SAVAITĖS KLAUSIMAS. Kaip prisimenate savo išleistuvių šventę?

Abiturientams liko vos žingsnis iki atsisveikinimo su mokykla – atsiimti brandos atestatus ir smagiai atšvęsti. Išleistuvių valsas šiomis dienomis skambės dvaruose, turizmo sodybose, kultūros, bendruomenių centruose. O abiturientų tėvai su nerimu skaičiuos, kiekgi atsiėjo šis vieną kartą jaunuolių gyvenime tebūnantis, tačiau kasmet vis daugiau diskusijų dėl, kai kurių požiūriu, perdėto sukomercinimo keliantis renginys.

Tad ir savo pašnekovų klausiame, kaip jie prisimena savo didžiąją dieną prieš naująjį gyvenimo etapą? Ar šiandien išleistuvės išties tapo tik dar vienu pasimatavimu, kieno piniginė storesnė?

Raimondas DAMBRAUSKAS

J. Balčikonio gimnazijos direktorius

Baigiau Zarasų tuometę Marytės Melnikaitės mokyklą, dabar – „Ąžuolo“ gimnaziją. Pamenu, išleistuvės vyko sporto salėje. Mūsų buvo trys klasės. Kaip ir visi, ėjome pasitikti saulės. Buvo šaunu, dalyvavo ir tėvai.

Mano tėtis giedojo bažnyčios chore ir šiaip dainavo. Per išleistuves girdint visiems klasiokams padainavo man dainą apie Zarasus. Atmintyje įstrigo, kad tuo metu jaučiausi nejaukiai, bet dabar vertinu, kaip tai buvo gražu. Reikėjo drąsos mokyklos baigimo proga sūnui dainą sudainuoti!

Lyginant su tuo, kas buvo prieš dešimtmetį… Anksčiau būdavo lenktyniaujama, kokia suknele, šukuosena pasipuošti. Dabar jau viskas paprasčiau – apranga nueina į antrą planą, nors, aišku, ji kainuoja nemažai. Šiandien jaunimui svarbiausia pabūti kartu, pasitikti saulė, pašokti.

Labai džiaugiuosi, kad jau antrus metus išleistuves organizuoja vilniečių renginių organizavimo kompanija, kuri viskuo pasirūpina nuo pradžios iki pabaigos. Atvažiuoja ir žinomi dainininkai – pernai dalyvavo „69 danguje“, Donatas Montvydas. Jie nedainuoja visą vakarą – kokią gerą valandą.

Šiemet bijojome rizikuoti, kad remontui bus uždarytas Kultūros centras, tad padėkos teiktos, kalba apie šių metų laidą sakyta Kristaus Karaliaus katedroje. Pačios išleistuvės vyko vis dėlto Kultūros centre.

Turime labai gražią tradiciją ir ja labai didžiuojuosi: kad mokyklą paliekantys abiturientai jai dovanotų ne trumpalaikius daiktus, o žymesnių mūsų mokykloje besimokiusių ar dirbusių asmenų bareljefus. Juos kabiname vidiniame kiemelyje ir turime gal jau per dvidešimt. Šiemet galerija pasipildė Onos Maksimaitienės (istorikės, pedagogės – redakcijos past.) bareljefu.

Kita tradicija – vidurnaktį tėvams ir mokiniams sueiti į mokyklą padainuoti „Ilgiausių metų“, pasivaikščioti koridoriais, pasigraudenti, padainuoti. Tai suteikia nostalgijos. Kaip ir paryčiais Nevėžiu plukdomi vainikėliai.

Prieš keletą metų tėvams esu sakęs: nupirkite vaikams kokią kelionę po egzaminų kur nors į užsienį – ir pabus su klase, ir atsisveikins, ir atšvęs, prisimins. Bet tėvai labai nori išleistuvių.

Tiesa, jose dalyvauja ne visi abiturientai. Kai kurie ateina su tėveliais ir net broliais, seserimis, kiti – vieni, o dar kiti ir visai neateina.

Svarstau, kad ateityje išleistuvių gali ir nelikti. Šiemet jau antri metai, kai yra virtualūs atestatai – jų nespausdiname, kaip sakau, jie egzistuoja debesyse.

Guoda ŽILIENĖ

Interjero dizainerė

Šiemet sūnus baigė 5-ąją gimnaziją, tad ir pačiai teko nemažai prisidėti prie išleistuvių.

Kadangi tėvai ėmėsi visų organizacinių rūpesčių, pagal šiuolaikines kainas tilpome į gana kuklų biudžetą – vakarinė dalis vienam žmogui kainavo 75 eurus. Į šią sumą įėjo vakaro programa, vedėjas, karštieji ir šaltieji patiekalai, aptarnavimas.

Taip pat po 15 eurų rinkome mokytojų gėlėms ir kitoms smulkmenoms.

Manau, visi liko labai patenkinti, po išleistuvių sulaukėme gerų atsiliepimų.

Šventėme Kultūros centre, nes kitos erdvės, kur galėtų sutilpti 330 žmonių, mūsų mieste, atrodo, nėra. Aš aprangai nieko neišleidau – pasipuošiau tuo, ką radau spintoje, o sūnui reikėjo pirkti tik batus ir marškinius. Kadangi vaikinas, mums buvo daug paprasčiau.

Kitos mamos, auginančios dukras, buvo už galvų susiėmusios. Visi pinigai išėjo aprangai ir grožiui: viena suknelė dieninei šventės daliai, kita – vakarinei, o kur dar makiažas, šukuosena, manikiūras. Tačiau merginos atrodė kukliai, skoningai ir gražiai. Buvau sužavėta, kad nebuvo beskonybės ir perdėtos pompastikos.

O savo išleistuvių šventę pamenu puikiai – baigiau J. Miltinio vidurinę mokyklą, išleistuves šventėme mokyklos valgykloje iki pat šešių ryto. Ir, kaip ir priklauso pagal visas tradicijas, ėjome pasitikti į Senvagę saulės.

Dabar tradicijos labai pasikeitusios. Sūnaus išleistuvės baigėsi ketvirtą ryto ir nemačiau, kad būtų kas ėjęs saulės pasitikti. Pati iš vaiko išleistuvių grįžau vėliau nei jis!

Su vyru turime tris vaikus, tad jaudulio ir nesuvokimo, kaip reikės išleisti vyresnėlį iš namų, tikrai buvo. Gal kai bus antro ar trečio vaiko išleistuvės, bus lengviau.

Kristina KUPRINSKAITĖ

Grožio specialistė, salono savininkė

Jau ne vienus metus stebiu tendenciją, jog į didžiąją savo dieną abiturientės investuoja nemažai ir tam ruošiasi iš anksto. Iškalbinga vien jau tai, kad merginos pasirūpina šventinio makiažo ir šukuosenos vizitais ne paskutinę minutę, o gerokai prieš išleistuves.

Šiais laikais labai didelę įtaką daro socialiniai tinklai: juose transliuojamos tobulybės įkvepia merginas siekti maksimalaus įvaizdžio rezultato savo šventėse. Sutikime – grožio kultas dabar labai populiarus ir susikurti profesionalų įvaizdį tapo visoms prieinama paslauga.

Šiomis dienomis jaunos merginos renkasi švelnius, švytinčius, lengvai natūralius bruožus pabrėžiančius makiažus, plaukus banguoja ar renkasi surištą kasą. Mane džiugina toks jų pasirinkimas, nes gražiausia yra viskas, kas saikinga ar artima natūraliai prigimčiai.

O prisiminus savo išleistuvių šventę galiu pasakyti, kad puošėmės visos – vienos kukliau, kitos ekstravagantiškiau.

Labai gerai pamenu, kad tai buvo pirmasis mano gyvenime profesionalus makiažas ir šukuosena. Tam tikrai taupiau ilgai, nes tais laikais pasinaudoti profesionalių grožio specialistų paslaugomis buvo didžiulė prabanga.

Dainius JANUŠKEVIČIUS

Verslininkas, maitinimo įmonių, kaimo turizmo sodybos savininkas

Gerai atsimenu iki pandemijos tuomečiuose miesto Bendruomenių rūmuose abiturientų švęstas išleistuves. Būtent mano įmonės būdavo prašoma abiturientus, jų tėvus, pedagogus, pokylio svečius pamaitinti. Tikrai didelės šventės būdavo rengiamos – kartu švęsdavo visų mokyklos baigiamųjų klasių abiturientai.

Mano žiniomis, pernai tuose rūmuose išleistuves rengė dviejų mokyklų, šiemet tik vienos mokyklos abiturientai.

Mano valdomose kavinėse, restorane išleistuvės jau senokai nebeužsakomos, o į kaimo turizmo sodybą abiturientų nepriimčiau. Esu pasakęs, kad jaunesnių nei 25-erių žmonių, švenčiančių bet kokias šventes, nepriimu. Nepriimu, nes laukiu, kol žmonės ne tik užaugs, bet ir subręs. Turiu patirties ir žinau, kad jaunuoliai pernelyg įsišėlsta, paskui atsiranda problemų.

Pats mokyklos baigimo išleistuves švenčiau prieš daugelį metų. Tiesa, mano tuometis statusas nebuvo abituriento, nes mokiausi Kauno aukštesniojoje miškų mokykloje. Joje baigęs 11-a klasių, dar mokiausi ir specialybes, tuomet gavau diplomą.

Pamenu, išsinuomotoje patalpoje šventėme visas kursas. Alkoholį vartojome saikingai ir mums visiems buvo labai gera. Ir dabar malonu prisiminti savo išleistuves.

Svarstydamas, ar dabartinės abiturientų išleistuvės tapo komercinės, atsakyčiau, kad jose, kaip ir kitose šventėse – ar tai būtų vestuvės, ar jubiliejai, ar kitos progos, – daugėja pompastikos. Žmonėms ypač rūpi patalpų papuošimas, stalų dekoras. Man net kartais atrodo, kad tos puošmenos švenčiantiesiems yra svarbesnės už šventės patiekalus.