-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Galimybė įamžinti tokius gatvių „nuotykius“ šiam 78-erių vyrui pasitaikė tada, kai jis buvo jaunas kelių inspekcijos pareigūnas.
Fotografijos iš Panevėžio miesto praeities interneto socialiniuose tinkluose visuomet sulaukia daug dėmesio. Visiems įdomu, kaip pasikeitė Aukštaitijos sostinės gatvės, aikštės, žinomos vietos.
Tačiau neseniai pasirodžiusios sovietmečio avarijų nuotraukos sukėlė tikrą prisiminimų audrą tą laiką menantiems panevėžiečiams. Ypač daug komentarų sulaukė nuotrauka, kurioje prieš pusę amžiaus užfiksuotas tiesiai į mūrinį namą Panevėžyje, Tulpių gatvėje, įlėkęs maršrutinis autobusas.
„Kai kas ėmė rašyti, jog šitą avariją sukėlė vairuotojui kelią pastojusi legendinė Antanina Šiaudinienė. Ji dažnai žegnodavo autobusus, mašinas, o kartais čia pat prieš jas vidury gatvės ir suklupdavo. Taip, iš tiesų taip ir būdavo, ši keistuolė savo elgesiu mokėdavo šokiruoti bei erzinti valdžios institucijas. Bet tada avarija nutiko tikrai ne dėl jos kaltės“, – nutraukti užvirusias komentatorių spėliones dėl avarijos, gerokai apgadinusios namą, nusprendė panevėžietis Algirdas Mickevičius.
Prabilti viešai į interneto diskusijas iki tol niekad nesivėlusį senjorą privertė tiesa, už kurią jis gali garantuoti. Juk pats Algirdas prisidėjo prie šio eismo įvykio tyrimo.
Nuo 1973-iųjų penkerius metus jis darbavosi Panevėžio kelių inspekcijoje.
Algirdas Mickevičius juokiasi, kad milicininku tapo dėl didelės meilės „Volgai“. Užsivilkęs pareigūno uniformą, anuomet prabangia mašina panevėžietis važinėjo nelegaliai, bet ir nebijodamas įkliūti. P. ŽIDONIO nuotr.
„Mano darbas buvo po tyrimo išsikviesti kaltininkus ir paskirti jiems baudas, surašyti protokolus. Ant mano stalo atkeliaudavo visa surinkta medžiaga iš avarijos vietos. Taip nutiko ir tą kartą įvykus avarijai Tulpių gatvėje“, – pasakoja buvęs pareigūnas.
Jis prisimena, kad anuomet avariją sukėlė staiga į važiuojamąją kelio dalį ne pėsčiųjų perėjoje išėjęs senyvas vyriškis. Autobuso vairuotojui, deja, nepavyko išvengti nelaimės ir partrenkė senolį. Šis žuvo vietoje, o autobusas rėžėsi į namą.
Didelio greičio, pasak A. Mickevičiaus, autobusas negalėjo išvystyti. Tais laikais niekam nepavykdavo praskrieti miesto gatvėmis su tokiu vėjeliu kaip dabar, nes paprasčiausiai technika praeito amžiaus viduryje dar nebuvo tokia smarki.
„Koks tas eismas tada buvo, tai ne dabar, – šypteli A. Mickevičius. – Reikia prisiminti, kad man dirbant atsirado motociklininkų saugos šalmai, o tokios „Volgos“ net ir saugos diržų neturėjo“.
Avarijos Panevėžio gatvėse, pasak pašnekovo, nebuvo kasdienis reiškinys. Natūralu, kad jei kas nutikdavo, į įvykio vietą susirinkdavo smalsuolių minios.
„Prisimenu dieną, kai buvo labai slidu ir mieste įvyko net 9 avarijos. Tai buvo kažkoks siaubas visiems“, – pasakojo panevėžietis.
„Kai kas ėmė rašyti, jog avariją sukėlė vairuotojui kelią pastojusi legendinė Antanina Šiaudinienė. Ji dažnai žegnodavo autobusus, o kartais vidury gatvės ir suklupdavo. Taip, iš tiesų taip ir būdavo, bet ši avarija nutiko tikrai ne dėl jos kaltės.“
A. Mickevičius
Galbūt šiek tiek tragikomiškai atrodė ir kita šio buvusio pareigūno išsaugota nuotrauka. Joje nufotografuotas į Nevėžį įlėkęs maršrutinis autobusas. Vanduo jį buvo apsėmęs iki pat langų, gelbėtojai iki skenduolio plaukė valtimi.
„Vairuotojas paliko autobusą Tulpių gatvės gale, kur yra stotelė, ir nuėjo nusiplauti rankų. Tačiau nebuvo užtraukęs rankinio stabdžio ir pastatytas laisva pavara autobusas pasileido į nuokalnę – tiesiai į upę. Laimė, žmonės nenukentėjo – autobusas buvo tuščias. Vairuotojas bandė vytis, bet ką tu bepagausi“, – pasakoja A. Mickevičius.
Išsiblaškęs vairuotojas baudos išvengė. O autobusą meistrams pavyko suremontuoti ir paleisti atgal į gatves.
Panevėžio kelių inspekcijoje penkerius metus dirbęs Algirdas Mickevičius ir dabar sujudina vandenis socialiniuose tinkluose papasakodamas neeilinių avarijų istorijas. P. ŽIDONIO nuotr.
Ne visiems pareigūnas buvo toks geras. Ypač nepasisekdavo į A. Mickevičiaus rankas patekusiems girtiems vairuotojams.
„Dirbant kelių inspekcijoje man tekdavo kas savaitę miesto spaudai parašyti straipsnį rubrikai „Jie prie vairo nebesės“, – pasakoja Algirdas, rodydamas laikraščio „Panevėžio tiesa“ 1973–1974 metų numerius.
Pareigūnas medžiagą apie neblaivius vairuotojus spaudai pateikdavo su visais vardais, pavardėmis ir netgi aprašytomis aplinkybėmis, kaip jie pateko į milicijos rankas. Dabar taip viešinti nusižengėlius draudžia asmens duomenis saugantys įstatymai.
Daugiausia tokiuose straipsniuose mirgėdavo sunkvežimių vairuotojų, traktorininkų pavardės. Šie vairuotojai, pasak A. Mickevičiaus, jausdavosi nepagaunami kaimo keliuose.
„Atlekiam į kaimą su tarnybine mašina, o traktorininkas ima ir pasuka laukais. Bėk ir gaudyk, kad nori“, – dabar juokiasi buvęs pareigūnas.
Paklaustas apie to meto milicijos darbo priemones, A. Mickevičius tuoj pat parodo nuotrauką, kurioje trys pareigūnai prie tarnybinės „Volgos“. Tokius automobilius žymėdavo herbas ant šonų bei užrašas „Milicija“, o ant variklio gaubto – užrašas „VAI GAI“. Švyturėliai ant stogo atsirado jau vėliau.
„Mes dėvėjome uniformas: ilgą paltą, ilgus batus, kepurę“, – vardija Algirdas.
Pasirodo, kelių prižiūrėtojai anais laikais irgi turėjo alkoholio matuoklius. Tik šie nė iš tolo nebuvo panašūs į šiuolaikinius.
„Tokiomis ampulėmis tikrindavome vairuotojų blaivumą“, – keletą 1971-aisiais gamintų stiklinių prietaisų rodo ponas Algirdas.
Šie pusės amžiaus prietaisai – mažas mėgintuvėlis su įtaisytu vatos gumulėliu. Šis, suvilgytas specialia medžiaga, pajuoduodavo sureagavęs su alkoholio kvapu.
„Žmogus papūsdavo, kaip ir dabar. Jei ta vata patamsėdavo, tai mums reikšdavo: vairuotojas išgėręs“, – primityvaus alkotesterio veikimą aiškina buvęs pareigūnas.
To dažniausiai užtekdavo pažeidėjui skirti 100 rublių piniginę baudą už kelių eismo taisyklių pažeidimą ir laikinai atimti teisę vairuoti. Pastaroji bausmė priklausydavo nuo vairuotojo pasiaiškinimo.
O kartais pasitaikydavo ir užsispyrusių pažeidėjų. Šiuos milicininkai siųsdavo blaivumo tirti į ligoninę.
„Gydytojai retai gaudavo tokią užduotį, jie alkoholio kiekį daugiausia tikrindavo po itin sunkių avarijų. Bet jei atvykdavo girtumo pripažinti nenorėdavęs vairuotojas, po kraujo tyrimo tekdavo jam dar eiti tiesia linija bei atlikti kitas paskirtas komandas blaivumui įvertinti“, – pasakoja panevėžietis.
P. ŽIDONIO nuotr.
Pasak A. Mickevičiaus, anuomet milicininkas buvo tikras baudėjas, jo nutverti vairuotojai tiesiog drebėdavo iš baimės.
„Kartais net man pasidarydavo jų gaila. Tai dabar žmonės drąsiai reiškia pretenzijas ir tą pareigūną gali pasiųsti į visas keturias puses. O tada sustabdai ir visas tirta traukdamas prašomus dokumentus“, – atsimena pašnekovas.
Jis sako niekada nejautęs azarto po gatves vaikytis pažeidėjų, kad tik jiems skirtų baudą.
„Ne tik kabinete sėdėdavau, tekdavo ir į reidus vykti. Tai irgi vargino, kai, nepaisydamas planų namuose, privalai vykti į tarnybą“, – atsidūsta senjoras.
Tačiau greit pralinksmėja paklaustas, kodėl pasirinko tokią profesiją.
„O čia jau kita istorija. Tai įvyko šiek tiek neįprastai – tai buvo svarbaus plano dalis“, – užsimena panevėžietis.
Užaugęs Aldonos gatvėje, tiesiai po čia esančio vienuolyno langais, A. Mickevičius baigė aštuonias klases ir įstojo į politechnikumą Panevėžyje. Čia išmoko techniko-elektriko amato.
Vėliau įstojo į Kauno politechnikos institutą, jame studijavo mašinų gamybos technologiją.
Besimokydamas susidraugavo su biržiečiu, kuris susirado žmoną iš Baltarusijos.
„Ta mergaitė buvo iš Polocko. Nuvykęs pas uošvius draugas kartą pamatė armėnų kariškio automobilį „Volga 21“. Savininkas turėjo būti iškeltas į kitą respubliką ir privalėjo palikti mašiną. Gal nežinote, bet tada buvo tokia tvarka, jog automobilio negalima parduoti, pervaryti į kitą respubliką“, – pasakoja A. Mickevičius.
Bičiulio pasakojimas apie kariškio paliktą mėlyną mašiną tiesiog užbūrė panevėžietį. Šis nusprendė pats pamatyti gatvių stebuklą Baltarusijoje.
„Visa blizga, viskas nauja, kvepia. O ta spalva kokia neeilinė atrodė! Pagalvojau: ji vis tiek bus mano“, – šypteli senjoras.
Bet tvarka griežta ir, nepaisant didelio noro, parduoti į Lietuvą mašinos iš Baltarusijos nebuvo leidžiama. Tad panevėžietis sugalvojo gudrų planą, kaip pasiekti svajonę.
„Pažadėjau, kad viską sutvarkysiu savo gimtinėje. Atvarėme tą mašiną į Panevėžį ir patraukėme link tuometinės Prekybos valdybos A. Smetonos gatvėje, kur neva turėjau savo ryšių. Nuėjau į tą kontorą, pastovėjau koridoriuje ir grįžęs pasakiau, jog viršininkas išvykęs, bet viskas sutvarkyta. Liepiau pardavėjams keliauti namo“, – visą detektyvą surezgė rizikuoti nepabūgęs Algirdas.
Toks pirkinys jaunam panevėžiečiui anuomet kainavo 10 tūkst. rublių. Pinigų teko skolintis. Tėvai nė nežinojo, kaip rizikavo jų sūnus. Būtų žinoję, nebūtų paglostę atžalos.
Taip baltarusiška „Volga“ liko Panevėžyje, bet naujasis savininkas mašinos negalėjo net iš kiemo išvaryti – neturėjo jos dokumentų. Tada jaunuoliui kilo mintis tapti milicininku, kad jau niekas jo jokių popierių neprašytų.
„Tais laikais milicininkai savo kolegų nei tikrino, nei baudė. Įstojau į miliciją dirbti ir taip su savo nelegalia „Volga“ išvažiavau į gatvę. Tik trys mašinos mieste buvo tokios kaip mano“, – juokiasi A. Mickevičius.
A. MICKEVIČIAUS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Anot Algirdo, tapti pareigūnu praeito amžiaus viduryje nebuvo sudėtinga. Nereikėjo nei egzaminų, nei aukštojo mokslo. Naujokams pakakdavo viešai centrinėje miesto aikštėje duoti priesaiką ir jau kitą dieną galėjo dirbti.
Iškilmingą akimirką tuometėje Lenino aikštėje A. Mickevičiui taip pat primena sena fotografija albume. Jame – daug tų senų nuotraukų.
Algirdas rodo nufotografuotą sunkvežimių avariją prie buvusio Staniūnų paukštyno. Čia pat nuotrauka su aukštyn ratais apvirtusiu dvisparniu lėktuvu, kuris tada kursuodavo iš Vilniaus į Panevėžį.
„Dažniausiai avarijos kildavo dėl alkoholio arba žioplumo“, – patvirtina A. Mickevičius, ištraukdamas dvi nuotraukas iš kriminalistų stalčiaus.
Jose – kaliniai, sugebėję pabėgti iš areštinės dabartinio Panevėžio kraštotyros muziejaus rūsyje. Tuomet atlupę lubas paspruko septyni vyrai. Bet milicija juos laisvėje pagavo.
Vieną dieną A. Mickevičius nusprendė palikti nepatikusią tarnybą. Milicininkas patraukė į mechaniką ir iki pensijos dirbo remontuodamas techniką. Tam, sako, potraukį jautęs visą gyvenimą.
„Ir dabar mano garaže stovi sovietinis motociklas su lopšeliu. Retkarčiais mėgstu pasivažinėti po miesto gatves. Turiu lengvąjį automobilį, autobusiuką ir vis dar vairuoju“, – sako senjoras.
Aistra ratams jo kraujyje galbūt paveldėta.
A. Mickevičiaus senelis ir dėdė buvo Panevėžio vežikai. Šios profesijos atstovai prieškariu arkliukais ir tamsiais vežimais pavėžėdavo miestelėnus akmenuotais miesto grindiniais. Tokie vaizdai senose nuotraukose abejingų nepalieka iki šių dienų.
O apie asmeninį gyvenimą ponas Algirdas per daug neatvirauja. Buvo vedęs du kartus ir abu nesėkmingai. Turi vienintelę dukrą, kuri gyvena kitame mieste.
Komentarai
-
- Vilija
- 12:24 2022.05.12
Rodyti visus komentarus (1)Su ,,žiguli,, pavarydavom 160 greičiu ir dar nekaukdavo. Žmonės mėgsta viską sumenkinti. Tėtis su Volga vietoj sukosi prie mergaičių 180 l spinduliu. Visko buvo.