ir nieko daugiau man nereikia.“
G. Šimėnienė
Stakles į Juodupę atsivežė, kai gimus antram sūnui suprato, jog į darbus vaikščioti nebegalės. Norėjosi pačiai auginti vaikus, kad šie kuo mažiau sirgtų, kuo daugiau namų šilumos patirtų. Nusprendusi dirbti namuose G. Šimėnienė ir ėmėsi audimo.
Jo pagrindus žinojo nuo vaikystės, iš mamos ir močiutės išmoko, paveldėjo jų senuosius ornamentus.
Parsivežtas stakles išvalė, sutvarkė ir ėmėsi darbo. Pirmas tomis staklėmis išaustas audinys – lovatiesė. Kitos – unikalios žakardinės staklės įsigytos iš garsaus Rokiškio krašto audėjo Juozapo Pipinio. Šio žmona, taip pat jau šviesaus atminimo Elena, irgi buvo garsi audėja. Jiedu abu kūrė raštus, derino spalvas, kartu audė.
Rokiškio krašto audėjas J. Pipinis yra žakardinių audimo staklių Lietuvoje pradininkas, tobulintojas. Jis 1928 metais dalyvavo žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune ir už patobulintas stakles juostoms austi buvo apdovanotas sidabro medaliu.
Raštai audžiant žakardinėmis staklėmis išgaunami supinant pagrindo ir ataudų gijas iš anksto numatyta ir įrašyta į staklių atmintį tvarka. Nuo paprastų audimo staklių žakardinės skiriasi tuo, kad jomis galima valdyti kiekvieną siūlą.
Patinka G. Šimėnienei tomis staklėmis įvairiaspalvius raštus austi.
„Vien tik pilkas audinys ir akis gali išgraužti“, – apie kartais pabostantį vienspalvį audimą sako meistrė.
O dar dvejos G. Šimėnienės staklės iškeliavusios į Norvegiją. Toje šalyje gyvena visi trys Šimėnų vaikai, tad ir mama nereta viešnia už Baltijos.
„Pamačiau, kad ten nuvažiavusi, vaikais, anūkais pasidžiaugusi, pradedu vietos sau neberasti – taip ilgiuosi audimo. Pasirūpinau, kad staklės ir ten būtų. Mano visi trys vaikai taip pat moka austi ir retkarčiais prie staklių prisėda, bet iš to duonos nevalgo“, – pasakoja tautodailininkė.
Tolimoje šalyje pastatytos staklės naudojamos ir rengiant edukacinius užsiėmimus Norvegijoje gyvenantiems lietuviams – domisi jie senuoju amatu, prašo parodyti, kaip audžiama, nori ir patys pabandyti. Žmonės žino, kad iš Lietuvos atvažiavusi G. Šimėnienė ne šiaip audėja – ji sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senojo audimo amato puoselėtoja.
Taip susiklostė, kad Norvegija Šimėnų šeimos gyvenime tapo sava šalimi. Abu sūnūs ir dukra toje šalyje įsikūrę, turi šeimas, namus, gerus darbus, augina vaikus.
O ir pačiai G. Šimėnienei kadaise teko Norvegijos braškių, svogūnų laukuose padirbėti – buvo išvažiavusi užsidirbti.
Dabar važiuoja tik pas vaikus ir dažniausiai rugpjūtį, kai ten vyksta didelės mugės. Kad galėtų savo audinius – rankšluosčius, staltieses parodyti, susidomėjusiems pasiūlyti. Tik šiemet to padaryti neteks – tradicinės mugės dėl karantino atšauktos.
Daugelį žmonių iš vėžių išmušusio karantino audėja nekeikia. Jai tas skubaus gyvenimo sustabdymas jokios įtakos nepadarė. Liūdna tik, kad renginiai, susitikimai, kuriuose ji visuomet būdavo aktyvi dalyvė, nevyksta.
„O šiaip aš jau daugiau kaip keturiasdešimt metų karantine sėdžiu – beveik visą laiką namuose, prie staklių. Audžiu ir nieko daugiau man nereikia“, – tikina tautodailininkė.
Tuos G. Šimėnienės audinius parodose, muziejų ekspozicijose matė ir jais žavėjosi šimtai žmonių.
Štai šiuo metu Kauno muziejuje veikia tautodailės paroda „Išteku. 1900“
Joje pristatomi dviejų tautodailininkų iš Aukštaitijos, iš Rokiškio krašto, darbai. Toje jungtinėje parodoje galima išvysti tai, kuo anuomet privalėjo pasirūpinti kiekviena ištekėti planuojanti mergina.
Romualdas Kaminskas – medžio meistras, pristato kraičio skrynias, o G. Šimėnienė – audinius.
Apie šią tautodailininkę parodos pristatyme rašoma: „Tarsi praeito šimtmečio nuotaka Genė Šimėnienė audžia rankšluosčius, staltieses, servetėles ir juostas, naudodama natūralų liną ir medvilnę. Jos kūriniuose atsiskleidžia iš kartos į kartą perduotos prosenelių kūrybos tradicijos, perteikiamos subtiliais tautiniais raštais.“
Pripažinta audėja yra pelniusi ir Rokiškio Metų tautodailininkės vardą, taip pat ženklą „Už nuopelnus Rokiškio krašto kultūrai“.
G. Šimėnienės audiniai žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, eksponuoti Skandinavijos šalyse, Vokietijoje, JAV ir Turkijoje.
Jos darbai pristatyti visuose Lietuvos regionuose, bet labiausiai žinomi Rokiškio, bei gimtojo Kupiškio krašte.
„Kai būna kokia sukaktis, kai metų gale nulis ar penki, visuomet rengiu parodas. Gimusiai sausio mėnesį ir šiemet karantinas nesutrukdė 75-mečio proga parodas surengti“, – sako G. Šimėnienė.
Prieš penketą metų savo 70-mečio jubiliejui surengta paroda vyko jai taip brangiame Kupiškyje, mieste, nuo kurio visai netoli jos gimtasis Skapiškis.
G. Šimėnienė yra išaudusi Kupiškio miesto herbą, taip pat kai kurių kitų miestų, gyvenviečių – žinoma, ir Rokiškio bei Juodupės herbus.
Raštus šiems audiniams ji sudėlioja žiūrėdama į tų herbų nuotraukas.
Ne vienas rankšluostis su įvairiausių sveikinimų žodžiais ir net „Tautiška giesme“ jos rankomis išaustas.
„Austi nesunku. Kai kas pamatęs griebiasi už galvos, sako, kad atrodo kaip aukštoji matematika. Iš tikrųjų taip nėra. Vieną kitą kartą parodysiu ir ausit. Svarbiausia gerai nytis suverti, sunkiau ornamentus paruošti, sutvarkyti. O kai jau viskas paruošta, tik ausk“, – šypsosi tautodailininkė.
Ji džiaugiasi, kad vis atsiranda merginų ir moterų, norinčių išmokti austi, suprasti šį ypatingą amatą.
Tik ne kiekviena pradėjusi lieka prie audimo. Kas nori greito rezultato, lengvo ir gero uždarbio neišlaiko, traukiasi.
Komentarai
-
- Panevėžietė
- 13:34 2020.06.08
-
- Ovidija
- 15:08 2020.07.30
Rodyti visus komentarus (2)Tokių auksarankių šiandien Lietuvoje maža. Šaunuolė, tai mūsų tautos kultūra ir menas.
Nuostabu! Kokie gražūs darbai, o jau staltiesių ir raštų gražumas! Kiek kantrybės ir laiko reikia tokiems dalykams…