Tautodailininkas Albertas Valikonis. I. Stulgaitės–Kriukienės nuotr.

Šelmiškos kaukės pavasario sutiktuvėms

Šelmiškos kaukės pavasario sutiktuvėms

Panevėžiečio tautodailininko Alberto Valikonio drožtoms Užgavėnių kaukėms atėjo laikas pasižmonėti – visus metus lagamine gulėjusios, dabar vienos jų puikuojasi parodoje, kitos jau pasirengusios eiti į gatves žiemos gąsdinti.

A. Valikonis turi du širdžiai mielus ir savus kampelius Aukštaitijoje. Tai gimtasis Debikonių kaimas Panevėžio rajone ir Pagiriai – Kėdainių.

Pirmajame jis gimė, augo ir dabar ten dažnas svečias, o Pagirių vidurinėje mokykloje, kadangi ji arčiausiai namų buvo, mokėsi, ją baigė, daug draugų čia turėjo ir tebeturi.

Ir Panevėžio, ir Kėdainių kraštams tautodailininkas gerai pažįstamas – abiejose vietose ne kartą rengtos jo darbų – medžio drožinių, paveikslų parodos.

Štai ir dabar Kėdainių amatų centre, vadinamajame Arnetų name, atidaryta panevėžiečio medžio drožėjo A. Valikonio Užgavėnių kaukių paroda.

Pakviestas ją surengti, tautodailininkas kruopščiai atrinko kūrinius ir išleido juos į Kėdainius – to krašto žmonėms papasakoti ir parodyti, kokie gali būti paskutinės žiemos šventės dalyvių veidai.

Šelmės pokštininkės

Žiūrovams A. Valikonio kurtos kaukės patinka.

Kai jos buvo pristatytos Panevėžio Smėlynės bibliotekoje veikusioje personalinėje parodoje, bibliotekos darbuotojos pasakojo, jog tos įvairiaspalvės kaukės sulaukė ypatingo lankytojų susidomėjimo.

Užsukusieji į biblioteką būtinai stabtelėdavo ties stendais, apžiūrinėdavo kaukes ir atkreipdavo dėmesį, kokie jų veidai įdomūs, linksmi ir visai nepikti.

Darbų autorius tikino, jog būtent to jis ir siekiantis: „Gyvenime ir taip daug visokių baimių. Nebereikia gąsdinti. Ir linksmos kaukės savo tikslą pasieks – žiemą išvarys.“

Smagu žiūrėti į meistro kurtas kaukes – jos, nors kaip ir privalo būti, nėra gražuolės, vis dėlto ne piktos, ne bauginančios, o tik nutaisiusios šelmiškas, pokštauti pasirengusių personažų išraiškas.

Kaukės nuo seno paprastai ir turėdavo negražaus žmogaus bruožų – ilgos, kreivos nosys, asimetriškos akys, vos keli dantys, pasišiaušę plaukai.

Lietuviškos Užgavėnių kaukės – ne šiaip koks veido dangalas, tai ypatingas šventės ženklas, per amžius išsaugojęs savo paskirtį ir svarbą.

Šurmuliuojančioje Užgavėnių šventėje kaukės persirengėliams tiesiog būtinos. Kiekviena jų turi ir savo paskirtį, prasmę.

A. Valikonis kuria tradicines – pirklio žydo, daktaro vengro, raganaitės, kipšiuko, valkatos, taip pat įvairių gyvūnų – ožkų, avinų ir pan. kaukes.

Kiek jų prikurta, nebeskaičiuoja – Užgavėnėms pasibaigus, sudeda į didžiulį lagaminą ir palieka ramybėje kitų švenčių laukti.

Galerija

 

Mokytojų įkvėptas

Tautodailininkas sako, kad personažus Užgavėnių kaukėms pasirinkti nesunku, ilgai galvos sukti nereikia – daug jų atsimena dar iš vaikystės. Ramygalos seniūnijoje esančiame Debikonių kaime augęs A. Valikonis pasakoja ten visada būdavusias smagiai švęstas Užgavėnes, tuomet dar ir Žiemos palydėtuvių švente vadintas. Būrys persirengėlių sėsdavo į roges, važinėdavo po kaimus. O susisodinę į roges vaikus, neretai juos ir į pusnį išversdavo, kad kuo daugiau juoko, linksmybių būtų.

O štai pirmąsias drožybos, patirties ir kūrybos džiaugsmo pamokas jis gavo Pagirių vidurinėje mokykloje.

Berniukas menu domėjosi nuo vaikystės ir tą kaipmat pastebėjo jo dailės mokytoja Genovaitė Vanagienė ir jos vyras, darbų mokytojas Jonas Vanagas.

Šie du gabūs pedagogai sugebėjo įžvelgti vaiko gebėjimus, skatino juos ir turėjo didelės įtakos kūrybinei ateičiai. Per darbų pamokas susipažinęs su drožybos pagrindais, Albertas to darbo griebėsi su užsidegimu. Droždavo įvairius nedidelius kūrinėlius ir net jų parodas mokykloje surengdavo.

Dailės mokytoja skatino ir tapybą akvarele, mokė kaligrafinio šrifto.

Nuo kaukių iki prakartėlių

Tautodailininkas sako jokių kitų dailės mokslų neragavęs, meno mokyklose nesimokęs, visi jo kūrybos pagrindai įdiegti mokykloje.

Baigęs Pagirių vidurinę, A. Valikonis mokėsi tuomečiame Panevėžio hidromelioracijos technikume. Po armijos dirbo „Ekrano“ gamykloje, dabar darbuojasi privačioje firmoje vadybininku.

Jau daug metų kiekvieną laisvą valandėlę tautodailininkas skiria kūrybai. Jo akiratyje ne tik Užgavėnių kaukių drožimas.

A. Valikonis žinomas ir kaip prakartėlių meistras – Lietuvos Pranciškonų ordino organizuotame prakartėlių konkurse jo darbas netgi buvo pripažintas meistriškiausiu Lietuvoje. Panevėžiečio kurtą prakartėlę įsigijo gausia ir įdomia kolekcija garsėjantis Rokiškio krašto muziejus.

O A. Valikonis ne tik drožia, bet garsėja ir kaip tapytojas. Vis dėlto šiam tautodailininkui mėgstamiausias darbas – su medžiu. Jis sako drožinėjantis kone kasdien, nesvarbu, žiema ar vasara, daug ar mažai laiko tam lieka, turi ar neturi iš anksto parengęs būsimo kūrinio planą.

Drožia jis šaukštus, skulptūrėles, kaukes, sodo papuošalus, koplytstulpius, kryžius ir kt.

Galerija

Kiekvienam – savas medis

Mažesni darbeliai gimsta tautodailininko namuose, bute Panevėžyje. Prie drožimo jis prisėda vakarais po darbo ar, jeigu neišvažiuoja į sodybą, savaitgaliais.

„Medžio turiu, įrankius taip pat, tad sėdžiu virtuvėje ir šiukšlinu“, – juokiasi A. Valikonis.

Visos jo kaukės drožtos iš liepos. Meistras tikina, kad būtent šis medis labiausiai tinka drožėjui, o ir dėvėtojui tokios kaukės patogiausios, nes lengviausios.

Tiesa, liepos medienos ne visada paprasta gauti – tik gerų bičiulių, pažįstamų dėka pavyksta sužinoti, kur žaibas į liepą trenkė, kur ji šiaip nuvirto ir kur galima gauti šios drožybai tinkamos medžiagos.

Bet A. Valikonis sako, kad jam patinka visų Lietuvoje augančių medžių mediena – ne tik ąžuolas ar liepa.

Jį kūrybai įkvepia vyšnių, slyvų, šaltekšnio ir įvairios kitokios medienos spalvos bei raštai. Patinka jam ir alksnis, ir spygliuočiai – eglė, pušis, tinkančios įvairiems sumanymams, pavyzdžiui, laimės paukštėms, gulbėms kurti.

Tik štai šaukštų iš spygliuočių geriau nė nepradėti – netinka šis medis su maistu, net jo skonį gali pakeisti.

Šaukštams, pasak meistro, geriausiai tinka obelis. Tad ir drožia iš jos – didelius ir mažus, įvairiais raštais išrašytus šaukštus.

Jų taip pat jau susikaupė daug – antras lagaminas pilnas. Tad ir tuos šaukštus neretai išleidžia pasižmonėti – veža juos į parodas.

Tautodailininko drožiniai įdomūs, kuriami iš vientiso medžio, atskirų detalių prie jų neklijuojant.

Dideli tautodailininko darbai – kryžiai, koplytstulpiai gimsta Debikonių kaime, kur yra Valikonių šeimos sodyba. Toje sodyboje esančiose dirbtuvėse – savaitgaliais ir per atostogas – jis irgi drožinėja kiekvieną laisvą valandėlę.

Valikonio sodyba tame kaime išsiskiria daugybe ją puošiančių medinių drožinių, priešais sodybą esančiu koplytstulpiu.
Debikoniuose gims ir koplytstulpis, skirtas šiam kaimui ir jame gyvenusiems žmonėms.

Antrasis medžio gyvenimas

Jau daugiau kaip dešimt metų A. Valikonis yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus narys.

Per tą laiką surengė dešimtis rajoninių, respublikinių, personalinių parodų, pastatė ne vieną savo darbo kryžių, koplytstulpį, įvairių kiemo, sodo skulptūrų.

A. Valikonio drožiniai yra iškeliavę į Angliją, Portugaliją, Ukrainą, JAV.

Jo drožtų kryžių apstu įvairiose Aukštaitijos vietose.

Šiuo metu meistras kuria du darbus – rūpintojėlį bei šventą Mykolą, skirtą Ramygalos bažnyčiai.

Tautodailininkas pasakoja, kad ir jo tėvelis buvo labai nagingas meistras – auksines rankas turėjo, ko reikėdavo, tą ir pagamindavo – baldus, karstus, lagaminus ar kita.

O jo senelis buvo kalvis, tad, ko gero, ir dėl to A. Valikonis metalo darbams neabejingas. Ne vienas jo kūrinys iš metalo nukaltas.

Tautodailininkas ne kartą rengė parodas ir Panevėžio rajono bibliotekoje – čia vyko jo kūrinių paroda „Antrasis medžio gyvenimas“.

Joje buvo galima pamatyti A. Valikonio darbus istorinėmis temomis, iliustraciją K. Donelaičio „Metams“, šventųjų Roko, Jurgio, Barboros, Florijono figūras, rūpintojėlį ir kt.

Laikantis senų tradicijų kai kurie darbai nudažyti, nes juk ir praeityje liaudies skulptūros būdavo nudažomos.

A. Valikonis, žinoma, ir Panevėžio regiono tautodailininkų parodų dalyvis. Jis yra ir konkurso garbingam apdovanojimui „Aukso vainikas“ regioninio turo nugalėtojas – trečios, antros ir pirmos vietų laimėtojas.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų