-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ne Rožyne, kur gatvių tinklas skamba įvairiausiais medžių ir gėlių vardais, o šiapus geležinkelio esanti Šermukšnių gatvė dabar turi savą istoriją, saugo prisiminimus ir didžiuojasi iškiliaisiais savo išeiviais.
1933-iaisiais nuo tuometės Piniavos gatvės iki vieno miesto gyventojo – Juozo Zanevičiaus žemės sklypo naujai suprojektuota gatvė buvo pavadinta gražiu ir romantišku Šermukšnių vardu.
Už gatvės ir jos pavadinimo atsiradimą dėkoti, matyt, reikėtų tam pačiam J. Zanevičiui.
Juk tai jis dar 1931 metais pradėjo rūpintis ir gavo leidimą šioje miesto vietoje statyti vaisvynių dirbtuvę.
Panevėžietis čia turėjo nemažai žemės, kurioje buvo įveistas sodas – be kitų medžių, neabejotinai būta ir šermukšnių. Spėjama, gal todėl ir pavadinimo gatvei ilgai neieškota.
Taigi, atsiradus gatvei, tuomečiu adresu Šermukšnių 3 atsirado ir J. Zanevičiaus vyno dirbtuvės, vėliau plačiai išgarsėjusios visame mieste.
J. Zanevičius buvo atidaręs ir vyno parduotuvę.
Darbštusis verslininkas po karo nebegalėjo savo vaisvynių dirbtuvių turėti, tad mieste išgarsėjo kaip tulpių augintojas.
Bet ne tik vaisvyniais ir tulpėmis garsėjo iki šiol tuo pačiu vardu vadinama gatvė.
Joje būta ir daugiau pramonės įmonių, pavyzdžiui, plačiai žinomas Iciko ir S. Goldinų malūnas, nuo 1960 metų veikianti metalo apdirbimo įmonė „Metalistas“ ir kt.
Vis dėlto ne įmonės istorijoje svarbiausios, o šioje gatvėje gimę, augę, gyvenę ir dabar tebegyvenantys žmonės, įnešantys į miesto vystymąsi savąjį indėlį.
Kai kurie iš šios gatvės gyventojų išsiskyrė ypatinga veikla ir pasiekimais.
G. KARTANO nuotr.
Vardas, kuris, paminėjus Šermukšnių gatvę, prisimenamas pirmiausia, – filosofo Arvydo Šliogerio (1944–2019).
Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, ilgametis Vilniaus universiteto profesorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas A. Šliogeris gimė, užaugo Šermukšnių gatvėje ir visada ją prisimindavo su ilgesiu ir meile.
Panevėžietė poetė Elvyra Pažemeckaitė, mokslininką pavadinusi iškiliausia lietuviškos filosofinės minties asmenybe, sakė: „Aš labai džiaugiuosi, kad prieš porą metų Šermukšnių gatvėje atsirado filosofo, Panevėžio garbės piliečio Arvydo Šliogerio skveras, kad jo atminimui jame pasodintas ąžuoliukas.“
„Nė grašio neduočiau už visas „globalines problemas“; atiduočiau viską už nendrę, siūbuojančią kokiame nors Nevėžio užtakyje.“
A. Šliogeris
Ji mano, kad Šermukšnių gatvė net galėtų būti pervadinta A. Šliogerio vardu.
„Tuomet visiems būtų aišku, kur ieškoti jo skvero, jo namo, o dabar net vietiniai klausia: o kur filosofas gyveno?“ – svarstė E. Pažemeckaitė.
Gyvenimas Vilniuje niekada nenuslopino A. Šliogerio meilės gimtinei.
Filosofas rašė: „Kiti miestai ir kitos platumos man netapo nei tikru prieglobsčiu, nei juolab namais. Visur jaučiausi svetimas ir svečias. Tik Panevėžys kadaise keistam mano gyvenimui suteikė pastogę, prijaukino dangų ir žemę, parodė paprastus, bet šventus dalykus, iš kurių bylojo šilta ir gaivalinga buvimo paslaptis.“
Buvęs filosofo Arvydo Šliogerio namas Šermukšnių gatvėje. G. KARTANO nuotr.
Dabar pro A. Šliogerio atminimui skirtą skverą einantiems ar į jį užsukantiems yra proga prisiminti iškilųjį kraštietį, akademiką, filosofijos knygų ir straipsnių autorių, išvertusį didžiųjų Vakarų mąstytojų veikalų.
Mokslininkas daug prisidėjo kuriant šiuolaikinę filosofijos lietuvišką terminiją, išplėtojo filotopijos, t. y. meilės vietai, ir savo vietos supratimo filosofiją, sukūrė filosofijos terminų. Be to, jis – vienas iš Lietuvos Sąjūdžio įkūrėjų.
Tarp garbingų šio panevėžiečio apdovanojimų ir Lietuvos mokslo premija, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius, Šv. Kristoforo statulėlė ir kt.
A. Šliogeris gimė mokytojų šeimoje. Jo tėvas dėstė lotynų, vokiečių kalbas, mama – braižybą, geografiją.
Tuomet Šermukšnių gatvė buvo miesto pakraštyje, tad šeima turėjo nedidelį ūkį, augino ir gyvulių.
Pirmieji būsimojo mąstytojo, filosofijos žvaigždės mokslai krimsti tuometėje Panevėžio 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar gimnazija, nuo 1993 metų vadinama Vytauto Žemkalnio vardu). Ją A. Šliogeris 1962 metais baigė aukso medaliu.
Paskui buvo studijos Kauno politechnikos instituto Cheminių technologijų fakultete, vėliau – Vilniaus universiteto Filosofijos katedros doktorantūroje.
Ilgus metus A. Šliogeris dėstė Vilniaus universitete, dešimtmetį darbavosi Filosofijos katedros vedėju, o nuo 2012 metų – profesorius emeritas.
Filosofas Arvydas Šliogeris. 2018-ieji. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.
Filosofas labai mėgo gamtą, dažnai eidavo žvejoti ir visada su savimi pasiimdavo fotoaparatą.
Apie atrastą pomėgį fotografuoti A. Šliogeris viename interviu yra sakęs: „Man fotografija – galimybė leisti atsiverti daiktui, neperšant jam jokių jausmų, filosofijų, idėjų, ideologijų ar sentimentų.“
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje saugomos A. Šliogerio dovanos miestui.
„(…) kai menu Panevėžį ar mąstau apie tai, ką man reiškia „sugrįžti į Panevėžį“, mano mąstymas persikelia iš galvos į širdį. Nebelieka jokių metafizikų, jokių cogito ergo sum. Lieka viena – skaudanti širdis. Nes Panevėžys man yra pats didžiausias, o gal ir vienintelis praradimas. Sugrįžti į Panevėžį man reiškia, tariant Prusto žodžiais, ieškoti prarastojo laiko. O tam tikra prasme – ieškoti absoliuto.“
A. Šliogeris
Atvykdamas į susitikimus su panevėžiečiais A. Šliogeris vis atveždavo dovanų – nuotraukų, knygų, rankraščių. Viso savo rankraštyno žymusis filosofas neperdavė niekam kitam, o patikėjo jį saugoti savo gimtojo miesto bibliotekai.
A. Šliogerio fonde saugomi 260 dokumentų originalai, datuojami nuo 1943 iki 2009 metų.
O po filosofo mirties jo našlė Zita Šliogerienė dovanojo bibliotekai ypatingą dovaną – daugiau kaip 600 knygų iš asmeninės filosofo bibliotekos.
G. KARTANO nuotr.
Gerus žodžius Panevėžiui taria ir kitas buvęs Šermukšnių gatvės gyventojas, plačiai žinomas menininkas, jau kurį laiką Šiauliuose gyvenantis Vilius Puronas.
„Panevėžyje mano šaknys, šitas miestas mane sukonstravo, vaikystės ir mokykliniai metai mane padarė tikru panevėžiečiu“, – sakė V. Puronas.
Dizaineris, kraštotyrininkas, dailininkas, visuomenės veikėjas, Šiaulių miesto garbės pilietis vaikystę praleido Panevėžyje, Šermukšnių gatvėje ir puikiai prisimena laiką su A. Šliogeriu.
Šliogeriai gyveno kitoje gatvės pusėje ir berniukai, nors Arvydas buvo keleriais metais vyresnis, kartu slėpynių žaisdavo, sniego gniūžtėm mėtydavosi.
„Panevėžyje mano šaknys, šitas miestas mane sukonstravo, vaikystės ir mokykliniai metai mane padarė tikru panevėžiečiu.“
V. Puronas
Kaip ir A. Šliogeris, tik Panevėžyje jausdavęs tikruosius namus, taip ir V. Puronas gimtajam miestui jaučia šiltus sentimentus.
„Dabar, atvažiavęs į Panevėžį, net orą saviškį pajuntu ir daugiau pamatau šypsenų. Esu Panevėžiui himną sukūręs, kuris nuaidėjo atidengiant mano kompoziciją „Pane-VĖŽYS!“: „Klestėk, Panevėžy, gyvuok Panevėžy, ir Senvagės tyloj, ir gatvių klegesy. / Dainuok, Panevėžy, dainos šios suburti, sujunkime rankas visi“, – „Sekundei“ kalbėjo V. Puronas.
Gimtajam Panevėžiui dizaineris dovanojo net keletą savo kūrinių, puikiai tinkančių prie miesto veido.
G. KARTANO nuotr.
Šermukšnių gatvė susijusi su dar viena, tik ankstesnių metų garsenybe – su žymaus orkestrų vadovu, vargonininku, kompozitoriumi Juozu Gudavičiumi (1873–1939).
Daugelis jo kūrinių tebeskamba iki šiol – kad ir žymusis „Dainų dainelės“ konkurso šaukinys „Aš padainuosiu“ ar dainų šventėse skambanti „Kur giria žaliuoja“.
Su Panevėžio kraštu susijęs paskutinis J. Gudavičiaus gyvenimo dešimtmetis.
Atsiradus Panevėžyje Šermukšnių gatvei, 1933 metų birželį Juozas ir Teodora Gudavičiai gavo leidimą statyti toje gatvėje medinį namą ir sandėlį.
Visgi paskutiniai muziko gyvenimo metai praėjo Liūdynėje: šeima, nusipirkusi žemės sklypą, pasistatė namą, tvartą, klojimą, klėtį. Kompozitorius su žmona ir dukrele dar spėjo Liūdynėje pavasaroti keletą metų.
Prastėjant sveikatai, muzikas pasiligojo ir 1939-ųjų rudenį mirė. Palaidotas Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos kapinėse.
Visoje Lietuvoje žinomo šio muziko veikla itin plati. Jis sukūrė daug dainų, giesmių, fantazijų, fugų, maršų, muzikos dramos vaidinimams. Paskelbė straipsnių muzikos temomis, prisiminimų, išleido dvi savo dainų rinktines.
J. Gudavičius buvo labai vertinamas – apdovanotas Vyties kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu, Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio medaliu, Vytauto Didžiojo dainų šventės medaliu, Vytauto Didžiojo 5-ojo laipsnio ordinu.
Šermukšnių gatvėje gyveno ir daugiau žinomų žmonių – tarp jų Lietuvos kariuomenės leitenantas Augustinas Bernadišius.
PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.
Panevėžio kraštotyros muziejaus istorikas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad Panevėžio spaudoje kartais pasirodydavo įdomesnių istorijų, susijusių su Šermukšnių gatve.
Pavyzdžiui, 1938 metais rašyta, kad Šermukšnių gatvėje vienas sklypo savininkas bent trečdalį gatvės ėmė ir apsėjo rugiais, o kad jų neišmindytų, beveik vidury gatvės iškasė duobes.
Panevėžio kraštotyros muziejuje nemažai medžiagos ir apie šioje gatvėje veikusius malūną ir lentpjūvę.
Kai 1936 metų birželio 13 dieną Respublikos gatvėje sudegė Goldinų „Ūkio“ malūnas, nutarta naują atstatyti Šermukšnių gatvėje.
Goldinai, 1936 metais įsigiję šioje gatvėje žemės, pradėjo statyti malūną ir lentpjūvę.
Malūnas ir lentpjūvė Šermukšnių gatvėje 19 pradėjo veiklą 1937-aisiais.
„Į malūną ir lentpjūvę suvažiuodavo vietiniai ūkininkai. Ir, matyt, gausiai, nes malūne dirbo daugiau kaip dvidešimt darbininkų“, – pasakoja muziejininkas.
1940 metais, prasidėjus sovietinei okupacijai, malūnas nacionalizuotas, o po karo veikė tik lentpjūvė.
