Audrius Skačkauskas. „Sekundės“ nuotr.

Senatvė prie vairo

Senatvė prie vairo

Važiuojam su Aušryte nuo Panevėžio Kristaus karaliaus katedros Sodų gatve žemyn.

Ten kelias status, kad net galima laisva pavara nuriedėti iki pat sankryžos. Priekyje vėžlio žingsniu juda gerai prižiūrėta, bet jau retai mieste bematoma „Audi 80“. Juda ir dar į šonus pavinguriuoja. Tokių vairuotojų vengiu – nežinia, ką jie gali sumąstyti. Sulėtinu greitį ir laikau pėdą ant stabdžio. Pasirodo, tikrai ne veltui. Vyšninė „Audi“ staigiai stabdo ir aš vos spėju sustoti. Aušrytė išsigąsta, kažkaip ją nuraminu, nors ir man iš lūpų vos neišsprūsta keiksmažodis. Po kelių sekundžių matau, kaip įsijungia „Audi“ atbulinės eigos lemputė ir ji atsargiai, taip pat lėtai ima važiuoti atgal – tiesiai į mus. Čia jau aš, atsiprašant, riebiai nusikeikiu, spaudžiu signalą, jungiu atbulinį, bet ji mane vis tiek pasiveja ir savo užpakaliu „pabučiuoja“  mano priekinį automobilio buferį.

Išlipu susinervinęs, einu prie vairuotojo. Prie vairo sėdi maždaug 80 metų senukas, šalia jo močiutė. Iš karto atlyžtu.

– Jūs man į buferį įvažiavot, – kiek galiu ramiau sakau.

Senukas pro pradarytą langą pamoja man ranka:

– Viskas gerai. Posūkį į kiemą pravažiavau, tai „biškį“ atgal padaviau.

– Kad nelabai gerai, tėvuk. Reikia automobilį apžiūrėti.

– Viskas gerai, – kartoja senukas ir jau ruošiasi važiuoti toliau.

Aš stoviu – nei juoktis, nei verkt, nes senukas su „Audi“ tikrai ruošiasi važiuoti toliau. Apžiūriu savo nuostolius. Tik valstybinis numeris įlenktas. Dėl tiek nebėgu paskui vos judančią „Audi“. Bet staiga ji pati sustoja. Iš keleivio vietos išlipa senuko žmona su gražia skarele.

– Vaikeli, atsiprašom. Senas mano jau senis, pas gydytoją važiuojam. Dieve, Dieve, aš jau jam seniai sakiau, kad nebevairuotų, bet neklauso. Vis galvoja, kad kaip jaunystėj su traktoriumi. Ar smarkiai jums apgadinom?

– Nieko, močiute, nėra. Viskas gerai.

– Viskas gerai, močiute, – jau guodžia ją ir išlipusi Aušrytė, mat močiutė virpa kaip drebulės lapas.

–  Nepykit, vaikeliai.  Kai parvažiuosim, atimsiu iš jo raktelius ir į šulinį išmesiu, – grąžo rankas močiutė ir mažu baltu kumšteliu pagrūmoja prie vairo sėdinčiam savo senukui, dar vis tiek nelabai susiorientuojančiam, kas čia vyksta.

Išsiskiriam draugiškai, gero kelio linkėdami vienas kitam. Vis dėlto palaukiu, kol jie toliau nuvažiuos – dar vieno tokio karto nesinorėtų.

Prisimenu, kaip buvo sunku atkalbėti savo mamą nebevairuoti. Ji buvo tikrai gera vairuotoja, tačiau dėl įvairiausių vaistų nuo depresijos prarado atsargumą, budrumą ir koncentraciją į tai, kas vyksta kelyje. Susėdom ir ilgai kalbėjomės, net paskaičiavom, kad pagal tiek, kiek jį važinėja, pigiau būtų keliauti su taksi nei sava mašina. Juk kainuoja kuras, automobilio išlaikymas, draudimas, techninė apžiūra…. Mama labai sunkiai atsisveikino su savo mašinyte, bet dėl savo ir kitų saugumo sutiko. Dabar aš ją vežioju arba pati su taksi važiuoja, kai nori būti nepriklausoma. Taip tikrai saugiau.

Žinau, kad tėvukai ar seneliai labai nori patys nuvažiuoti į sodą ar apsipirkti. Nuvažiuoti į kapines ir jūsų netrukdyti. Bet dėl jų pačių saugumo – pasikalbėkit.

 

Komentarai

  • Turėtų valdžia imtis kažkokių priemonių. Vyresnio amžiaus žmonės turėtų su savimi turėti gydytojo leidimą, kad dar gali vairuoti, arba valdžia turėtų nustatyti iki kiek metų galima vairuoti. Darbar žmogus, kuris su lazdele vos paeina. vairuoja automobilį.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų