-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nedidelis mūrinukas Kranto gatvės viduryje – seniausias Panevėžio pastatas netrukus turėtų sulaukti ypatingo dėmesio.
2025-aisiais minint Panevėžio kraštotyros muziejaus 100 metų jubiliejų, žvilgsniai dažniau kryps ir keliai ves būtent į šį pastatą.
Juk čia 1925 metų sausio 18 dieną atidarytas dabar reikšmingą vietą krašto istoriniame ir kultūriniame gyvenime užimantis Panevėžio muziejus.
Anuomet, jį atidarant, vyko didelės iškilmės, sulaukta daug garbingų svečių. Kalbėta, sveikinta, tikėtasi, jog muziejus plėsis ir išliks ilgam.
Muziejaus patalpas per atidarymo iškilmes šventino Panevėžio dekanas kunigas Jonas Maciejauskas.
Sulaukta didžiulio susidomėjimo – jau pačią pirmą dieną muziejaus eksponatus apžiūrėjo 400 lankytojų.
O tų eksponatų, kaip sako dabartinis muziejaus direktorius dr. Arūnas Astramskas, būta per du tūkstančius.
Daug jų į muziejų pateko iš privačių kolekcijų, daug surinko entuziastai.
Pirmojoje muziejaus ekspozicijoje eksponatams skirta net keletas skyrių: Istorijos, Gamtos, Numizmatikos bei Keramikos. Kiek vėliau įsteigtas Archeologijos skyrius, o Keramikos tapo Liaudies meno skyriumi.
Pirmoji muziejaus ekspozicija Kranto g. namelyje. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.
Vėliau, jau muziejaus darbui įsibėgėjant, tarpukario Panevėžio spaudoje galima rasti straipsnių apie įstaigos plėtrą, apie žmonių dovanojamus vertingus eksponatus.
„Kai kurie jų į muziejų buvo gabenami vežimais“, – pasakoja dr. A. Astramskas.
Eksponatai neišsimėtė, nors Antrojo pasaulinio karo pabaigoje muziejus ir patyrė didelių nuostolių. Juk jo patalpose, muziejus iš Kranto gatvės jau buvo perkeltas į kitą vietą, įsikūrė karo ligoninė.
Esant tokiai situacijai eksponatų nebuvo galima bet kaip palikti, jie slėpti įvairiose vietose. Ir nors visų jų išsaugoti nepavyko, dalis vertybių suniokota, nemažai eksponatų, tarp kurių ir pačių pirmųjų, ir dabar tebesaugoma muziejuje.
Jame per šimtą metų dirbo daug pasišventusių darbuotojų,
Muziejui įsikūrus, pirmuoju jo prižiūrėtoju paskirtas kraštotyrininkas mėgėjas
Stasys Banelis, tikras savo krašto patriotas, Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvis.
Panevėžio muziejus greitai išgarsėjo visoje Lietuvoje. Per 1925 metus jį, įsikūrusį mažame namelyje, aplankė 7 366 lankytojai.
O 1927-ųjų gegužę muziejų apžiūrėjo, jo istorija domėjosi ir svečių knygoje pasirašė pats Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.
Tarp garbingų lankytojų ir vyskupas Teofilius Matulionis. Grįžęs iš tremties jis aplankė Panevėžio muziejų ir jam padovanojo vertingų eksponatų.
Vis dėlto šimtas muziejaus metų seniausio pastato istorijoje tik maža laiko atkarpa. Šio namo sienos matė ir girdėjo gerokai daugiau.
Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius dr. A. Astramskas atkreipia dėmesį, kad čia ne tik seniausias Panevėžio pastatas, bet ir išskirtinis Lietuvos mastu, nes žinomas kaip vienintelis šalyje išlikęs seniausias tokiai veiklai skirtas pastatas.
Kranto gatvę, o ir visą miestą puošiantis namas – reikšmingas istorijos paminklas, įrašytas į valstybės saugomų nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų sąrašą.
Šio pastato istorija prasidėjo 1614 metais, kai Upytės ir Žemaitijos seniūno Jeronimo Valavičiaus rūpesčiu čia pastatytas mūrinis archyvas teismo byloms laikyti.
Toks statinys buvo būtinas, juk daugybė dokumentų pražūdavo gaisruose, sudūlėdavo – archyvams tapo būtinos mūro sienos, galinčios užtikrinti didesnį saugumą.
Pagal 1588 metų III Lietuvos Statuto reikalavimus, teismo dokumentai turėjo būti sudėti į skrynias ir užrakinti trimis užraktais – teisėjo, pateisėjo ir raštininko, užantspauduoti jų antspaudais ir saugomi mūriniame name.
Kadangi Panevėžio mieste iki to laiko nebuvo jokio mūrinio pastato, tikusio teismo knygoms saugoti, reikėjo pastatyti naują. To darbo ir imtasi.
Taip šiame archyve iki 19 a. vidurio laikytos ir saugotos pavieto teismų aktų knygos. 1831 metais pavietą pertvarkius į Panevėžio apskritį, pastatas buvo administruojamas Panevėžio savivaldybės. Ji šį pastatą kurį laiką nuomojo kariniam daliniui.
Per Pirmąjį pasaulinį karą tuščią ir be priežiūros likusį namą užėmė miestietis Ničajus.
Dabartinė ekspozicija seniausiame Panevėžio pastate Kranto g. G. Kartano nuotr.
„Nežinia, kaip dabar atrodytų šitas istorinis namas, jeigu jame nebūtų buvęs įsteigtas Panevėžio muziejus. Iki tol ir apleistas stovėjo, ir griuvo, ir degė. Ypač jį buvo apgadinęs 1807-aisiais kilęs gaisras. Tačiau ne kartą remontuotas, atnaujintas vis dar stovi “, – sako dr. A. Astramskas.
Už muziejaus įkūrimą turime būti dėkingi entuziastams, dar 1919 metais pradėjusiems rinkti etnografinę medžiagą. Nors minčių būta ir anksčiau, bet pastaroji iniciatyva buvo lemiama ir sėkminga.
Iš tų aktyviausių savojo krašto patriotų paminėtini mokytojai Jurgis Elisonas ir
Petras Bliumas, notaras Jonas Moigis, Panevėžio miesto ir apskrities viršininkas Vladas Rozmanas ir kiti bendraminčiai.
Tai jie 1924 metais įsteigė draugiją ,,Gimtajam kraštui tirti“, rinko eksponatus ir tais pačiais metais Panevėžio miesto tarybai pateikė raštą dėl akmeninio 25-ojo namo Kranto gatvėje nusavinimo iš Ničajienės ir jo perdavimo draugijai (dabar namas žymimas 21-uoju numeriu).
Į prašymą miesto valdžia įsiklausė ir pastatas, kaip istorinis paminklas ir valstybės turtas, buvo perduotas muziejaus steigėjams.
Prieš atidarant muziejų jame teko gerokai pasidarbuoti – remontas kainavo 5000 litų.
Kaip teigia istorikai, nuo įkūrimo pradžios muziejus susidūrė su įvairiais sunkumais.
Pirmosios patalpos nebuvo pritaikytos muziejaus veiklai, tačiau ir finansinė padėtis buvo sudėtinga, tad kurį laiką nieko pakeisti nebuvo galima.
Tačiau 1932 metais muziejus išsikėlė kitur – į išnuomotas patalpas fotografo Jono Žitkaus name P. Puzino gatvėje.
O pastatas Kranto gatvėje kuriam laikui liko stovėti tuščias ir apleistas.
Po karo kurį laiką jame buvo įrengtas „Sąjunginės spaudos“ sandėlis.
1950 metais naujoji sovietų valdžia Panevėžio miesto vykdomojo komiteto sprendimu teismo archyvo pastatą perdavė Kraštotyros muziejui.
Atlikus senojo pastato kapitalinį remontą, jame įrengta ateizmo ekspozicija, nuo 1972 metų čia buvo galima matyti lietuvių liaudies meno, nuo 1996 metų – senųjų medžio skulptūrų ekspozicijas.
Direktorius primena, kad pastatas buvo prižiūrimas, atnaujinamas. 1984 ir 2003 metais jis vėl restauruotas.
Nuo 2007 metų seniausiame Panevėžio pastate veikia muziejaus ekspozicija „Upytės bajorai“.
Gali būti, kad 1615 metais gimęs Vladislovas Viktorinas Sicinskis, dabar Čičinsku vadinamas, irgi lankėsi seniausiame Panevėžio pastate. G. Kartano nuotr.
Į seniausią Panevėžio pastatą Kranto g. užsukę lankytojai gali susipažinti su Panevėžiu, po 1564–1566 m. administracijos ir teismų reformos tapusiu Upytės pavieto centru.
Įdomu sužinoti, jog kitados šalia šio archyvo stovėjo ir kiti pavieto teismo pastatai, o juose posėdžiaudavo žemės, pilies ir pakamario teismai, į seimelius rinkosi pavieto bajorai.
Ekspozicija pasakoja, kaip gyveno to meto Panevėžio krašto bajorai, kokie buvo jų dvarai, kokia kultūra, vertybės.
Galima net monetų lobį ir dvaruose naudotus indus, baldus, damų aksesuarus, portretus ir žymiausių krašto bajoriškų giminių herbus pamatyti.
O ekspozicijos esminis akcentas – įrengtas dvaro interjeras, rūsyje – legendinio XVII a. Upytės pavieto bajoro Vladislovo Sicinskio-Čičinsko instaliacija.
Šio, su Upyte siejamo bajoro, lankant seniausią miesto pastatą, negalima neprisiminti ir jo nepaminėti – Čičinsko vardas iki šių dienų išliko kaip vienas žinomiausių ir skambiausių. O legendą apie jo žiaurumus ir nugrimzdusį dvarą žino kiekvienas krašto gyventojas.
Gali būti, kad 1615 metais gimęs Vladislovas Viktorinas Sicinskis, dabar Čičinsku vadinamas, irgi lankėsi seniausiame Panevėžio pastate.
Juk žinoma, kad jis nuo 1660 metų buvo Upytės pavieto paseniūnis, o nuo 1666-ųjų pavieto žemės teismo jaunesnysis teisėjas, vėliau teisėjas.
Šis Upytės pavieto dvarininkas, bajoras, neigiamas legendų herojus mirė 1672 metais.
